PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

NIEKADA NIEKO NEGAVAU LENGVAI


Irena KarsokaitėBūna - dairomės aplink, ieškome naujų veidų, įdomių žmonių ir nepastebime, kad patys šviesiausi ir išmintingiausi - čia pat, šalia mūsų. Jie kantriai, tyliai sukasi dienų, metų darbų verpetuose ir dažnai klausia savęs: "Ar viską padariau, ar viską pasakiau, kad žmogus išgirstų?" Viena iš tokių yra LASS Prienų rajono organizacijos pirmininkė, šachmatininkė, šaškininkė, mėgėjų meno kolektyvų dainininkė Irena Karsokaitė. Sunku suvokti, kaip ji visur suspėja, juolab kad tai, ko imasi, daro iki galo. Irena prisipažįsta, kad kalbėti jai kur kas sunkiau negu dirbti. Kadangi susitikome vasaros jaukumu dvelkiančią rugsėjo popietę, tiesiog paklausiau, kaip prabėgo vasara, kuo pradžiugino ar nuliūdino. 

Irena džiaugiasi: teigiamų emocijų ir gerų įspūdžių tiek daug, kad sunku ką nors išskirti. Lankėsi kultūriniais ir blaiviais renginiais garsėjančiuose Naisiuose. Juos džiugino puikiai sutvarkyta aplinka, iškelti 105 inkilai paukšteliams - ir net boružėlėms. Kasmet organizuojami skulptorių plenerai. Jie naisiečiams padovanojo Austėjos, Gabijos, Žemynos ir kitų senovėje lietuvių garbintų dievų ir deivių skulptūras. 

Prieniečiai prieš šešerius metus užmezgė glaudų ryšį su lietuvių bendruomenėmis Lenkijoje: Seinų lietuvių namais, Žagarių gyvenviete ir Suvalkų neregiais bei silpnaregiais. 

Domiuosi, ar galėtų palyginti socialines, kultūrines paslaugas Lenkijoje ir Lietuvoje. Pasirodo, sąlygos panašios, tik Lenkijoje regos neįgalieji turi daugiau galimybių patekti į reabilitacines įstaigas, kuriose teikiamos paslaugos, analogiškos lietuviškoms. 

Įspūdžiai nesibaigė su vasara. Rugsėjo viduryje prieniečiai pratęsė pažintį su Lenkija. Keliavo apie 300 kilometrų, kad pasiektų šventąją vietą, vadinamą Lipka, kurioje, kaip teigiama, prieš keletą šimtmečių apsireiškusi švenčiausioji mergelė Marija. Vokalinis ansamblis "Puriena" giedojo bažnyčioje, turinčioje ypatingus vargonus, papuoštus judančių angeliukų skulptūrėlėmis. Palietus tam tikrą registrą, skulptūrėlės juda, atrodo, tarsi šoktų. Vidury bažnyčios - simbolinė medinė liepa. Į šią vietą iš visų kampelių plūsta tikintieji. Sakoma, kad palietus liepą ir pasimeldus pildosi visi norai. Irena teigia gavusi naujų impulsų savo tiesioginei veiklai, teigiamos energijos, sustiprėjusi dvasiškai. 

Keičiasi laikas - keičiasi žmonės - prieš gerą trisdešimtmetį pažinau jaunutę, niekuo neišsiskiriančią profesionalaus pučiamųjų instrumentų orkestro valtornistę. Šiandien matau stiprią, dvasiškai pakylėtą, puikiai žinančią, ko siekia, moterį. Iš kur ta stiprybė? Kas atvedė į muzikos pasaulį? Išgirstu nuoširdų atsakymą: "Stiprybę gavau iš mamos, kuri mačiusi ir šilto, ir šalto, niekada nepasidavė. Taigi, daugeliui gerų dalykų savo pavyzdžiu įkvėpė mama. Žinau, kad turiu būti dvasiškai stipri, - to reikia mano darbui su žmonėmis, kuriuos privalau ne tik išklausyti, bet ir jiems pagelbėti. To reikia man pačiai. Niekada nebuvau stipri fiziškai, todėl dvasios atgaivos ieškau muzikoje, gamtoje, maldoje. Kai žmogui būna sunku, prašo Dievo pagalbos. Tik ne visi išdrįsta prisipažinti - aš nebijau. Niekada ir nieko negavau lengvai - turėjau labai pasistengti, kad gyvenimas būtų įdomus ir prasmingas, kad manęs nesumaltų vienatvės girnos. Dirbu daug, netausoju savęs. Kai pasijuntu pavargusi, pasineriu į muziką, gamtą." 

Muzika, kaip ir daugelį, Ireną lydi nuo vaikystės. Dainavo mišriame chore, vokaliniuose ansambliuose. Ir šiandien ji - Kauno aklųjų ir silpnaregių centro moterų vokalinio ansamblio "Credo" ir LASS Prienų rajono filialo vokalinio ansamblio "Puriena" dainininkė. 

Nuo 1985 iki 1991 metų buvo puikus ir įdomus laikotarpis, pastūmėjęs į gilesnį ir profesionalesnį muzikos pasaulį. Kaune gyvavo ir koncertinę veiklą plėtojo profesionalus aklųjų ir silpnaregių pučiamųjų instrumentų orkestras. Pro šio kolektyvo atvertas duris Irena įžengė sužinojusi, kad jam trūksta valtorna grojančio muzikanto. Pabandė - patiko. Reikėjo devynis prakaitus išlieti, kol instrumentą prisijaukino. Noras tobulėti nuvedė į Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą (dabar konservatorija). Prabėgus šešeriems metams, pritrūkus finansavimo, kolektyvas buvo priverstas nutraukti savo veiklą. Daugeliui grojančių neregių ir silpnaregių tai buvo nemenkas smūgis. Jie neteko darbo, motyvacijos plėsti muzikinį akiratį. Visa tai išgyveno ir Irena, jau spėjusi susidraugauti su jai patikėtu instrumentu ir su kolektyvu. Koncertinės kelionės autobusu Lietuvos miestų ir miestelių scenos - vis nauja patirtis. Nuotykiai, kurių vyriškoje muzikantų kompanijoje netrūko, - ir juoką kėlė, ir į neviltį varė. Ypač tada, kai vyrai, keldami taurelę, pamiršdavo saiką. Šiandien tai - tik smagūs prisiminimai. Vėliau jai reikėjo paragauti ir kultūrinio darbo koordinatorės duonos. 

Keletą metų su Irena buvome kolegės - dirbome Kauno aklųjų ir silpnaregių centre. Artimai bendravau su šia itin jautria, labai darbščia ir atsakinga bičiule, sugebančia kiekvienam surasti gerą žodį, neįkyrų patarimą. Iš jos daug išmokau. 

Pradėjusi dirbti centre, nedaug teišmanė apie kultūrinio darbo subtilybes, o tobulėti norėjo. Daug mokėsi stebėdama patirtį turinčius žmones. Matė, kaip pagarbiai ir dėmesingai jie elgiasi su meno mėgėjais, ypač vyresnio amžiaus. Stebėjo ir mokėsi pagarbos, atjautos silpnesniam, įgavo bendravimo įgūdžių. Ne veltui sakoma: ką išmoksi - ant pečių nenešiosi. Gauta patirtis labai pravertė vėliau, tapus LASS Prienų rajono organizacijos vedle. 

Turbūt ir pati nenujausdama Irena ne tik mokėsi, bet ir neįkyriai mokė kitus. Tą patyriau ir aš. Buvo dienų, kai ši kolegė tapo stipria dvasine atrama, buvo šalia, kai to ypač reikėjo. 

Irena - realistė, jos ramus nuosaikus mąstymas padėjo santūriau žvelgti į savo išgyvenimus. Niekur neskubanti ir visur spėjanti moteris privertė suklusti: kur skubu, ko kūliais verčiuosi per galvą, kai tą patį galima padaryti ramiai, nesiblaškant? 

Dar vienas svarbus Irenos gyvenimo puslapis - aistra sportui. Pasakojimo pradžioje užsiminiau, kad ji žaidžia šaškėmis ir šachmatais. Kas pažadino potraukį šiems intelektualiems žaidimams? Pasirodo, tai ją lydi nuo vaikystės - šaškėmis ir šachmatais išmokė žaisti tėtis, draugiją palaikė ir brolis. O aklųjų mokykloje šviesios atminties mokytojas Bronius Ibenskas padarė gerą darbą - išmokė kur kas sudėtingesnio šachmatų žaidimo. Su bendraminčiais Irena apkeliavo kone visą Sovietų Sąjungą, dalyvavo olimpiadose ir kitose varžybose. Didelis sporto entuziastas ir organizatorius buvo mokytojas Simonas Besigirskas. 

Nejučia kyla klausimas: kaip turint gausybę organizacinių darbų sekasi? Ar užtenka laiko mėgstamam sportui? 

"Užtenka, - atsako moteris. - Kas ketveri metai vyksta regos neįgaliųjų moterų pasaulio šachmatų čempionatai. 2009 metais šiame čempionate laimėjau ketvirtąją vietą ir užsitikrinau galimybę dvejus metus atstovauti pasaulio aklųjų moterų šachmatų komandai pasaulio šachmatų olimpiadoje. Čia kaip lygi su lygiais varžiausi su reginčiomis šachmatininkėmis. Varžybų daug, galima rinktis, nes šachmatų sportas šiandien itin populiarus. Dalyvauju toli gražu ne visose, nors, aišku, norėčiau kur kas daugiau." 

Klausimas veja klausimą: 

- Kaip atsipalaiduoji? Minėjai, kad viena tavo ramybės oazių - gamta. Kai tiek veiklos, para turėtų turėti ne dvidešimt keturias, o visas keturiasdešimt aštuonias valandas. Taigi, kada ir kaip leidi laiką gamtoje? 

- Daug vaikštau, tuo metu mėgstu likti viena. Viską apmąstau, regis, kalbuosi pati su savimi. Mintyse planuoju darbus, numatau netgi datas, žvelgiu į gamtos sukurtus stebuklus, į savo mėgstamą klevą. Negaliu nuo jo atitraukti akių - ypač rudenį, kai suspindi visomis spalvomis. Stengiuosi ištrūkti iš daugiabučių triukšmo, keliauju į Kauno Ąžuolyną. Čia mane supa erdvė, prisotinta medžių ošimo, paukščių čiulbesio. Jaučiu, kad darosi lengviau kvėpuoti, atsiplėšti nuo amžino lėkimo, pailsėti nuo žmonių. Tai man savotiška meditacija. 

- Daug keliauji, daug bendrauji, sutinki aibę skirtingų žmonių. Kokios žmogaus būdo savybės labiausiai žavi, o kokios - gal netgi erzina? 

- Žavi atvirumas, sąžiningumas, pozityvus nusiteikimas. Erzina pavydūs, godūs, arogantiški, besipuikuojantys savo išmintimi, nors kartais tos išminties nė su žiburiu nerasi. 

- Ar planuoji dienos darbus? 

- Taip, planuoju. Devynis kartus atmatuoju, dešimtą nukerpu. Bet būna, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, tada stengiuosi prisitaikyti prie esamos situacijos. Jeigu įvykiai pakrypo ne taip, - vadinasi, taip ir reikia. 

- Žinau, kad yra nemažas būrelis vyresnio amžiaus vienišų žmonių, kurie tavęs laukia. Žinau, kad tavo apsilankymai, geras žodis, o kartais ir nedidelė dovanėlė juos labai pradžiugina. Ar nepavargsti? Ar tai tau nėra įkyrus, varginantis dalykas? 

- Būna visko, kartais toks bendravimas šiek tiek vargina. Bet tik tada, kai žmogus yra piktas, nematantis aplink nieko gero, žmogus, kuriam atrodo, kad visi jam linki tik blogo. Žinau, kad jų nepakeisiu, todėl nebandau - tiesiog išklausau. Kartais tiek ir tereikia. Smagu matyti spindinčias žmogaus akis, kai jį pagiri, mielą dovanėlę atneši, šiltesnį žodį pasakai. 

- Girdėjau, kad iki šiol palaikai ryšius su buvusia pradinių klasių mokytoja Aldona Baltramiejūniene. Tiek metų praėjo, tiek vandens nutekėjo... 

- Žinoma, nes aklųjų mokykloje ji mums buvo tarsi antroji mama. Mokėjo padrąsinti, skatino pasitikėjimą savimi. Esu iš tos klasės, kurioje mokytoja Aldona sukūrė lėlių teatrą. Iš jos mokėmės pažinti meną, tvarkytis buityje. Neužmirštamos buvo jos rengiamos mūsų, mokinukų, gimtadienių šventės. 

- Ar turi savo mėgstamą spalvą? 

- Visada gražu žiūrėti į geltoną, žalsvą ar dangaus spalvas. Jos žadina šviesias mintis, suteikia sparnus vaizduotei. Vienos spalvos neišskirčiau - kiekviena savaip žavi, o kokią norisi pasirinkti - priklauso nuo nuotaikos ir nuo metų laiko. 

- Esi puikiai vertinama savo tiesioginiame darbe, gerai sutari su žmonėmis, tave palaiko Prienų rajono savivaldybė. Ko norėtum palinkėti mūsų bendruomenės žmonėms - ir ne tik jiems? Kas tau svarbiausia gyvenime? 

- Svarbiausia, stiprus ir tikras ryšys šeimose. Mažiau melo, godumo, daugiau gerumo ir atjautos. Svarbu, kad vaikai nepamirštų savo tėvų, kad kuo mažiau senelių glaustųsi globos namuose, kad jiems nereikėtų laukti gero žodžio iš svetimų lūpų. 

Kalbėtume ir kalbėtume. Atrodo, tiek daug norėčiau pasakyti, bet sunku rasti reikiamų žodžių, žodžių, kurie nusakytų tikrąjį Irenos "aš". Joje - tiek gilumo, išminties ir pozityvaus požiūrio. Pasakų pilių Irena nestato - tikrovė visai kitokia. Mažai švenčių, daug kasdienybės. Bet tikrai jaučiu, kad pilkų dienų ir darbų sraute ši stipri moteris, švenčianti jubiliejinį gimtadienį, atras tegu ir mažą šventę, kad trauka prie gėrio padės įveikti retkarčiais aplankančias juodas mintis. Tegu lieka viltis, kad geri darbai sulauks deramo atpildo, kad altruizmas - stipresnė jėga už egoizmą. Šviesių, kūrybingų dienų ir minčių ramybės! 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]