NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

GARIŪNAI, MUZIKA IR AKLIEJI

Lapkričio 8-oji, daugeliui gerai pažįstamas ar bent jau girdėtas Gariūnų verslo parkas arba tiesiog prekeivių ir apsukrių verslininkų rojus - Gariūnai! Bet neskubėkime, yra ne visai taip: į Gariūnus ne visada vykstama tik parduoti ar pirkti. Patalpa prieš verslo parko koncertų salę - gal ilgas platus koridorius, gal holas - šurmuliuoja nuo kokio šimto ar pusantro šimto balsų. Savanoriai visiems išdalina medžiaginius nepermatomus akinius ir pradeda leisti į salę. Leidžiama po šešis žmones. Įeinantieji turi jau būti užsidėję akinius ir nieko nematyti, į vietas jie nuvedami reginčių savanorių. Eina vorele, vienas už kito, įsiklausydami, kojomis tyrinėdami kelią. Netikėtai žengiama ant minkštos miško lapų paklodės, į veidą padvelkia šviežios žemės kvapas. Paskui vėl - kietas, lygus pagrindas. Tiesą pasakius, akliesiems nieko pernelyg nauja, regintiesiems - skirtingai! Kai kam net labai neįprasta. Pagaliau šešetukai vienas po kito užima jiems skirtas vietas. Šitaip prasideda renginio organizatorių kvietimas išgyventi unikalią patirtį - pojūčių misteriją "Muzikos kalba tamsoje"! Salėje iš tikrųjų vyksta garsų, kvapų, pojūčių spektaklis (tam tikros rūšies misterija), stipriau ar silpniau, tačiau įtraukianti į savo erdvę kiekvieną atėjusįjį. Spektaklio pagrindu pasirinktos gamtos stichijos: žemė, vanduo, ugnis, oras, erdvė - ir jose gimstantis gyvenimas. Žemės kvapą klausytojai jau pajuto, kai buvo sodinami į jiems skirtas vietas. Dabar ateina eilė orui, ugniai, vandeniui... Kartu su muzikos garsais - folkloro ir roko sąskambiais, pašnibždomis tariamomis užkalbėjimo formulėmis - po salę sklando dūmų, smilkalų, eterinių aliejų kvapai, klausytoją užgriūva per garsiakalbius sklindantis degančio laužo traškėjimas, ugnies šėlsmas, lydimas iš kažin kur atsklindančio vis stiprėjančio šilumos pojūčio. Tada - ajeru dvelkianti vandens vėsa... Pati misterijos samprata dažniausiai yra susijusi su tam tikra religine patirtimi, religiniu išgyvenimu ar slėpiniu. Kiekvienoje misterijoje esti kažkas, ko, kliaujantis vien ribotu žmogišku protu, neįmanoma iki galo suprasti ir paaiškinti. Mūsų aprašomu atveju kalbėti apie kokį nors religinį potyrį būtų pernelyg drąsu, gal net arogantiška, bet tam tikrų, įprastais žodžiais sunkiai nusakomų potyrių buvo. Buvo kelionė į save - kiekvienam vis kitokia, nepanaši į kaimyno ar net geriausio draugo. Tą dieną misterija "Muzikos kalba tamsoje" buvo atliekama du kartus ir abu kartus, nuskambėjus paskutiniams akordams, salėje kurį laiką tvyrojo apie didelį klausiusiųjų susikaupimą liudijanti tyla. Tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, be tam tikro pobūdžio "protingų" replikų neapsieita, bet jų buvo mažuma. Kaip pastebėjo vienas iš renginio organizatorių Kristijonas Bartoševičius, reikėjo eliminuoti tik vieną pojūtį, kad žmonės iš jiems įprastos aplinkos būtų perkelti į nežinią, tam tikrą neapibrėžtumą, patirtų kažką kokybiškai visiškai nauja. 

* * * 

Kaip ir kodėl ši misterija apskritai atsirado? Kodėl vyko tokia, o ne kitokia? Pagaliau kodėl buvo atlikta Gariūnuose? Misterija "Muzikos kalba tamsoje" Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga užbaigė jubiliejinių renginių ciklą, skirtą LASS 90-mečiui. Prisiminus gegužę vykusius renginius Nacionalinėje dailės galerijoje, regionų centruose surengtas meno mėgėjų apžiūras, galima konstatuoti, kad LASS savo 90-mečiui paminėti pasirinko ne aukštas tribūnas, garsias ir iškilmingas kalbas, bet naują kultūrinę patirtį, kurią tiek pasaulis liudija akliesiems, tiek aklieji - pasauliui. Teisingas toks sprendimas buvo ar ne, kiekvienas tegu sprendžia pats, o mes tik priminsime, kad, pavyzdžiui, savo 85 metų sukaktį LASS minėjo LR Seime - tuomet buvo ir iškilmingų kalbų, ir sveikinimų, ir gražus koncertas. Tik kažin kiek politikų iš tikrųjų jo klausėsi, kiek iš jų prisiminė akluosius rengdami ir priiminėdami įstatymus. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad aną atmintiną lapkričio 8 dieną, po pirmojo misterijos "Muzikos kalba tamsoje" atlikimo, būta ir organizacijai skirtų sveikinimų, ir kalbų, tačiau visos jos buvo itin trumpos, santūrios ir labai žmogiškos. Buvusi ilgametė Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Genovaitė Paliušienė perdavė dabar jau taip pat buvusio LR Ministro Pirmininko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai skirtą sveikinimą. 

Skeptikas galėtų samprotauti, kad nei pavasarį vykusi liečiamųjų skulptūrų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, nei misterija "Muzikos kalba tamsoje" Lietuvos kultūriniame ar socialiniame gyvenime kokio didesnio perversmo nepadarė, vis dėlto ne vienai dešimčiai žmonių tai buvo visiškai nauja patirtis, galimybė kažką savyje atrasti, atsiverti naujiems potyriams, atskleisti savo sugebėjimus ir galimybes. Misterijoje kartu su profesionaliais, gerai matančiais muzikantais dalyvavo aklieji ir silpnaregiai vokalistai, kaip antai: Irma Jokštytė, Deividas Mankevičius, Grigas Sakalis, Gražvydas Sidiniauskas, Jūratė Vizbaraitė. Statant misteriją dalyvavo didelis būrys reginčių pagalbininkų, kurie, labai tikėtina, kaip partneriai dalyvaus ir kituose LASS rengiamuose projektuose. 

"Muzikinio kūrinio ar koncerto idėja gimė dar pavasarį, - pasakoja LASS respublikinio centro darbuotoja Lina Puodžiūnienė. - Iš pradžių apie misteriją niekas negalvojo. Norėjome surengti bendrą aklųjų ir reginčių muzikantų koncertą netradicinėse erdvėse - gal apleistoje bažnyčioje, gal dar kažkur. Pradėjome įgyvendinti idėją, telkti menininkus. Apleistos bažnyčios ar kitos nešildomos erdvės idėja atkrito, nes paaiškėjo, kad atlikti kūrinius ir jų klausytis bus jau per šalta. Tada pradėjome ieškoti salės. Tiesą pasakius, salę pasiūlė patys menininkai. Visiems buvo kiek netikėta, kad ta salė yra ne visai įprastoje vietoje - Gariūnų verslo parke. Tam tikras iššūkis ir mums, ir klausytojams. Bet gal ir gerai, kada esama iššūkių. Paaiškėjo, kad tai iš tiesų labai gera salė tiek dėl akustikos, tiek dėl techninių galimybių, kurios buvo reikalingos sumanymui įgyvendinti. Gariūnų verslo parko šeimininkai mūsų idėją mielai priėmė ir palaikė." 

Misteriją režisuoti ėmėsi akliesiems gerai pažįstama Pojūčių teatro režisierė Karolina Žernytė. Kūrinį atliekant talkino Pojūčių teatro aktoriai. Muzikinę dalį kuravo dainininkė Laurita Peleniūtė. Misterijos statytojai turėjo ir savo kompozitorių Enriką Slavinskį, ir dailininkę Vilmą Kaškonytę-Deksnienę. Apie tai, kaip misterija buvo statoma, galima pasakoti labai ilgai - akliesiems ir regintiems muzikantams buvo surengta susipažinimo stovykla "Zelvos" poilsiavietėje, buvo daug diskutuojama, ieškoma, tikrinamos įvairios galimybės. Bet tai jau "virtuvė", kurią turi kiekvienas spektaklis, kiekvienas teatras ir kuri klausytojui ar žiūrovui ne visada yra įdomi. Yra dar viena priežastis, kodėl misterijos kūrėjai neskuba atskleisti visų amato gudrybių. Jie vienbalsiai tvirtina, kad turi likti šiek tiek paslapties tiems, kurie misterijos dar negirdėjo (įprastas apibūdinimas "nematė" čia mažiausiai tinka), tačiau panorės ją išgirsti ateityje. 

Tiek L. Puodžiūnienė, tiek misterijos prodiuseris K. Bartoševičius neslepia, kad kūrimo procesas buvo sudėtingas, reikalaujantis nemažų lėšų (projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba), didelio žmonių būrio darbo bei vieningumo, todėl rasti galimybę jį dar kartą ar kelis kartus parodyti bus nelengva. Vis dėlto tokios galimybės neatsisakoma. Anot K. Bartoševičiaus, bus ieškoma rėmėjų, naujų netradicinių erdvių - ir nebūtinai Vilniuje. 

* * * 

Pasakojimą apie misteriją "Muzikos kalba tamsoje" taip būtų galima ir baigti, tačiau šioje vietoje reikėtų bent trumpai aptarti dar vieną dalyką, galintį tapti prasminga diskusija, nors paprastai diskutuoti kuria nors aklųjų gyvenimo tema nei norime, nei skubame. Ir vis dėlto: kaip jau minėjome, pati misterijos idėja, jos atlikimas nesulaukė tarp mūsų bendruomenės narių nei didesnių abejonių, nei priekaištų. Šiokių tokių abejonių kilo dėl salės pasirinkimo, bet tuos dalykus jau aptarėme. Salė galėjo būti, o gal ir bus kita ar kitos. Norėdami būti matomi, kai kada turime išeiti iš savo aplinkos, kad ir kaip joje būtų miela ir patogu. Abejonių kelia kitas dalykas: vis dažniau pasigirsta kalbų, esą LASS respublikiniam centrui visiškai nerūpinti dabartinė aklųjų meno saviveikla, regionuose veikiantys meno kolektyvai, atseit jie stumiami į kultūrinio gyvenimo pakraštį, o šiems priešpastatomi tegu ir gražūs, spalvingi, meniškai brandūs, tačiau vis dėlto vienkartiniai projektai. Nesiimame spręsti, kiek tokiose kalbose teisybės, - ateitis parodys. Siūlome pasvarstyti tik vieną mintį, kurią ne kartą yra išsakę skirtingų kartų ir pasaulėžiūrų filosofai, menininkai, rašytojai. O ji tokia: aukštos kultūros visuomenėse darniai sugyvena ir savo vietą suranda tiek senosios, tiek pačios naujausios gyvenimo formos. Svarbu viskas: ir neišvaizdus kaimo arkliukas ar senas etnografinis patiekalas, ir moderniausias išmanusis telefonas. Grįžtant nuo abstrakcijų prie aklųjų gyvenimo realijų, norisi tikėti, kad nebus takoskyros tarp vakarykštės dienos ir šiandienos ar rytdienos. Vieni uždaviniai ir tikslai - regionų, dienos užimtumo centruose dirbantiems kolektyvams, kiti - didelių kūrybinių užmojų reikalaujantiems projektams. Sujungę tai, ką turime, ir tai, ką dar tik sukursime, galime gauti fantastišką rezultatą!