LASS - 90

Pranas PLIUŠKA

VIZIJA 2026


Šiemet minime Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos 90-metį. Kilo mintis pasvajoti, pafantazuoti, o gal realiai, pragmatiškai pamąstyti, kaip gyvensime po 10 metų, kai švęsime organizacijos gyvavimo šimtmetį. Norėdamas išsiaiškinti, ką svajoja aklieji ir silpnaregiai apie ateitį, ėmiau klausinėti įvairaus amžiaus, išsilavinimo, dirbančius, besimokančius bei nedirbančius ir nesimokančius žmones. 

Bendraudamas vis stengiausi, kad būtų kalbamasi tik apie ateitį, bet labai dažnai pašnekovai vis grįždavo į šias dienas. Tad ir aš, prieš pradėdamas dėstyti jų ateities vizijas, pradėsiu nuo pagrindo, ant kurio stovime dabar. Man, jau daugiau nei 10 metų dalyvaujančiam įvairioje LASS veikloje bei sutikusiam daug skirtingą nuomonę bei požiūrį turinčių žmonių, nebuvo staigmena tai, kad esamą padėtį organizacijoje žmonės vertino labai nevienodai - nuo neslepiamo džiūgavimo dėl to, kad galime būti kartu, galime kartu veikti, padėti vieni kitiems ir gauti pagalbą, kai to prireikia, iki visiško nusivylimo organizacija ir jos veikla. Vis dėlto vienas dalykas mane gerokai nustebino. Praktiškai visi mano kalbinti žmonės, nesvarbu, ar dirbantys LASS sistemoje, ar LASS nariai, dirbantys atviroje rinkoje, ar netgi visai nedirbantys, prašė neskelbti jų tikrųjų vardų. Iš kur tokia visuotinė baimė? Juk daugelio apklaustų žmonių mintys bent jau man visai neatrodė nei revoliucinės, nei kažką įžeidžiančios. Kokios šio reiškinio priežastys? Gal visoje organizacijoje ar atskiruose jos padaliniuose trūksta elementarios demokratijos, o gal mes nemokame ta demokratija naudotis? Žiūrint į LASS įstatus lyg ir viskas turėtų būti gerai, bet to nejaučia didžioji dalis aklųjų ir silpnaregių. Juk miestuose ir rajonuose filialų pirmininkai yra renkami. Filialų ataskaitiniuose - rinkiminiuose susirinkimuose išrenkami suvažiavimo delegatai. Turėtų būti logiška, kad žmonės delegatais renka tuos, kurie geriausiai atstovauja jų interesams. Suvažiavimo delegatai paprastai slaptai balsuodami išrenka LASS pirmininką ir Centro tarybą. Kas gali pasiūlyti geresnę sistemą? 

Įsiklausius ir įsigilinus į LASS pirmininko S. Armono bei jo pirmosios pavaduotojos R. Balčikonienės žodžius, mąstant, kaip reikėtų išspręsti kylančias ir iš visų pusių plūstančias problemas, įsiskausta galva, vos tik pabandai įsivaizduoti, kaip pats bandytum jas spręsti, ko reikėtų imtis, kuo remtis. Jų vietoje tikrai nenori būti. Kai kalbiesi su regionų direktoriais ar filialų pirmininkais, tai, kas kalbama, taip pat atrodo logiška, rimtai argumentuota. Atrodo, visi dirba, stengiasi, gali išvardinti aibę nuveiktų darbų, pateikti sėkmingos veiklos pavyzdžių, o paprasti nariai nėra patenkinti, nors tu ką. Yra toks posakis - visiems neįtiksi. Jis teisingas, bet, atrodo, mūsų organizacijos padaliniuose dažnai laikomasi principo: daugumai neįtiksi, tai darysiu, kaip aš įsivaizduoju, kaip suprantu ir kaip man patogiausia. Gerai išanalizavęs LASS struktūrą, imi suprasti, jog tam supriešinimas, ar, tiksliau, interesų konfliktas jau užprogramuotas joje pačioje. Kad ir kaip aiškintume, jog visų mūsų tikslai vienodi, bet, paanalizavus konkrečius veiksmus, paaiškėja, jog tiek LASS CT, tiek regionų centrai, tiek filialai turi skirtingus prioritetus. Pailiustruosiu tai tik vienu pavyzdžiu. Štai regionų centras atsakingas už visų tame regione veikiančių filialų veiklą ir, be kitų darbų, jam patikėtas lėšų, skirtų filialams remti, paskirstymas. Turėdamas visą informaciją, regionų centras stengiasi nukreipti lėšas ten, kur jų trūksta būtiniausioms reikmėms. Štai viename rajone iš socialinės reabilitacijos neįgaliesiems projekto gautų lėšų nepakanka apmokėti komunalines paslaugas. Kitame rajone sugedo jau pasenęs kompiuteris ir reikia rasti bent jau 50 proc. reikiamos sumos naujam kompiuteriui su legaliai įdiegta ekrano skaitymo programa. Kai metų eigoje keičiasi minimalaus atlyginimo dydžiai, vieno kito rajono darbuotojui reikia pagelbėti, nes projektuose būna skirta mažesnė suma nei minimalus atlygis. Filialų vadovai, kuriems teko mažesnė suma ar visai neliko lėšų, yra labai nepatenkinti, jaučia diskriminaciją. Akivaizdu: kai kurie sprendimai, naudingi visos organizacijos požiūriu, yra nenaudingi žiūrint filialo ar paprasto LASS nario akimis. Paprasčiausia būtų visiems viską padalinti po lygiai arba pagal narių skaičių, bet tada jaustųsi nuskriausti tie filialai, kurie turi menkesnį narių skaičių, bet žmonės yra aktyvesni ir pasiekia geresnių rezultatų. 

Grįžkime prie ateities vizijos. Tarp kitko, kalbant apie ją, reikėtų klausti taip: kaip atrodys LASS ir jos veikla 2026 metais ir kaip įsivaizduojame LASS po 10 metų? Dar buvo klausiama, kaip pasikeis pačių neregių ir silpnaregių gyvenimas? Pateiksiu kai kurias konkrečių žmonių mintis. Amžius nurodytas teisingas, bet vardai pakeisti. 

Violeta (49 metai): "Tikiu, kad bus geriau visiems - ir organizacijai, ir regėjimo neįgaliesiems. Organizacijos darbuotojai turės daugiau darbo apmokydami aklus ir silpnaregius naudotis vis gausėjančiomis ir tobulėjančiomis technologijomis. Su pačiais vyriausiais žmonėmis bus dirbama kur kas daugiau, kad kuo geriau įvaldytų įvairias elektronines, skaitmenines ir kompiuterines technologijas bei galėtų savarankiškai jomis naudotis. Žinoma, kad jaunimas visada bus imlesnis naujovėms ir lengviau jas perpras. Manau, kad ir patys darbuotojai bus kur kas geriau paruošti bei mokės tinkamai elgtis su neregiu ar silpnaregiu, turės visokeriopos informacijos. Patys neregiai ir silpnaregiai turės daug modernių ir patogių didinamųjų ar kalbančių priemonių, kurias galės dažnai panaudoti kasdieniame gyvenime - tiek namuose, tiek ir parduotuvėse ar kitur. Įsivaizduoju, jog, pavyzdžiui, net visai neregintis žmogus parduotuvėje naudosis aparatu, kuris nuskenuos pasirinktą prekę ir balsu suteiks informacijos apie ją: jos kainą, galiojimo laiką. Žodžiu praneš visą informaciją, užrašytą ant pakuotės." 

Marytė (58 metai): "Abejoju, ar apskritai tokia organizacija išliks. Gal tik kai kurie padaliniai atskiruose rajonuose, kur yra aktyvūs, veiklūs vadovai ir tvirtas, pastovus savivaldybės palaikymas. Bent jau tokia gremėzdiška struktūra, kokia egzistuoja dabar, tikrai neišliks. Tokia veikla, kuri vykdoma dabar, nesuvilios nei vyresnių žmonių, nei jaunimo. Vargu, ar pavyks rasti naujų būdų, kaip suburti žmones. Šiuo metu aklieji ir silpnaregiai viską, kas jiems reikalinga, gali gauti kitur - ne tik mūsų organizacijoje. Vyresnio amžiaus aklieji ir silpnaregiai, kurie kūrė tą organizaciją, kurie yra ilgamečiai jos nariai, jaučia nuoskaudą: mat dažnai yra pamirštami, ignoruojami. Paprastai daugiau orientuojamasi į jaunimą, žiūrima jo prioritetų, nors to jaunimo, ypač tokio, kuris ne tik stengiasi gauti, bet ir būti naudingas, - mažuma. Toli nereikia ieškoti. Užtenka pasidomėti, kokio amžiaus regėjimo neįgalieji yra mūsų meno kolektyvų nariai ir kokį procentą jų sudaro jaunesni nei 30 metų. Netikiu, kad ir pačių aklųjų gyvenimas labai pasikeistų. Tėra pavieniai valingi, aktyvūs jaunesni žmonės, kurie dėdami nemenkas pastangas gali kažką pasiekti, bet bus labai daug "sėdinčių ant krosnies". 

Kamilė (24 metai): "Manau, kad organizacija gyvuos, bet kaip viskas joje atrodys, nelabai įsivaizduoju. Vis vien išliks darbuotojai, kurie padės akliems ir silpnaregiams. Visada atsiras nematančių, staiga apakusių ar prastai matančių žmonių, kuriuos reikės mokyti, kur nors palydėti, ką nors jiems padėti. Apskritai manau, kad savarankiškumas padidės. Tikiu, kad Lietuvoje atsiras nemažai šunų vedlių. Patobulės baltosios lazdelės, kurios atliks daugiau funkcijų. Gali būti, kad jos bus skaitmeninės ir su garsinėmis funkcijomis, navigacine sistema. Tokia lazdelė balsu detaliai apibūdins kliūtį, prie kurios artėsime, nurodys judėjimo kryptį ir perspės, jei nukrypsime nuo nurodyto maršruto. Kaip dabar išmanusis telefonas atlieka labai daug funkcijų, taip ateityje baltoji lazdelė gali tapti daugiafunkcine priemone, kasdiene pagalbininke, be kurios nė vienas neregys neįsivaizduos savo gyvenimo. Jau atsiras neregių, gal ir Lietuvoje koks vienas kitas, kurie važinės bepiločiais automobiliais. Gal pradžioje ne visais, o tik keliais maršrutais. Nesu didelė optimistė dėl didžiulio šuolio medicinoje - vargu, ar greitai pavyks daugeliui aklųjų grąžinti regėjimą. Manau, kad 10 metų yra per mažas laiko tarpas, nors kas nors realaus tikrai bus pasiekta. Kokios nors medicinos naujovės - pirmas žingsnis. Daug svarbiau, kada tai pradedama naudoti praktikoje. Jau dabar girdime apie smegenų implantus, kurie leidžia neregiui įžiūrėti objektų kontūrus, bet tokia galimybe gali pasinaudoti tik labai turtingi žmonės. Viliuosi, kad per artimiausius penkerius metus pavyks bent jau pabendrauti su lietuviu ar užsieniečiu, pasinaudojusiu šiuo medicinos ir technologijų pasiekimu." 

Ingrida (61 metai): "Jei bus tokia sistema kaip dabar, nebus gerai. LASS struktūra būtinai turi keistis. Privalės pasikeisti vadovybės požiūris į filialus ir į paprastą žmogų arba miestuose ir rajonuose aklųjų bei silpnaregių organizacijos veiks kaip visiškai savarankiškos ir niekam nepavaldžios. Jaunimas dabar imlesnis technologijoms. Jaunų žmonių domėjimasis žavi. Jie neabejotinai pasieks daugiau nei mes, kai buvome tokio pat amžiaus. Medicinos srityje stebuklų nesitikiu. Džiugina valstybės ir visuomenės požiūris į senyvo amžiaus žmones. Sąlygos globos namuose vis gerėja jau dabar, tad ateityje bus dar labiau atsižvelgta į žmonių poreikius gerinant sąlygas, sudarant galimybę oriai senti. Daugiau paslaugų gaus ir tie, kas senatvę sutiks namuose." 

Rūta (38 metai): "Kuo jaunesnis žmogus, tuo mažiau motyvacijos kreiptis į LASS. Visą norimą informaciją galima rasti internete. Patraukli organizacija gali būti tik tiems, kurie niekur nedirba, turi daug laisvo laiko, neturi rimto užsiėmimo arba nedrįsta įsilieti į bendruomenes pagal pomėgius. Po dešimties metų varomoji jėga jau bus kita karta. Šiuo metu vyresni organizacijos nariai daug ką daro iš pareigos, nes taip sovietmečiu buvo išmokyti. Jaunesnė karta yra laisvesnė, dauguma jų yra individualistai ir viską vertina asmenine nauda. Šiuo metu Neįgaliųjų reikalų departamento skatinama ir neįgaliųjų vykdoma veikla per dienos užimtumą turės keistis ir pagrindą sudarys individualus darbas su pačiu neįgaliuoju ir jo šeimos nariais bei žmonėmis toje aplinkoje, kur yra neįgalusis, aišku, įskaitant darbo kolektyvą ar mokymosi įstaigą. Manau, kad dabartinių būrelių, grupių veiklos visai neliks." 

Judita (58 metai): "Organizacija tikrai gyvuos. Medicinos srityje - daug patrauklių naujovių. Jos daug kam turėtų pagausinti šviesos. Gal bus sukurtos dirbtinės akys. Suprantu: visi savarankiški nebus, bus tokių, kuriems visada reikės pagalbos. Technologijos jaunimui lengvina, o vyresniems sunkina gyvenimą. Aplinkoje tų liečiamų, kompiuterinių, skaitmeninių dalykų vis daugėja ir vyresniesiems tai kelia nerimą." 

Vilius (54 metai): "Organizacija stiprės, jei bus aktyvesni paprasti nariai. Jie ir bus lemiama jėga sprendžiant, kaip turi atrodyti ir ką turi veikti organizacija. Aš LASS po dešimties metų įsivaizduoju taip: vadovybės atlyginimai priklauso nuo pasiektų rezultatų, kurie apskaičiuojami pagal formulę, kurioje - įvairūs rodikliai. Pagrindinė sudedamoji dalis turėtų būti filialuose dirbančių žmonių atlyginimų vidurkis. LASS vadovo atlyginimas neturėtų viršyti tą vidurkį daugiau nei du kartus. Visokie priedai turėtų būti panaikinti. Filialuose vykstančiuose ataskaitiniuose susirinkimuose būtų išklausomos dvi metinės ataskaitos. Viena - filialo pirmininko ir tarybos veikla, kita - LASS CT bei VšĮ LASS respublikinio centro metinė ataskaita, kurią pristatytų pats LASS pirmininkas ar jo pirmasis pavaduotojas. Pastarojoje ataskaitoje turėtų būti kalbama tik apie tai, kas padaryta, kiek lėšų iš LASS fondų skirta to konkretaus filialo ir jo narių labui. Po ataskaitų slaptu balsavimu visi filialų nariai vertina tas ataskaitas balais. Tie balai taip pat būtų LASS vadovybės atlyginimo sudedamoji dalis. Tada LASS vadovybė butų realiai suinteresuota, kad darbuotojai gautų ne minimalius atlyginimus, kad kiekvienas filialas būtų kuo stipresnis ir kuo daugiau paprastų LASS narių teigiamai vertintų tai, kas daroma. Pagal tokią tvarką LASS vadovybė būtų suinteresuota kuo labiau remti filialus finansiškai. Dar viena šios formulės sudedamoji dalis turėtų būti LASS sistemoje dirbančių aklųjų ir silpnaregių skaičius. Tai įgalintų imtis ryžtingų žingsnių įdarbinant akluosius ir silpnaregius bei išlaikant darbo rinkoje jau dirbančius. Tarp kitko, manau, kad LASS pirmininką turėtų rinkti ne suvažiavimo delegatai, o visi LASS nariai slaptu balsavimu per filialų ataskaitinius - rinkiminius susirinkimus." 

Pateikiau tik kelių žmonių nuomones ir samprotavimus. Labai tikiuosi, kad žurnalo skaitytojai pratęs diskusiją apie LASS ateities viziją. Tie, kurie skaitote straipsnius svetainėje, galite rašyti komentarus, o jei skaitote brailio raštu ar padidintais simboliais, siųskite laiškus. Man rūpi LASS ateitis. Tikiuosi, kad ir jūs geromis idėjomis bei išmintingomis mintimis prisidėsite prie organizacijos vizijos kūrimo. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]