TAI ĮDOMU

 

AKLIEJI EUROPOS IR VILNIAUS ŠPITOLĖSE


(Tęsinys. Pradžia "M. Ž." Nr.7) 

 

Špitolių atsiradimas Vilniuje 

Visos špitolės Vilniuje buvo įsteigtos privačia iniciatyva ir spontaniškai. 1518 m. įkuriama pirmoji špitolė Vilniuje - Šv. Jobo ir Marijos Magdalenos, vėliau - Šv. Marijos Magdalenos špitolę įsteigė Vilniaus kanauninkas Martynas Dušnikietis. Ji įsikūrė netoli katedros. Špitolė buvo medinė. Sklypo dovanojimo akte užsimenama, kad jis skiriamas špitolei, kurioje būtų globojami elgetos ir fiziškai nusilpę žmonės, gyvenantys iš išmaldos. Špitolė su pertrūkiais dėl gaisrų ir kitų negandų veikė iki pat 1799 m. 

Antrosios špitolės įsteigimo iniciatyva kilo jau ne iš dvasininkijos, bet iš pasauliečių elito. 1535 m. tuometinis Vilniaus pilininkas Ulrikas Hozijus paprašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo suteikti privilegiją naujam tiltui per Nerį (dabartinio Žaliojo tilto vietoje). Privilegija buvo suteikta kitų metų rugpjūtį, kai U. Hozijus jau buvo miręs. Pagal ją Ulriko sūnus Jonas buvo įpareigotas pastatyti šį tiltą, o iš gaunamų pajamų turėjo būti remiama špitolė, kurios statybos buvo prasidėjusios dar prieš tėvo mirtį. Iš pradžių špitolė gavo Šv. Dvasios pavadinimą. Vis dėlto po keliolikos metų institucija buvo susieta su Švč. Trejybės bažnyčia. Švč. Trejybės špitolė išsiskyrė dideliu globotinių skaičiumi ir ilgą laiką buvo didžiausia vargšų globos institucija mieste. 

Po šešių dešimtmečių įsteigiama Šv. Lozoriaus špitolė prie Šv. Stepono bažnyčios, dažnai vadinama būtent šiuo vardu. Špitolė minima ordino metiniuose laiškuose 1598 m., dar prieš prasidedant bažnyčios statyboms. Špitolės įsteigimas sietinas su 1597 m. prasidėjusiu badu, kai Vilnių užplūdo aplinkinių kaimų gyventojai, o jėzuitai ėmėsi juos šelpti. Prie jos veikė nauja Šv. Lozoriaus brolija, kurios nariai rūpinosi jau ne tik savo bendrabrolių gerove, - brolijos įkūrėjas buvo Simonas Visockis, priklausęs jėzuitų ordinui, be kurio indėlio bažnyčios atsinaujinimo procesai būtų buvę tiesiog neįsivaizduojami. 1612 m. Vilniaus miestiečiai Viežbickiai pasirūpino, kad iškiltų mūrinis pastatas 24 globotiniams (12 moterų ir 12 vyrų). 1715-1744 m. bažnyčios ir špitolės priežiūra buvo patikėta rokitams, kurie bandė atnaujinti jos veiklą. 

Dar po kelių dešimtmečių 1620 m. špitolė, dažniausiai vadinama arba "Antakalnio", arba "Šv. Petro", buvo įsteigta Antakalnyje prie parapinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kurią aptarnavo greta gyvenę Laterano reguliniai kanauninkai. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, iki XVII a. vidurio prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios veikė dvi špitolės, viena iš jų išsilaikydavo tik iš surenkamos išmaldos. 

Dar viena su nauja bažnytine brolija susijusi špitolė buvo funduota 1631 m., kai Zigmantas Vaza suteikė privilegiją špitolei prie Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo bažnyčios už Aušros vartų. Iš pradžių brolijos nariai, be įvairios religinės praktikos, turėjo slaugyti ligonius bei laidoti mirusiuosius. To paties pavadinimo špitolė duris atvėrė praėjus dvejiems metams po privilegijos suteikimo - 1633 m. Špitolės fundacija XVIII a. pabaigoje buvo perleista Vilniaus generalinei špitolei, o faktiškai institucija nustojo veikti 1800 m., kai sudegė špitolės pastatas. 

Be katalikiškų špitolių, Vilniuje veikė ir stačiatikių bei unitų špitolės. Špitolės buvo vienas iš svarbiausių stačiatikių (vėliau ir unitų) socialinės globos sistemos dėmenų. Pirmosios žinios apie stačiatikių špitoles pasirodo keliais dešimtmečiais vėliau nei apie katalikų. Stačiatikių špitolės kartais būdavo steigiamos prie vienuolynų, tačiau šioje srityje aktyviausiai reikšdavosi diecezinė dvasininkija ir prie cerkvių veikusios brolijos. Susiklostęs socialinės globos organizavimo modelis nepakito ir po Brastos unijos - špitoles ir toliau dažniausiai prižiūrėdavo brolijos, veikusios jau prie unitų cerkvių. Anksčiausiai paminima špitolė prie Spaso (Išganytojo) cerkvės, stovėjusios netoli to paties pavadinimo miesto vartų. 1561 m. Žygimantas Augustas špitolei dovanojo du sklypus Savičiaus g., juose vėliau buvo pastatyti špitolei priklausę namai. 1589 m. Zigmanto Vazos privilegijoje brolijai prie Švč. Trejybės cerkvės kaip viena iš veiklos sričių buvo numatyta ir įvairiopa labdaringa veikla. 

Prasidėjusi reformacija sutrikdė miestų įprastą socialinę tvarką, formavosi naujos ribos tarp miesto aplinkoje veikiančių bendruomenių. Vilniuje šalia tradicinių katalikų ir stačiatikių bendruomenių XVI a. antroje pusėje atsirado protestantai-kalvinistai bei liuteronai. Per kelis ateinančius dešimtmečius jie sukūrė savas bažnytines-bendruomenines struktūras, kurioms priklausė ir špitolės. 

Zigmantui Vazai XVI a. pabaigoje leidus Vilniuje įsikurti žydams, neilgai trukus greta didžiosios sinagogos, skersgatvyje tarp Mėsinių ir Vokiečių gatvių, pradėjo veikti ir špitolė. Ji anksčiausiai paminima 1636 m. Špitolę administravo ir joje darbavosi specialios gailestingumo (ir mirusiųjų laidojimo) brolijos nariai. Viena jų dalis rūpinosi globotiniais, o kita - ligoniais. 

Nuo 1518 m. iki XVII a. vidurio mieste pradėjo veikti 18 špitolių. XVII a. viduryje dėl karo veiksmų patirti nuostoliai pakenkė ir špitolėms. Dalies jų veikla buvo sutrikdyta, o dauguma iki tol gausių unitų špitolių apskritai nustojo veikti. 

 

Špitolių gyventojai ir jų išlaikymas 

Patekimas į špitolę žmogaus gyvenime žymėdavo didelius socialinius ir materialius pokyčius. Aukštesnio socialinio statuso asmenys galėjo tai suvokti kaip neigiamą dalyką, tačiau skurdžiai gyvenusiems žmonėms, kurie nuskursdavo dar labiau, kai prarasdavo galimybę dirbti, apsigyvenimas špitolėje galėjo reikšti ir teigiamus pokyčius ar net išsigelbėjimą. Šiaip ar taip, apsigyvenimas špitolėje žmogaus gyvenimą pakeisdavo dvejopai. Pirma, pasikeisdavo materialios žmogaus gyvenimo sąlygos - tiek bendra materiali padėtis, tiek gyvenamoji erdvė. Antra, špitolėje apsigyvenęs asmuo įgydavo naują statusą savo konfesinėje bendruomenėje ir platesnėje miesto visuomenėje. Kartu jis turėdavo laikytis špitolės taisyklių bei paklusti institucijos administratoriams, nuo kurių priklausydavo ir jo kasdienio gyvenimo tvarka. 

Pagal 1684 m. tarp magistrato ir Švč. Trejybės špitolės prepozito pasiektą susitarimą pageidautinas globotinis turėjo būti "doras, negirtuokliaujantis žmogus su rekomendacija, kuris dėl sveikatos silpnumo ar savo amžiaus negali pragyventi". Panašius reikalavimus, aiškiai akcentuodami priklausymą konfesinei bendruomenei ir pamaldumą (kitaip tariant, dorybę), pretendentams kėlė ir liuteronai: anot jų, špitolėje turėtų būti globojami "tie mūsų Augsburgo tikėjimo žmonės, kurie stropiai lanko bažnyčią, turi gero elgesio patvirtinimą ir yra verti išmaldos dėl amžiaus, negalios ir skurdo." O kalvinistai apibrėžė ne tik būsimų globotinių šeiminę padėtį, moralines savybes, bet ir amžių: "Gali būti priimamos neištekėjusios, dorai gyvenančios ir pamaldžios, maždaug penkiasdešimties metų moterys, turinčios distrikto rekomendaciją ir provincijos sinodo patvirtinimą." 

Špitolių gyventojus galima skirti į tris grupes. Pirmoji - aiškiai matomos fizinės savybės: senyvas amžius, negalios ar ligos. 

Antroji - kiti veiksniai, dėl kurių dar fiziškai pajėgus žmogus nebegalėtų pasirūpinti savimi: visų pirma našlystė, nelaimės (gaisras, stichinių nelaimių padariniai ir kita). 

Trečioji - moralinės savybės: pamaldumas, doras gyvenimas, gera reputacija bendruomenėje. 

Špitolių gyventojai buvo skirstomi į tikruosius ir droviuosius vargšus. Pirmieji kilę iš neturtingų, o antrieji - nusigyvenę bajorai. Vargšų priešingybė buvo "netikri" vargšai, kurie nuskursdavo dėl savo pačių kaltės (lošimo, girtavimo ir pan.), valkataudavo ir, būdami sveiki, ne dirbdavo, bet gyvendavo iš išmaldos. 

Apgyvendinimas špitolėje prasidėdavo nuo priėmimo procedūros, kai atsakingi asmenys nuspręsdavo, ar pretendentė(-as) nusipelno būti globojama(s) špitolėje. Be savaime suprantamo būsimo globotinio fizinės būklės įvertinimo, išlikusiose špitolių taisyklėse bei kituose šaltiniuose užsimenama ir apie kitas priėmimo procedūros detales. Iš būsimo globotinio reikalauta turėti rekomendaciją, paliudijančią gerą jo(s) reputaciją. 

Liuteronų špitolės administratoriai reikalaudavo, kad pretendentas turėtų dvi rekomendacijas: vieną turėjo suteikti du patikimi bendruomenės nariai pastoriai - vadinamą "dievobaimingumo įrodymą", t. y. patvirtinimą, kad žmogus yra uoliai tikintis. Kad tai nebuvo tik formalus reikalavimas, parodo špitolių šaltiniai. Liuteronų špitolės globotinių knygose, priėmus naują globotinį ar globotinę, būdavo pažymima, kad dėl to buvo nuspręsta sesijoje, taigi įvykdžius visus keliamus reikalavimus. Liuteronų ir kalvinistų špitolių taisyklėse taip pat nustatoma, kad po to, kai globotinis bus įrašytas į špitolės knygą ar sąrašą bei išklausys taisykles, privalės pasižadėti, kad po mirties savo nuosavybę paliks špitolei. 

Sveikatos būklė buvo bene svarbiausias veiksnys, sprendžiant dėl žmogaus priėmimo į špitolę, vis dėlto šaltiniuose apie špitolininkų ligas ar negalias užsimenama itin retai. Dažniausiai apsiribojama tik bendrais neįgalumą, bendrą nusilpimą ar ligotumą nusakančiais terminais. Konkretesnių negalios ar ligos įvardijimų labai maža: dažniausiai minėta neregystė, kartą minima epilepsija, du - paralyžiaus bei kaltūno atvejai. Kartais užsimenama apie konkrečiau neįvardytas "ligas". Pavyzdžiui, misionierių špitolės globotinis Jonas Kopcevičius buvo pašalintas dėl to, kad sirgo "užkrečiama liga". Tokie lakoniški ir reti globotinių sveikatos būklės aprašymai neturėtų pernelyg stebinti: špitolėse-prieglaudose intensyviam gydymui nebūdavo skiriama daug dėmesio, taip pat reikia atsižvelgti ir į tai, kad šaltiniuose minimos globotinių ligos buvo iš esmės nepagydomos, o galbūt laikytos ir apskritai negydytinomis. Vis dėlto tai nereiškia, kad iškilus būtinybei globotiniai nesulaukdavo gydymo specialistų pagalbos. Prie Švč. Trejybės špitolės 1634 m. gyvenęs barzdaskutys Paulius Keinas turėdavo pagelbėti ir špitolėje gyvenantiems žmonėms, o kvalifikuotesnės medicinos pagalbos reikalingi globotiniai galėjo būti siunčiami ir į špitoles-ligonines. Iš bonifratrų špitolės ligonių knygos sužinome, kad, pavyzdžiui, Šv. Marijos Magdalenos špitolės globotinis Antanas Lukoševičius 1787 m. pradžioje mėnesį gydėsi "nuo senatvės". 

Darbas špitolėse nebuvo privalomas. Kai kuriuose dokumentuose yra žinių, kad prieglaudos moterys turėjo dirbti klebonijos daržuose. Kitur pažymima, kad gali verpti ar austi. Neretai šaltiniuose yra pabrėžiama, kad žmogus yra toks neįgalus, kad jokiam darbui nėra tinkamas. Šiai grupei priklauso ir neregiai. Apie neregius špitolių gyventojus duomenų yra nedaug. Specialios špitolės neregiams Vilniuje nebuvo, nors Europoje tokių įstaigų būta Paryžiuje, Londone, Antverpene. Neregiai priklauso tikrųjų vargšų kategorijai. Špitolių administratoriai akliems gyventojams priskirdavo visišką negalią. Anot jų, jie negali nieko dirbti, iš jų nieko ir nereikalaudavo. Šaltiniuose dažnai nenurodoma, žmogus gimęs neregiu ar tapęs. Štai Šv. Juozapo ir Nikodemo špitolės globotinis Pilypas Garbačiauskas - prie jo įrašo špitolės administratorius dar pridėjo: "Vargeta nuo mažų metų, gimęs aklas, gyveno iš aplinkinių gailestingumo." O kiti minimi neregiai regėjimą prarado ne vaikystėje. Dėl kokių priežasčių - šaltiniuose nenurodoma. Tik iš antraeilių nuorodų galima spėti priežastis: vitaminų trūkumas, antisanitarinės gyvenimo sąlygos, konfliktai bei patirtos traumos. Toje pačioje špitolėje gyveno Andrejus Maslovskis, kuriam tuo metu buvo 30 metų. Jis aklas ir nurodoma, kad vargeta jau dešimt metų. Štai Švč. Trejybės špitolės gyventoja Rožė Sakauskienė - 70 metų neregė. Ji jau 40 metų gyvena iš išmaldos. Tos pačios špitolės gyventoja penkiasdešimtmetė Kotryna Bratkauskienė akla, jau šešeri metai - vargeta. Įdomus papildomas įrašas: "Gali būti išgydyta." Tuo metu neregiai gyveno tik iš išmaldos. Tai patvirtina špitolių registracijos knygų įrašai. Prie kiekvieno neregio pavardės pažymėta, kad jis, kol nepateko špitolėn, gyveno iš išmaldos. 

Skirtingų špitolių globotiniai gaudavo nuo keliolikos iki kelių šimtų auksinų per metus, tokį skirtumą nulemdavo ne būtiniausių produktų ar kuro kainos, bet fundacijos dydis ir globotinių skaičius. Bene mažiausią išlaikymą gaudavo Spaso špitolės globotiniai, kuriems mokėta po 1 auksiną per mėnesį. Ne ką geriau buvo išlaikomi ir Šv. Marijos Magdalenos špitolės globotiniai. Kalbant apie katalikus, geriausią išlaikymą turėjo gauti Misionierių špitolės globotiniai, kuriems fundatorių valia turėjo būti mokama po 2 auksinus per savaitę. Apskritai bene geriausią išlaikymą - nuo 53 iki 200 auksinų per metus - gaudavo protestantų špitolių globotiniai. 

Už didesnius špitolės taisyklių pažeidimus globotiniai galėdavo susilaukti dvejopų bausmių. Pirma, jiems galėjo būti skiriama piniginė bauda, kuri būdavo išskaičiuojama iš jiems skirtų išmokų. Antra, už prasižengimus globotiniai galėjo būti pašalinami iš špitolės. 

(Bus daugiau) 

 

Užrašė Antanas MONKEVIČIUS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]