LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vincas BAUBLYS

ARMINIAI: RIMTI JUOKELIAI IŠ SOVIETŲ ARMIJOS GYVENIMO


Kiaulių maudynės 

 

Artėjo Statybininkų dienos šventė. Zampochozas Kanapec, dalinio ūkio dalies vedėjas, sumanė padaryti dideles vaišes karininkams ir kareiviams. Nors kai kam iš aukštesnio rango karininkų tas geresnis mėsgalis patekdavo vos pasitaikius progai beveik kas savaitę. Kanapec žinojo, jog po šio įvykio, juos apdovanojęs šašlykų mėsa, vaikščios kaip pėdas, ore vėjo pustomas. Atsargoje visada buvo auginamas vienas kitas mėsingesnis nelašininis bekonėlis. Karininkų, norinčių šašlykėlio mėsos, niekada netrūksta. Virtuvės šefas jiems ir taip kas dieną atrenka geresnį kiaulienos kąsnį pačioje valgykloje, akivaizdžiai visiems matant. Vargšai statybininkai nuleisdavo akis į savo pilnai pripiltų dubenėlių turinį, kur per sriubą galėjai matyti dubens dugną ir plaukiojančius neištirpusių taukų gabalus. Kariams kiek geresnis maistas tą Statybininkų dieną taip pat pravers. Trynė rankomis zampochozas, nepamiršdamas dažnai paglostyti savo pilvą, kaip pailgą kietą kubilą. Jeigu paslapčiomis uždegtum jam pirstelint degtuką, kas mato, pamatytų didelį pliūpsnį melsvos ugnies. Po dalinio teritoriją laisviausiai vaikštinėjo pasipirsčiodamas kaip šios teritorijos generolas, prisivalgęs raugintų kopūstų pagirioms. Pabandyk pasijuokt - tuojau į daržovių sandėlį po žeme darbams pasiųs, o ten, neduok dievulėliau! Kad jaustumeisi kiek sveikiau, reikėtų dujokaukės, nes prisikvėpuotum tiek to kvapelio, sodraus ir pritvinkusio savo smarvės, kad nereikėtų valgyti tris dienas, kol neprigriebtų alkis. O papuvusių silkių statinės taip smirda, kad parėjęs purški odekolonu drabužius, kurie prasmirsta iki siūlelio. Kerzinius batus šveiti iki blizgesio, kad numuštų kvapus, nes dažnokai kai kam reikia basomis kojomis mindžioti rauginti sudėtus kopūstus specialioje aliuminėje dėžėje. Batų tepalas truputėlį sumažina kojų smarvę. Kad geriau sutrintum, ir pasišokinėti galima. Zampochozas - didelis žmogus dalinyje ne pagal stambumą, bet visiems labai reikalingas. Matai, nuo jo daug kas priklauso. Ypač su tais produktais, kurių nemato kareiviai. Per jį niekas neturėjo sunkumų ir su degtinėle. Žinoma, beveik visas ugninis vandenėlis daugiausia patekdavo į kariškių rankas. Už tai anie visi jį gerbė. Pačiam pagiriotam iš burnos plyksteltų liepsnelė, jeigu netoliese uždegtum degtuką. Ūsai nusviltų, nes šiokius tokius nešiojo kada ne kada šventėms nusiskusdamas. Nerūkė žmogus milžinas, nes, tikriausiai, bijojo tos liepsnos. Po pusryčių daugiausia traukdavo pas vieną iš geriausių kompanionų, pasilikusių dalinyje pataisyti sveikatos - dalinio medicinos punkto gydytoją su užkanda kišenėje. Pastarasis tikriausiai iš to pastato net neišeidavo. Priguldavo girtokas užsirakinęs vietoje. Mat visi sveiki kareiviai - statybose, o tie, kurie sirguliuoja, išsigydys patys arba juos išgydys muštras. Prie tokios sovietinio stroibato tvarkos pripratau greitai, nes dar ikiarminiuose pasakojimuose girdėjau apie tuos dalinius. Retai kada matydavome vyrus blaivius. Čia spiritėlis - stiprus ir švarus. Pas Paraskį (kiaulių šėriko pavardė) kiaulidėje gyvuliukai vos ne iki pilvų murdėsi mėšle. Mat darbininkas daugiausia pasigeria ir nesugeba pripilti gardus pjuvenų. Kiek šlapumo susigėrė į žemę - tiek. Kai negilus paviršiaus vanduo, toje vietoje sausumo neišlaikysi. Dvi dienas prieš šventę zampochozas sumanė vietiniame švariasniame ežerėlyje nuprausti su Paraskiu kiaules. Kartu gal ir patys purvus nuplaus. Abu, gerai įkalę, keletą bekonėlių suvarė specialia lentų sukalta plokšte į bortinį automobilį ir išvažiavo maudyti šašlykinių paršėkų karininkams, lašininių - kareivių plovui. Mėsgalį retai kada surasdavome valgydami sriubą ar antrą patiekalą. Virti lašinukai būdavo virtę tikru muilu. Burnoje - šlykštu iki varymo atgal. Nors vienas kitas spirgutis prie aliumininio dubenėlio kraštelio, net tas akį pralinksmintų. Bet eikime prie maudynių. Tą visą įvykį gerai matė vienas jiems padedantis kareivis, taip pat iš ūkio bandos, smulkus vikrus vairuotojas. Ištempti kiaulių jie net nemanė. Automobilis įvažiavo galu į vandenį, kiek gali. Vyrai atidarė galinį bortą ir išmėtė kiaules į ežerą pačias maudytis. Pasirodo, šios nenori to daryti. Kuo greičiau pasispardydamos skuodžia į krantą. 

- Ach, jolki palki. Lutše na miestie šlangom pod dovlienijem, kak vsiegda. Paprobuj ich sčias, čiertiej, slovi, - sudrebėjo iš pykčio Kanapeco pilvas. 

Prasidėjo murzinų kiaulių gaudynės prie ežero dygliuotų šabakštynų eglyne. Du pilvūzai ir vienas liesas kareivėlis vargo iki pačio vakaro gaudydami apsibrozdinusias į dyglius kiaules. Jeigu ne liesutis kareivėlis, vargu, ar jie, du drimbos, jas būtų atgal sukrovę į "ziluką". Liesutis lengvai jas sugaudavo už kojos ir pargriaudavo ant šono. Du pilvūzai, gerai neišsiblaivę, griūdavo ant parverstosios ir surišdavo kojas. Tik tuomet nešama kriuksė patekdavo į automobilio kėbulą. Bekonėliai geriau apsivalė šabakštynuose nei ežero vandenyje. Taip kad nuo laukinių erškėtrožių dyglių pasiliko raudoni dryžiai ant odos. Pavakary patiems dvikojams gaudytojams ir maudytojams prireikė švarintis kūną ir drabužius ežere. Miestelyje mėšlinais drabužiais nepasirodysi. Gyvuliukai parvežti, suleisti į švarų sandėlį ir pašerti sausu kombinuotu pašaru, buvo sandėly ir laikomi iki skerdynių. Vis dėlto per Statybininkų dieną gavome ir mes, paprasti kareivėliai, kiek geresnio mėsiško maisto. Zampochozas toliau vaikštinėjo po dalinio teritoriją atkišęs pilvą didžiuodamasis, kad dalinyje maistas "kaip reikia". Supuvusios arminės silkės man ir dabar po daugelio metų smirda, o nelydyti taukai sriuboje, kai juos prisimenu, - supykina. Paraskiui viskas vienodai rodė, nes žinojo: jo niekas pakeisti ne tik nenori, bet net ir nedirbs toje kiaulidėje. Jeigu kokį paskirs, tuojau kaip nors bandys pereiti į kitą tarnybos vietą. Klausimas, ar šėrikas-šnapso nešikas ją kam būtų užleidęs? 

Svarbiausias darbas kaip ir anksčiau buvo naktiniai pasivaikščiojimai į Aprielevką (kaimelio pavadinimas). Pagrindiniai naminukės lakikai - kuopos vadas bei zampochozas, kadangi medicininį išsiurbdavo aukštesnio rango karininkai. Tai ko jam bijoti, kada tokia nugara už jo! Liesutis vairuotojas, padėjęs gaudyti bekonėlius, numodavo ranka ir nusijuokdavo prisiminęs maudynes. Labai keista, keletas ukrainiečių babtistų, net varomi varu, nepriėmė karinės priesaikos, nes jų tikėjimas draudžia laikyti ginklą rankose. Liesutis - vienas iš jų. Dažniausiai jie visi tarnavo vairuotojais arba "prie ūkio padalinio" dalinyje. Jiems, kiek žinau, nusišypsojo laimė pamatyti namus mažiau sugadinus sveikatą, nes dirbo kitokius darbus nei mes. Štai tau ir karinis miestelis, kur kai kas - neprisiekęs būti ištikimu TSRS ginkluotoms pajėgoms. Ar apie tokius dalykus kas nors girdėjo? Jie patys kalbėjo taip: "Mūsų, babtistų, niekas neprivertė ir neprivers imti ginklo į rankas. To neleidžia tikėjimas. Mes dirbame ne blogiau už jus. Tegul ir vidurnaktį pasakė, kad reikia važiuoti ten ar ten, niekada nesipriešinome, nes žinome, kad tai darome dėl jūsų." 

Iš tiesų, tie dalinio vairuotojai babtistai pristatydavo maistą ir aprangą kareiviams. Neišvengta tik vieno - pasirašyta dešimčiai metų niekur neišvykti iš šios TSRS valstybės. Mano tarnybos pabaigoje supuvusi kiaulidė nuo pliurzės ėmė svirti į šoną, nes sukalta iš lentų ir apšildyta iš vidaus pjuvenomis nebuvo atspari drėgmei. Tikriausiai, girtas Paraskis, nepataikęs į duris, ją nugriautų. Štai čia vėl netikėtai atsirastų šašlykinės mėsos. Tik kam? 

 

Valentino AJAUSKO piešinys

 

Dviračiai 

 

Rytais prabudus labai dažnai jausdavau svylančios vatos smarvę kareivinėje. Kas tai galėjo būti, iš karto nesupratau, bet laikas bėga ir yla išlenda iš maišo. Pasigirdo kalbos, kad miegama atidengtomis pėdomis, kad nuo kerzinių būtų joms sveikiau. Į pėdos tarpupirščius kai kam būdavo įkišamas pamirkytas odekolone vatos gabaliukas ir pavargusiam, kietai miegančiam uždegamas. Vata rusena ir karštis pasiekia odą. Kareivis kaipmat prabunda lovoje kaip įgeltas ir ima spardytis lyg mindamas dviračiu. Kuo stipriau mini, tuo labiau svyla vata. Dažnokai tarpupirščiuose lieka pūslėtos nudegimo žaizdos. Kol padegėlis visiškai atsibunda, niekdariai viską atidžiai stebi iš savo lovų besijuokdami. Nukentėjusiam ėmus tvarkytis apsimeta, kad miega. Nors kareivukas tikrai matė, kas bėgo nuo jo lovos, nieko padaryti negali, nes jie, smarkuoliai, palaikomi kuopos vadovybės. Skųstis, aiškintis - tuščias laiko gaišimas! Telieka kreiptis į prasigėrusį mediką. Kam ir kodėl kuopos karininkai palaikė tuos nevidonus, nesupratau, kol nepraėjo daug metų. Jie nusprendė ten tarnauti iki gyvos galvos, nes juos greičiausia sužavėjo tai, ką jie matė ir galėdavo nusipirkti to miestelio parduotuvėse. Tokių produktų sąjungoje vargiai kur rasi. Greičiausiai, buvo pažadėtas ir laisvesnis išvykimas kitur iš to miestelio. Tarkim, į visiškai netoli esančią Maskvą. Toliau važiuojam dviračiais. Vieną kartą svilinamų kojų grėsmę teko patirti ir man. Tik mano degintojams išėjo visai kitaip. Kišant uždegtą vatą į mano tarpupirščius, aiškiausiai visa tai pajutau. Nežinau, kaip mano koja pailgėjo ir taip trenkė į kojūgalio strypą, kad prie kojų stovintis išmuštu strypu gerai gavo per kiaušus. Susiėmęs už jų ilgiausiai aimanavo lovoje. Po šio įvykio naktiniai degintojai dviratistai to daugiau nedarė, bet paslapčiomis bandė man atkeršyti, tačiau ir čia suklupo. Vienas iš jų man iš nugaros bandė kirsti stiprų makaroną, bet susilaužė mažąjį pirštą ir sudejavo: 

- Ojoj, oj, koks kietas. Kas tu per žmogus? 

Nė vienas iš jų negalėjo suprasti, kaip į sprandą galima nusilaužti pirštą. Pagaliau vienas praporas pasakė: 

- Prie šito nelįskite, nes bus problemų su sveikata. 

Kreivai, oi, kreivai žiūrėjo į mane dviratistų treneriai, bet daugiau su ta išdaiga nelindo. Praeidavo, vien kreivai žvilgtelėdami. Kas tuos dviratinius įvykius matė, iš tiesų vaizdelis visai neblogas. Užsimiegojęs kareivis, pajutęs deginantį skausmą, lovoje taip pradeda minti kojomis, jog gali susilyginti su tikru dviračių sporto meistru. Kuopoje tai buvo laikinas reiškinys, nes naktimis norisi visiems ilsėtis. Laikui bėgant, atsibosta tie visi kareiviški juokeliai ir prasideda rimtesni dalykėliai. Nežinau, kaip kitose divizijose, daliniuose ar kuopose, bet tas miestelis, kuriame tarnavau aš, buvo išskirtinis visoje Sovietų sąjungoje. Ant karinio bilieto pirmo ir paskutinio lapelio aiškiausiai matyti raudona linija, einanti nuo kairio viršutinio kampo į dešinį apatinį. Ką ji reiškė, suprato tik svarbiais kariniais reikalais užsiimančios instancijos bei kariniai komisariatai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]