NEREGYS IR VISUOMENĖ

ČIA YRA KĄ VEIKTI

"Aklas pasimatymas". Praėjusiais metais jų buvo 40. Šiemet jų bus 22. Tai radijo laidos. Jų sumanytoja ir redaktorė - LASS respublikinio centro vyresnioji specialistė Lina Puodžiūnienė. Iki metų pabaigos laidos kiekvieną sekmadienį nuo 12 iki 13 valandos skambės radijo stoties "Gold FM" eteryje. "Aklas pasimatymas" - laida, kurioje su visuomene susitinka neregiai. "Pasimatymui" vadovauja laidos vedėjas Kristijonas Bartoševičius. 

Kristijonas - antros kartos vilnietis, gimęs ir augęs netoli gausiai neregių gyvenamo sostinės mikrorajono, baigęs ekonomikos studijas. Vaikų ir jaunuolių choro "Ąžuoliukas" direktorius. Vienas iš festivalio "Vilnius Mama Jazz" organizatorių. Gerai žinomas televizijos veidas. Visa tai - apie tą patį Kristijoną Bartoševičių. Su televizoriumi nesiskiriantiems jis geriau žinomas kaip Saulius Poška iš "Dviračio šou". 

Palikime kitokią Kristijono veiklą nuošalėje ir pakalbėkime apie neregius, apie visuomenę, apie laidą, kurią jis vedė pernai, kurią ves ir šiais metais. 

Vytautas Gendvilas. Baigėte ekonomikos studijas, dirbate administratoriaus darbą, bet jūsų gyvenime yra labai daug kūrybos: televizija, filmai, radijas, festivalių rengimas. Kodėl pasirinkote ekonomiką, o ne menų studijas? 

Kristijonas Bartoševičius. Mokykloje maniau, kad esu niekam tikęs. Man patiko chemija, bet studijuoti nenorėjau, geografija domėjausi, bet geografu ar geologu tapti nebuvau pasiruošęs. Labai gerai išlaikiau matematikos egzaminą, bet jos studijos taip pat neviliojo. Gerai sekėsi anglų kalba. Bet tai ne profesija, o instrumentas. Sportui, kaip visi mato, aš taip pat netinkamas (pašnekovas yra apkūnus - aut. past.). Kai viską susidėliojau, supratau, kad man įdomūs verslai: kas yra poreikiai, kas - paklausa, kodėl vieni gaminius gamina, kiti juos perka? Tai man buvo įdomu, todėl ir pasirinkau ekonomikos studijas. 

V. G. Kaip tapote "Ažuoliuko" direktoriumi? 

K. B. "Ąžuoliukas" mane lydėjo visada, nes jį pradėjau lankyti, kai buvau penkerių. O dėl kūrybos tai pasakysiu taip: visada yra pavojus patikėti savo kūrybinėmis galiomis. Pradedi galvoti, kad gerai rašai, tapai ar dainuoji, o aplinkiniai nedrįsta pasakyti, kad tai, ką darai, - pasaulio nepakeis. Nedrįsta, nes bijo sužlugdyti tavo svajones. Patikėjęs savo nepaprastumu, tu pats save pradedi apgaudinėti. Pradėjau domėtis Y karta, kuri gimusi po 1980 metų. Šios kartos žmonės turi visai kitus prioritetus gyvenime nei gimusieji iki jų. Šiai kartai svarbiau tai, ką jie dirba, o ne tai, kiek jiems moka. Priklausau tai kartai. Taip pat man patinka komiko Ronio Šeikso (Ronnie Shakes) citata: man patinka gyvenimas - čia yra ką veikti. 

V. G. Kaip paties gyvenime atsirado "Aklas pasimatymas"? 

K. B. Radijas ir laida "Aklas pasimatymas" man buvo naujas iššūkis, nes daug draugų iš "Ąžuoliuko" jau buvo dirbę radijuje. Apie tai jie pasakodavo kaip apie įprastą dalyką, bet man tai buvo kažkas nepaprasta. Todėl apsidžiaugiau ir man pasitaikiusia galimybe pabandyti. Džiaugiuosi, kad mane susiradusi Lina Puodžiūnienė yra patenkinta mano darbu. "Aklas pasimatymas" - mano debiutas radijuje. 

V. G. Gal po televizijos radijuje viskas yra labai lengva? 

K. B. Manęs žmonės klausia, kas yra ta televizija? Jiems atsakau, kad šis mano gyvenimo etapas dar nesibaigė, todėl ir nežinau, kaip yra. Kai pasibaigs, praeis laikas, tada galėsiu įvertinti. Įgyta patirtis yra labai naudinga. Po to vaidinant mažus vaidmenis filmuose buvo daug lengviau. Ta patirtis šiek tiek padėjo, o kartu ir nepadėjo. Radijas, mano galva, yra šiek tiek intymesnis nei televizija: radijuje turi viską pasakyti balsu. Be to, klausytoją turi visą laiką laikyti "ant šniūrelio", kad jis nenustotų tavęs klausęs. Kaip ir sakiau: čia yra ką veikti. 

V. G. Neregiai - nauja tema jūsų gyvenime? 

K. B. Nors gyvenau šalia gausiai neregių gyvenamo sostinės mikrorajono, tačiau iki laidos su neregiais artimiau nebuvau susipažinęs. Aišku, matydavau juos troleibusų stotelėse, bet tuo viskas ir baigdavosi. Buvo laikas, kai Vilniuje juodaodį žmogų pamatyti buvo įdomu. Jis tiesiog traukdavo žvilgsnį. Taip ir neregiai traukdavo mano žvilgsnį. Apimdavo toks jausmas: žiūri į jį, žiūri, o jis čia pat padarys kažką nepaprasto. Tu turi nepražiopsoti tos akimirkos, kai jis tai darys. O iš tikrųjų nieko ypatingo tas žmogus ir nepadaro. 

V. G. O iki laidos ar daug žinojote apie neregius? 

K. B. Žinojau Stivą Vonderį (Stevie Wonder), Raulį Midoną (Raul Midon) ir Andreą Bočelį (Andrea Bocelli). Na, dar vieną kitą bendro pobūdžio žinutę iš žiniasklaidos buvau skaitęs. Raul Midon koncertavo Vilniuje. Jį jau buvau girdėjęs, todėl su dideliu jauduliu ėjau į koncertą. Tačiau jo neregystė man pasirodė kaip dar viena į sceną atsinešta gitara - ir nieko daugiau. Nuo to, kad sužinojau, jog jis nemato, jo grojimas nepasikeitė, bet ir papildomų pliusų pridėjo. 

Mums būdingos dvi kraštutinybės: arba tu toliniesi nuo žmogaus su negalia, arba nori būti didvyriu ir pradedi jį "nešti". Aš nepalaikau "Skroblynės idėjos". Visas Vilnius, visa Lietuva turėtų būti Skroblynė. (Skroblynė - neregių gausiai gyvenama Vilniaus vieta. - aut. past.) Mes vienoje laidoje kalbėjomės su Aurimu Papečkiu. Tai jis ir pasakė: ar čia akliesiems reikia integruotis į visuomenę, ar vis dėlto regintieji turėtų integruotis į neregių bendruomenę? Aktualus klausimas: kuriems iš kurių reikia mokytis? Toks gal kiek retorinis. Manau, yra vietoje ir laiku. Tai buvo aktualu prieš dešimt metų. Bus aktualu ir po dešimt metų. 

V. G. "Aklas pasimatymas" gyvavo visus praėjusius metus. Reikėjo pažinti įdomiausius akluosius ir silpnaregius. O koks yra tas vidutinis apibendrintas neregys? 

K. B. Kadangi neregiai buvo iš įvairių sričių ir įvairių pomėgių, tai neįmanoma nupiešti vidutinio neregio portreto. Viskas paprasta, kai gyvenimą galime sudėlioti į dėžutes. Jei išėjęs į gatvę paklaustum apie neregį, tai pirmas sutiktas pasakytų: "Aha, jis, matyt, yra masažuotojas." Per tuos metus susitikau vieną kitą masažuotoją, bet yra daugybė neregių, kurie nemasažuoja. Kita nuomonė, kad neregiai yra muzikantai, bet yra daugybė neregių, kurie nei moka, nei ruošiasi, nei nori būti muzikantais. Todėl tokio unifikuoto neregio portreto sukurti neįmanoma ir, ačiū Dievui, kad taip yra. Kitaip neregiai galėtų studijuoti tik masažą ir muziką, o gyventi Skroblynėje. 

Kai bendrauju su studentais ar jau studijas baigusiais, dažnai klausiu: kaip jūs sugebate mokytis, kai yra tiek daug knygų ir informacijos? Jie man atsako, kad yra kalbos sintezatorius. Jie kalba labai paprastai, lyg pasakotų, ką vakar valgė. Tada ir pagalvoju: na, taip, čia tai jie "pavaro". Negaliu pamiršti vieno pirmųjų pokalbių su Domantu Razausku apie Remigijų Audiejaitį. Tai, ką jis pasakojo apie Remigijų, sunku patikėti, kad taip buvo. 

V. G. Domantas Razauskas yra kūrybos žmogus... 

K. B. Aš suprantu, kad tas papasakotas gyvenimas buvo kiek "palaidas" blogąja prasme. Yra galvojama: jei žmogus turi tam tikrų savybių arba bruožų, tai tie dalykai jam lyg ir nubrėžia liniją, už kurios jam nevalia. Vėl viskas lyg ir sudėliojama į "lentynėles". Kai išgirsti, kad neregiai gali iki nukritimo dalyvauti draugų vakarėliuose, studijuoti universitetuose, laimėti parolimpiadose - supranti, kad tą liniją žmonės nusibrėžia savo galvose. Labai svarbu išaiškinti vaikams, kad gyvenime nėra jokio brūkšnio. 

Vienoje laidoje Aurimas Papečkys sakė, kad yra neregių, kurie gėdijasi neregystės. Na, sakykime, aš esu apkūnus žmogus. Tai pasportavęs gal ir suplonėčiau. O su neregyste yra šiek tiek kitaip. Daugumoje atvejų praregėti neįmanoma - nei rytoj, nei po metų, nei po dešimties. Yra dvi galimybės: arba tu užsisklendi, "apsikloji lapais" ir pasislepi, arba spjauni į viską ir pradedi gyventi naują gyvenimą, nes laikas nelaukia. Gyvenime negali visiems paskelbti reklaminės pauzės, kad atsakytum sau į visus klausimus ir susigalvotum naują gyvenimą. Kažkuris iš pašnekovų yra pasakęs, kad neregystė jam yra lyg spaudžiantis batas. 

V. G. Projektas atsinaujina dar pusmečiui. Ar bus dar apie ką kalbėtis? 

K. B. Gal reikėtų nustoti rašyti knygas, nes viskas jau parašyta? Gal jau ir muzikos kurti nereikia? Yra dar aibė nediskutuotų temų, nes kažkas negalėjo, kažkas nenorėjo, kažkas neįvyko. Laidoms kartais labai ruošiuosi, kartais - visai nesiruošiu. Kartais būna taip, kad labai ruošiuosi, bet atėjęs pašnekovas kalba visai apie naujus dalykus. Labai laukiu parolimpiados ir golbolo. Pomėgiams žmogų gyvenime turi kažkas pastūmėti. Laidos mane pastūmėjo pasidomėti golbolu. Kai laidoje dalyvauja tinklinį į golbolą iškeitęs treneris, tai golbolu pasidomėti skatina smalsumas. Tos per laidas įgytos žinios apie neregius išryškėja ir bendraujant su draugais. Arba aš kažką jiems pradedu pasakoti, arba jie manęs pradeda klausti, kas tai yra šoudaunas, brailio raštas. Aš tampu tarsi mažesniu garsiakalbiu mažesnei auditorijai, kuri taip pat domisi neregių gyvenimu. Įgijau kad ir nedidelę, bet švietėjo funkciją tarp draugų ir pažįstamų. 

V. G. Po metų pradėjote "šviesti". 

K. B. Nereikėjo ir metų. Kai pasakai, kad yra neregių rašytojų, tai normaliam žmogui kyla klausimas: kaip jie tai daro? Nepamatęs, kaip neregys naudojasi mobiliuoju telefonu, niekada ir nesužinotum, kad programinėje įrangoje yra šis tas ir neregiams sukurta. 

V. G. Reikėjo bendrauti su tais, kurie gyvenime kažko pasiekė. Ar ne per graži neregystė gavosi? 

K. B. Laidos koncepcija yra ne apie bėdas kalbėti, o apie gerą patirtį papasakoti. Jei atvirai, tai manau, kad ne per gražu. Laidoje niekada nepamirštu, kad mano pašnekovas yra neregys arba silpnaregis. Neregystė nėra buvimas lygiagrečiame pasaulyje. Mes gyvename tame pačiame pasaulyje. Aš netikiu, kad regėjimo netekęs žmogus gali gyventi šimtu procentų tokį patį gyvenimą, koks jis buvo iki apakimo. Manau, kad tai neįmanoma, nes netekęs regėjimo tu kažko vis dėlto netenki. Labai džiaugiuosi laidose matydamas pozityviai nusiteikusius neregius. Man buvo labai netikėta, kai sužinojau, kad netekę regėjimo žmonės dėl to suserga psichologiškai. Manau, kad žmogui, netekusiam regėjimo, turėtų padėti geras psichologas, kad jam turi būti pateikta sėkmingų neregystės įveikimo pavyzdžių. Turi atsirasti žmogus, kuris neregiui pasakytų: taip, tau dabar yra labai blogai, gali būti dar blogesnių dienų, bet tu turi priimti savo aklumą ir eiti pirmyn. Manau, kad būtų sunku padaryti laidą su žmogumi, kuris visą valandą kalbėtų apie tai, kaip jam nepasisekė praeityje ir kaip nesiseks ateityje. 

V. G. Tokio pašnekovo dar nepasitaikė? Gal ateityje bus? 

K. B. Norėčiau tokio pašnekovo niekada nesutikti. Bet jeigu toks ir atsirastų, tai kokia nauda iš tokio žmogaus dejonių? Jis išsikalbės, o ką tai duos tiems, kurie jo klausys? Būna žmonių, kurie su neregyste nesusitaikė. Būna. Bet būna tokių, kurie su savo neregyste susitaikė ir susitvarkė gyvenimą naujomis sąlygomis. Tai su kuriais geriau kalbėtis? Laidose nenoriu nei išspręsti neregių problemų, nei pakeisti jų gyvenimo. Kiekvienas žmogus turi žinoti, kad žemėje yra įvairių žmonių. Vieni iš jų yra aklieji ir silpnaregiai. Kodėl padėti vaikui augti - mums lyg ir suprantamas, savaime aiškus dalykas, o padėti neregiui - kažkokia mistika? Laidos pagrindinis uždavinys ir yra papasakoti apie dar vieną visuomenės grupę, kuri buvo, yra ir bus. Jai pagalbos reikėjo, reikia ir reikės. 

V. G. Ar neatsitiks taip, kad Kristijonas Bartoševičius iš laidos apie neregius vedėjo taps "neregių valstybės" gynėju? 

K. B. Stengiuosi to nedaryti. Klausimus laidoje užduodu kaip regintysis. Nelabai žinau, kodėl reikia ginti "neregių valstybę" ir ką ta valstybė turi užkariauti? Manau, kad šiuo atveju priešininko nėra. 

V. G. Priešu gali tapti ne vietoje statomos mašinos, nepatogi fizinė aplinka, netinkamai padaryta interneto svetainė ir kiti dalykai. 

K. B. Bet ir regintiesiems tas pasaulis nėra jau toks patogus. Yra gatvės - jomis reikia važiuoti. O gal būtų geriau paskraidyti? Labai svarbu, kur nusibrėšime ribas. Technikos ir technologijų pažanga keičia mūsų pasaulį. Natūraliai kyla susierzinimas, kodėl tai vyksta taip lėtai ir tik tam tikrose vietose. 

V. G. Laidas buvo galima komentuoti internete. Ar buvo daug komentarų? 

K. B. Manau, kad laidos tikslas yra kalbėti tiems, kurie nori sužinoti ir išgirsti. Man norisi padaryti taip, kad būtų svarbu tai, ką kalbame, o ne tai, su kuo kalbame. Didelės komentarų gausos nesitikiu. 

Pradžioje vengiau žodžių "matyti", "žiūrėti", bet greitai tai praėjo. Supratau, kad tie žodžiai yra ir neregių pasaulyje ir be jų neapsieinama. 

V. G. O koks buvo radijo stoties savininkų požiūris į "Aklą pasimatymą"? 

K. B. Pradžioje padarėme bandomąją laidą. Pastabų daug negavome, todėl ir atsirado "Aklas pasimatymas". Manau, kad mano pasirodymas su neregiais šioje radijo stotyje yra taip pat projekto laimėjimas, nes stoties darbuotojai susitinka su neregiais, jiems tampa žinomi neregių gyvenimo niuansai. Manau, kad ateis laikas, kai neregystė nebus svarbi. Bus svarbu tai, ką neregys veikia ir gali. 

V. G. Žmonės, kalbėdami apie save, daug ir prikuria. Ar nekilo noras pasitikrinti, ar laidų pašnekovai sako tiesą? 

K. B. Dažnai matantiems žmonėms kyla noras bendraujant su neregiu susimirksėti arba susirodyti. Aš to niekada nedariau, nes toks elgesys yra nepagarba neregiui. Niekada netikrinau, kiek pašnekovas iš tiesų mato. 

V. G. Turėjau omenyje ne žmogaus regėjimą, bet tai, ką jis sako. 

K. B. Gal čia atsiskleidžia mano neprofesionalumas, bet jei žmogus sako, tai aš ir tikiu. Bandėme kalbėti apie apibendrintą neregio paveikslą. Man tinka dar vienas stereotipinis mąstymas apie neregį: jeigu jis nemato, tai meluoti jis negali. Gal todėl aš ir netikrinu pašnekovo pateikiamos informacijos. 

V. G. Kokia ateitis? 

K. B. Kai suprasiu, kad man neįdomu, laida nekelia iššūkių, tuomet ir nedarysiu. Nenoriu daryti vien todėl, kad kažkam to reikia. Jei daryčiau tai, kas man nepatinka - nukentėtų kokybė. O kas aš toks esu, kad galėčiau žlugdyti radijo laidą? 

Rimti žurnalistai, manau, turėtų man daug pastabų. Save paguosdamas pasisakysiu: gal ta laida ir yra žavi tuo, kad darau ne taip, kaip reikalauja taisyklės. 

V. G. Ačiū už pokalbį.