ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Aušra JONKUTĖ

AKLIEJI IR VISUOMENĖS NUOSTATOS


Jill: Dieve, aš savo namuose nieko negaliu rasti. Pomidorų padažas paprastai stalčiuje su kojinėmis, o kojinės - orkaitėje. Jeigu nori pamatyti tikrą chaosą, ateik ir pažiūrėk... (sutrikusi užsikerta), tai yra, aš noriu pasakyti... norėjau pasakyti... 

Donatas: Žinau, ką norėjai pasakyti. Nesijaudink. Aš esu toks pats kaip ir kiti, tik negaliu matyti. Man aklumas - niekis. Sunkiausia ištverti kitų žmonių reakciją į mano aklumą. Jeigu jie galėtų elgtis natūraliai. Kai kurie nori prisiimti kaltę, bet jie negali to padaryti, nes šitą "rinką" yra užvaldžiusi mano motina: ji elgiasi su manimi taip, tarsi gyvenčiau kokioje nors graikų tragedijoje, bet, patikėkite manimi, taip tikrai nėra. Tiesiog būk tokia kaip visada. 

Jill: Pamėginsiu... bet iki šiol nesu sutikusi nė vieno aklo žmogaus. 

Donatas: Tai todėl, kad mes sudarome mažą išrinktųjų grupę - kaip eskimai. Kiek eskimų tau yra tekę sutikti? 

Jill: Aš niekada nemaniau, kad aklieji tokie kaip tu. 

Donatas: Jie ne tokie kaip aš. Mes visi skirtingi. 

Jill: Aš noriu pasakyti... Visada maniau, kad aklieji tarsi... žinai... vaiduokliai. 

Donatas (mėgdžiodamas piktą balsą): Na, žinoma. Mes miegame per dienas, pakibę žemyn galva ant dušo užuolaidos karnizo. Vos tik sutemsta, pabundame ir skrendame į kitų žmonių namus pro langus. Taip ir sakoma: "Aklas kaip šikšnosparnis". 

 

(Hallahan, Kauffman, 2003) 

 

LASUC maketas "apžiūrimas" neregio rankų

Pateiktos ištraukos pradžioje akivaizdus sumišimas pokalbyje tarp matančio ir regėjimo negalią turinčio asmens. Tokia situacija mūsų visuomenėje nėra neįprasta. Daugelis regėjimo negalią turinčių asmenų pasakytų, kad ypač naujoje aplinkoje su pirmą kartą sutiktais asmenimis pokalbyje vyrauja įtampa, nerimas, nes kitas asmuo dažniausiai turi įvairių klaidingų nuomonių, nuostatų, įsitikinimų apie regėjimo negalią turintį asmenį ir, pradėjęs bendrauti, nuo to negali atsiriboti. Taip yra todėl, kad retas kuris turi bendravimo su aklaisiais ir silpnaregiais patirties. Tai visai nekeista, nes statistikos duomenys rodo, kad regos sutrikimai yra rečiausia negalia (vaikystėje aklumas yra viena rečiausiai pasireiškiančių negalių; tarp suaugusiųjų ši negalia labiau paplitusi). Tik pabendravus, paskaičius galima suprasti, kad regėjimas nėra vienintelis informacijos šaltinis, suteikiantis galimybę pažinti aplinką, palaikyti santykius. 

Daugeliui tų, kurie nebendravo su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis, kyla daug klausimų: kaip aklieji veikia kasdienėje aplinkoje, kaip apsirengia, pasigamina valgyti, susitvarko? Kaip aklieji jaučiasi visiškoje tamsoje? Kaip aklieji rašo, skaito? Nors daugelis yra girdėję ir matę brailio raštą, tačiau nelabai įsivaizduoja, kaip galima įskaityti iškilius taškelius popieriaus lape. Kaip aklieji jaučiasi vedami kito asmens? Ar nesijaučia priklausomi? Kaip aklieji įsivaizduoja pasaulį, jeigu nėra jo matę? Ar aklieji gali piešti, megzti, siūti? Ar regėjimo negalią turinčio asmens kiti pojūčiai stipresni? Kaip aklieji jaučiasi dėl nematymo? Ar aklieji sapnuoja? Jei taip, tai ką? Šie ir daugelis kitų klausimų kyla tiems, kurie nebendravo su regėjimo negalia turinčiais asmenimis. 

Galima išskirti pagrindines visuomenėje vyraujančias neteisingas nuostatas apie akluosius ir silpnaregius. Regėjimo negalią turintis asmuo - tai bejėgis, gyvenimo nuskriaustas, silpnas, nesavarankiškas, negalintis savimi pasirūpinti žmogus. Aklieji ir silpnaregiai negali užsiimti įvairiomis sporto šakomis ir turėti įvairių laisvalaikio leidimo būdų. Regėjimo negalią turinčiam asmeniui naujosios technologijos yra neprieinamos, gyvenimas labai apribotas, jis negali užsiimti menine veikla (pvz., piešti, groti, megzti, šokti, vaidinti). Regėjimo negalią turintis asmuo negali savarankiškai nueiti nuo vienos vietos iki kitos - jis sunkiai orientuojasi aplinkoje. Jo mokymasis taip pat ne visai kokybiškas (pvz., nesupranta žemėlapių, negali suvokti įvairių formų, figūrų). 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) buvo suburta kūrybinė komanda, į kurią įsijungė iniciatyvūs, kūrybiški Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro studentai, kurie sukūrė mėgėjišką filmuką "Susipažinkime: aš nematau, bet esu toks pat, kaip ir tu". Šio filmuko tikslas buvo šviesti ir informuoti visuomenę bei formuoti teisingas nuostatas apie regėjimo negalią turinčius mokinius, asmenis. Šį filmuką galite rasti LASUC internetiniame puslapyje. Noriu pasakyti, kad LASUC mokinių energija, smalsumas, ryžtas nuolat įkvepia mus, mokytojus, specialistus, iššūkiams, ir galop padeda keisti visuomenės suvokimą apie akluosius ir silpnaregius. Nes mes žinome, kad su tinkamu švietimu, technologijų prieinamumu ir galimybe mūsų mokiniai, kai užaugs, gali būti kuo tik nori. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]