PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

ŽEMAITIŠKA MOTERS STIPRYBĖ

Ne metais matuojamas mūsų gyvenimas. 

Jis kaip duona aukojamas, 

Kaip vaistas - po lašą dalijamas. 

O. Jasinskienė 

Saulėtą gegužės popietę, švęsdami mūsų sąjungos 90-metį, su didele pagarba ir dėkingumu nusilenkėme veteranams. Keramikos būrelio vadovas Boris Chudinskij padarė atminimo medalius, kuriais pasipuošė 50 ir daugiau metų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai atidavę kauniečiai. Keletą jų pakalbinome - grįžome į praeitį, į jaunystės ir brandos metus, prisiminėme įvykius, kurie keitė jų gyvenimus. Viena jų buvo Zofija Kavaliauskienė, kuriai likimas lėmė ateiti į šią žemę 1926 m., kai Lietuvos aklieji būrėsi ir pradėjo veržtis iš tamsos į šviesą. Moteris pradžiugino ne tik prisiminimais, bet ir išraiškingai padeklamuota ištrauka iš Kazio Binkio satyrinės poemos "Tamošius bekepuris". Žemaūgė, trapi moterėlė su tokiu entuziazmu ir nuotaika perteikė poeto mintis, kad salėje susirinkę žmonės, sulaikę kvėpavimą, gaudė kiekvieną žodį. 

Panorau geriau susipažinti su šia moterimi ir jos gyvenimu, juolab kad esame įsikūrę tame pačiame name, nuolat matydavau ją, lydinčią nereges drauges į parduotuvę, bažnyčią ar kultūrinius renginius mūsų salėje. 

Susitikome, pasišnekėjome iš širdies - ir tarsi prasiskleidė uždanga. Atvira, per devynias dešimtis metų sukaupusi didelę gyvenimo patirtį moteris turėjo ką papasakoti. 

Gimė Zofija Žemaitijoje, netoli Nemakščių miestelio, nedidelio ūkelio prieglobstyje. Pati jauniausia, tėvų pagranduke vadinama. Bėgo metai, o ji tebebuvo mažutė mergytė, ne kažin kuo galinti prisidėti prie sunkių kaimo darbų. Šeimoje vyravo santarvė ir darna. Rimtai susipykusius tėvus matė tik vieną vienintelį kartą. Kelis metus gyveno kaime, kaip ji pati sako, "ant ūlyčios". Šalia trobos - nedidelis sodelis, pasipuošęs raudonšoniais obuoliais, kurie sunokę rudenį skonio neprarasdavo iki pavasario. Puikavosi keletas vyšnių ir slyvų medelių. Gyvuliams ganyti kaimas samdydavo skerdžių. Zofija juokiasi, kad ne kažin kiek tos ganiavos ir priežiūros reikėjo. Pakako skerdžiui nukreipti karvutes reikiama kryptimi ir jos pačios surasdavo savo tvartelius. 

Šeima skaudžiai išgyveno persikėlimą iš "ūlyčios" į kolūkį. Buvo ypač gaila išpuoselėto sodo, jaukių namelių, kuriuose gimė ir augo keturios atžalos - trys dukros ir vienas sūnus. 

Lauko darbai buvo ne Zofijos jėgoms. Ji dabojo namus, ravėjo darželį, laistė gėles. Jautėsi esanti tikras namų sargas ir laukė iš darbų grįžtančių namiškių. Kai pasigirsdavo kaimynų šunų skalijimas, žinojo - pareina saviškiai. 

Tais laikais kaimo žmogus retai varstė gydytojų kabinetų duris. Per sunkius darbus apie ligas nebuvo kada galvoti - kaip Dievas duos, taip ir bus, sakydavo. Pirmą kartą poliklinikos duris Zoselė pravėrė, kai reikėjo medicininės pažymos stojant į Kauno aklųjų mokyklą. Gydytojo būta itin netaktiško. Jis paėmė būsimą mokinę (tada jai buvo 16 m.) už rankos, išvedė į koridorių žemaūgę merginą kaip eksponatą. Zofija skausmingai ištaria: "Šito pažeminimo neužmiršiu visą gyvenimą." Žinią apie akliesiems ir silpnaregiams pritaikytą mokyklą atnešė visiška neregė Antosė Marcinkutė - šios švietimo įstaigos auklėtinė. Ji buvo kaimynų dukra ir grįždavo vasaros atostogų su kita nerege Maryte Resnikaite. Prasidėjusi merginų bendrystė tęsėsi iki draugės iškeliavimo anapus. 

Zofija jautėsi laiminga, patekusi į aplinką, kurioje buvo sava tarp savų. Mokyklai tada vadovavo Jonas Mikėnas, kuris dėstė ir vokiečių kalbą. Tiesa, išlydėjusi ją atvežusius saviškius, seserį Marytę ir kaimyną Marcinkų, Zofija pasislėpė mokyklos balkonėlyje ir apsiverkė. 

Buvo karo metas - viename mokyklos pastato gale įsikūrė vokiečių kareiviai. Čia buvo ir bufetas, tad kariškiai galėjo pasilepinti - ne tik saldumynais, bet ir kai kuo stipresniu. Vienas kitas moksleivis, turintis kišenėje pinigėlį, taip pat užsukdavo nusipirkti sausainių ar šokolado. Žinoma, tokių laimingųjų buvo nedaug - beveik visi buvo iš vargingų šeimų ir galėjo tik pasvajoti apie tokią prabangą. 

Zosytė (visi į ją kreipiasi tokiu malonybiniu vardu) mėgo skaityti knygas, deklamuoti. Kai įsidarbino LAD Kauno gamybiniame mokymo kombinate, lankė dramos būrelį, ypač atsiskleisdavo deklamuodama satyrines eiles. Labai mėgo poeto ir humoristo Kazio Binkio kūrybą. Skaudu, bet savo mėgstamą užsiėmimą teko pamiršti. Kažkam iš "aukštai sėdinčių" atrodė, kad scenoje jai ne vieta - suaugusi moteris, o skaito vaikišku balsu. Moteris nesitikėjo tokio akibrokšto - ir dar iš savų. Su pagarba ji prisimena poetą Antaną Jonyną, kuris niekada jos nesupeikė. Atvirkščiai, klausydamas jos, maloniai šypsojosi. Kombinate dirbo įvairius darbus. Ypač sekėsi trikotažo ceche mezgimo skyriuje. Gavo nedidelę mašinėlę ir mezgė vaikiškas pėdkelnes. Smagus užsiėmimas, bet jis truko neilgai. Atėjus naujam darbininkui vyrui, jas kartu su Anele Deltuvaite perkėlė į kitą cechą, kur reikėjo tvirtinti etiketes ant mažų, kaip Zosytė sako, siūlų "tolkyčių". Ragavo ir namudininkės duonos plastmasės ceche. Karpė ir dailino įvairius gaminius. Tiko visi darbai - nė vienu nesiskundė ir vadinamą "normą" nesunkiai įveikdavo. Siūlai buvo itin kokybiški, neblunkantys. Šiandien yra išsaugojusi tokius pat ryškius kaip prieš pusę amžiaus. 

Žmonės myli šią moterį. Gero būdo, paslaugi, neabejinga kultūrai. Kol regėjimas nebuvo nusilpęs, visada ją matydavome lydinčią nereges, dabar kitų pagalbos reikia jai pačiai. Kultūrinių renginių mūsų salėje moteris niekada nepamiršta - ji nuolatinė koncertų, susitikimų, švenčių lankytoja. 

Kai užsimenu apie drauges, Zosytė atsidūsta: "Kokį ilgą platų stalą ruošdavau savo vardinėms, sunkiai sutilpdavome. Dabar beliko kelios ištvermingiausios." Kažkada labai mėgo keliones - pasiekė ne tik Rusiją, Latviją, Estiją, bet ir saulėtąją Gruziją. Šiandien ir sąlygos ne tos, ir sveikata neleidžia. Liko knygos ir kultūriniai renginiai. 

Stebiuosi neatsistebiu šios moters stiprybe. Gerai ar blogai - jos veide šviečia maloni šypsena ir ramybė. Nemėgsta apkalbų ir intrigų. Tvirtas žemaitiškas būdas jubiliatei neleidžia pasiduoti pesimizmui ir nevilčiai. Linkime niekada neprarasti vilties ir žmonių, kurių buvimas šalia išvaiko juodas mintis, praskaidrina dienas. Tikiu, kad taip ir bus - juk net jos varde, gilinantis į jo kilmę, užkoduota išmintis.