LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

 


* * * 

Renki ir pripildyti skubinies sielos kertes tuščiąsias - drėgną medžių alsavimą, papartyno pastogės žalumą, bitkrėslės saulėtą šypseną, čiobrelio gerumą nerimstantį, švelnų samanų gundymą, paukščio giesmę už patį didesnę, tylą, kurioje vienumoj jauku pabūti. 

Miško balzamas. Kuo ilgiau širdyje šildai, tuo subtilesnis akimirkos dvelksmas pasilieka. 

Dabar jau gali eiti į vėją, į darganą, į gruodą... 

 

* * * 

Juk atmauroja! Velka paskui save nesibaigiančios nakties taką. Betgi baugiausia, jog didesnė ir už suvokimą, ir už šitą laiką, ir už susitaikymą, ir už tave... 

Užstoja ir stebuklingąjį taką, kad juo neklaidžiotum, nors ir labai to trokštum. O jis šviesus nuo rudeninio aukso. Kai ilgai eini tankmėje, pajunti gražuolės miškų katės pėdučių kvapą. Jos dvelkia gaiviu vėju ir paslaptimi.. 

Tačiau toji nepermaldaujama akimirka tokia milžiniška - gal tik dangaus neužstoja skiautelės. Jos papėdėj privalėsi išbūti. O kad ji karščiu spjaudosi, reikės ir ugnį, ir sausrą, ir karštus akmenis pažinti. O kai užkris visas žiaurias būties abstrakcijas liūdesys, vien tik žinojimas laikys savajam glėbyje - juk tai, kas turi pradžią, turi visuomet ir pabaigą. 

 

* * * 

Dailų takelį per savąjį sodą iš akmenėlių dėliosiu... 

Šis - ilgai šiltuose delnuose tūnojęs. Tasai - prie krūtinės prigludęs širdies šnabždesių klausęsis. Anas - sūraus ilgesio prisigėręs. Tas - svajonėmis kvepiantis. Šitas - iš nevilties aštriabriauniu pavirtęs. O tasai - saulės zuikutį sugavęs nerimu spurda... 

Dailų takelį per savąjį sodą iš akmenėlių dėliosiu, kad tau juo ateinant gera būtų... 

 

* * * 

Kenčia ir kenčia manojo kiemo akmenys. Tai liūdesio liūtys skandina, tai sielos karščiai degina - net akmeninė širdis bijosi pertrūkti. Nei paukštis mielas, kvepiantis vėju, nenutupia pailsėti. O usnys visu savo bjaurumu kėsinasi ramybę draskyti. O purvini žodžiai, savojo purvo nesibodėdami, širdperša nešini akmeninius takus išmynė. 

Užleisiu, mąstau, tuos savojo kiemo akmenis švelnia samana, kad krisdama akmeninė akimirka bauginančio trenksmo nekeltų. Kad šviesioji akimirka turėtų kur savuosius nėrinius dailiai išdėlioti. 

 

* * * 

Ar jau pavargai su tuo nesuspėjamu pavasario vėju? Gaudyk ir gaudyk atplukdytus kvapus nuo žolės sukrutusios. Nuo melsvosios žibutės svajingai atsidususios. Nuo bičių avilio paslaptimi atidūzgiančio. O siela tokia ištroškusi! Palinksta prie sula varvančio medžio. 

Ar turi ką toje pavasario vėjų perpučiamoje kraitėje? 

Žinau, kad nedera vogčiomis imti, bet, kai išsiblaškiusi saulė savo spindinčias puošmenas užmiršta, surenku. 

Tik mintys savo sunkiuosius debesis atplukdžiusios šviesų taką užtemdo - kam gi toks keistas užsiėmimas? Auksinius saulės kaspinus rankioti. 

Bet vieną šaltą saulėtą rytą, visai prieš Velykas, sutinku mergaitę šalia vėjyje besiblaškančio medžio. O kitą rytą tasai Velykų medis auksiniais saulės kaspinais išdabintas. 

Kaip gerai, - šypsosi mergaitė, - turėjau kuo papuošti tuščiąjį medį. 

 

* * * 

Tą kartą, kai verkei šalia sugriautos smėlio pilies šiltame pajūrio vėjyje, mieloji mergaite, raminau ir prižadėjau, jog pastatysime dar gražesnę. 

O tada, mieloji mergaite, kai verkei šalia sumindytos sraigės ant aplyto parko takelio, raminau ir švelnios samanėlės, uždengusios baisųjį reginį, liūdesį atitolino. 

O tąsyk, mieloji mergaite, kai verkei nuo žodžio skaudžiai įgėlusio, raminau ir sakiau, kad visa praeina. 

O tą baltą žiemos rytą, mieloji mergaite, kai susiglaudusios stovėjome prisnigtoje terasoje, o žiemos saulė šypsojosi, kad visiškai nesužvarbtume, tu sušnibždėjai: "Kokia daugybė akinančių akimirkų, kokia daugybė, tarsi žaižaruojantis sniegas saulėje..." 

Širdis sukluso. Pamanė - suaugai. 

 

* * * 

Mintys mintys - stirnaitės neprijaukinamos, dvelkteli vėjų kvapu į veidą, į širdį. O tokia daugybė! Ir kokios nekantrios - gal įspėt ką turėtum? Bet gal saldų miegą pagrobti ketina? Žinoma, prisišėlioję pradangins, praradimų akivaruose nugramzdins, o šviesioji jaunatis - už šešėlių kalno, nepasišviesi. 

Ir užmigdai tas padūkėles stirnas, piktuosius burtus pasikvietusi... 

O, jei tik žinotum, kas tikrąją ramybę atneša? 

 

Valentino AJAUSKO piešinys* * * 

Didelės priešpilnio ašaros. 

Gal lengva buvo išeiti? 

Kai šitiek purvino sniego - negaila. 

Bet kaip gerai, jog vėlei priminei, 

Kad visa taip menka prieš slėpiningąjį kelią. 

Ir maištavusios širdys suklūsta, 

Išgirdusios atsiųstosios gulbės 

Šaltąjį sparnų švytavimą. 

Ir mes be žodžių apsikabiname, 

Nes mes žinome, kodėl tokios didelės, 

Didelės priešpilnio ašaros. 

 

* * * 

Truputį peršti, kad retai jau beprisimeni mane. 

Virš sengirės mėnulis purslomis purslojasi. 

Pelėda šmėstelėjus pilnaties taku 

Lyg priminimą apie ką nors artima 

Tavoj širdy sujudina. 

Tai mano mintys klaidžioja akimirkos tyloj. 

Lyg nuo šešėlių nejaukių saugioj tankmėj nepasislėpki. 

Nenoriu nieko nei priminti, nei paklausti, nei prašyt. 

Tiktai pajusk, kaip švelniai prisiglaus jos... 

 

* * * 

Akimirką saugosi geidžiamą, šviesią - 

Kraštelį džiugesio ant debesio juodojo. 

Širdį sugniauši tvirčių tvirčiausiai, 

Kad tik neišslystų ant akmenio kietojo. 

Ir taip po šukelę, kad ir nespalvotą, 

Jurgino atvaizdą vėl išdėliosi, 

Žiedais apsunkusį, kad pasidalint kuo turėtų, 

Kad vėsuma savo kantriai gaivinančia 

Tavo kraujo pulsuojantį karštį ramintų, 

Kad šalnos paslaptyje sušvitęs mirksnis sieloje pasiliktų. 

 

* * * 

Nužvarbusioj žvirblio aky 

Ir pavasariai, ir rudenys, 

Ir žiemos, ir vasaros. 

O to - kas giliai, kas labai giliai 

Visai visai nenumanoma. 

O tu vis gręžiojies, vilies, 

Atspėti bandai nematomą. 

O pėdsakai lapkričio lapų pusny. 

O žodžiuose - vėjų pasalos. 

Ir kai nusiminus šnibždi - 

Pasergėki mažutėlį - 

Po kojom grūdeliai menki - 

Koks tykus jų švytėjimas... 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]