ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA |
Aušra JONKUTĖ ESMINIAI DRAUGYSTĖS PRINCIPAI |
Žmogus yra socialinė būtybė ir jam reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio, meilės. Bendraujant kiekvienam iš mūsų labai svarbu užmegzti, kurti ir išlaikyti gerus ilgalaikius santykius. Tarpasmeniniai santykiai leidžia patenkinti pagrindinius žmogaus socialinius poreikius. Taigi, nuolat siekiame būti susiję su kitais, kad gyvenimas būtų prasmingas. Ikimokykliniame amžiuje vaikų sąveika su bendraamžiais yra paprastesnė: lengvai susipažįstama, atvirai parodoma, kas netenkina, mažiau išgyvenama dėl nepavykusių santykių, nes draugai keičiasi pakankamai dažnai - tai priklauso nuo situacijos. Taip pat pastebima, kad neretai šiame amžiaus tarpsnyje tėvai, pedagogai taip pat padeda užmegzti santykius su bendraamžiais. Visai kitokie yra tarpasmeniniai santykiai paauglystėje. Šiame amžiaus tarpsnyje draugai vaidina svarbesni vaidmenį nei šeima, ir jie paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą. Paauglystėje draugystė tampa pastovesnė, atsiranda emocinis prisirišimas prie kito žmogaus, kita vertus, sunkiau išgyvenama, kai nutrūksta santykiai, tačiau sunkiausia, kai nesusirandama draugų. Pokalbiuose su vyresniais mokiniais ryškėja ne vienas bendravimo ypatumas. Daugelis jaučiasi vieniši, nors teigia, kad turi vieną ar kelis draugus, išreiškia norą turėti daugiau draugų. Dauguma nesijaučia mėgstami bendraamžių, nors patyčių pasitaiko labai retai. Dauguma bendrauja tik su mokyklos bendraamžiais, o kieme draugų, pažįstamų, su kuriais galėtų kartu leisti laiką, neturi. Yra tokių, kuriems sunku pradėti pokalbį. Esama jaunuolių, kurie stipriai prisiriša prie draugų ir stipriai išgyvena dėl konfliktų ar išsiskyrimo su jais. Taigi draugai nuo pirmų dienų vaidina svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Draugystės tema rašė daugelis žymių žmonių, kurie išskyrė pagrindinius draugystės bruožus. Štai filosofo Aristotelio mintys apie draugystę: draugu galime laikyti tą, kuris linki mums gero, mūsų pačių naudai; draugystė turi būti abipusė; draugystei atsirasti reikia laiko, kad pažintume kitą žmogų, kad jis pažintų mus. Filosofas Ciceronas teigia, kad tikras draugas turėtų džiaugtis draugo sėkme, o nesėkmę išgyventi stipriau, taip pat tikras draugas turėtų pasakyti ir tai, kas draugui nėra labai malonu girdėti, tačiau reikalinga. Rašytojas O. Vaildas rašė: "Kiekvienas gali užjausti draugą nelaimėje, bet tik tyriausios sielos žmogus nuoširdžiai džiaugiasi draugo sėkme." Anglų rašytojas C. S. Levisas pabrėžia, kad draugystė atsiranda tada, kai atsiranda žmogus, kuris myli ir brangina tuos pačius dalykus kaip ir jūs. Psichologas V. Franklis paremdamas C. S. Levino mintį yra pasakęs: draugus suvienija tikslas, ir kuo jis kilnesnis, tuo jų sąjunga gražesnė. Žmonės yra skirtingi ir tai, kaip mes bendraujame, - esame komunikabilūs, veržlūs, aktyviai ieškome kontakto ar, priešingai, esame atsiskyrę, ramūs, pasyvūs, jautrūs, emocingi - priklauso nuo mūsų būdo. Būdo savybių visuma vadinama temperamentu. Choleriško temperamento žmogus yra greitai reaguojantis, energingas ir veržlus, kita vertus, linkęs užsiplieksti, būti nekantrus, dirglus. Flegmatiško temperamento - pasižymi ramia nuotaika ir reagavimu į įvairius įvykius, tačiau gali būti ir lėtos orientacijos, abejingas. Melancholiško temperamento asmuo yra linkęs daug mąstyti, yra jautrus, poetiškas, tačiau gali pasižymėti ir liūdnoka nuotaika, pesimizmu. Sangviniško temperamento žmogus pasižymi veržlumu, gera nuotaika, tačiau gali būti paviršutiniškas ir išsiblaškęs. Mes visi turime tam tikrą dalį visų būdo savybių. Atkreipkite dėmesį, kad tarp draugų neretai veikia tam tikri temperamentų suderinamumo dėsniai: aktyvus, veržlus ir daug kalbantis žmogus dažnai gerai sutaria su ramiu, išklausančiu ir atsiliepiančiu žmogumi, daug ir aktyviai veikiantis žmogus - su giliai išgyventi ir įsigilinti linkusiu žmogumi. Tačiau kartais būna ne tik priešybių trauka - susidraugauja ir panašių būdo bruožų turintys asmenys. Kiekvienas geras būdo bruožas yra tam tikras vidurys tarp to, ko per daug, ir ko per mažai. Taigi, verta pamąstyti apie savo temperamentą ir padaryti išvadą, kokias jo savybes reikėtų labiau išlavinti. Jos gali kisti - tai priklauso nuo aplinkos ir paties žmogaus pastangų. Mūsų santykių su kitais žmonėmis stilius susiformuoja pagal vaikystės santykius su tėvais, broliais, seserimis. Tad nenuostabu, kad mama kūdikiui yra svarbiausias žmogus, su kuriuo pirmaisiais gyvenimo mėnesiais yra ypač artimas ryšys, ir tai, kaip jis bendrauja su mama, sudaro pagrindą jo bendravimui su visais kitais žmonėmis. Kiti artimos aplinkos žmonės taip pat palieka stiprų "įspaudą" vaiko sieloje, tačiau ne tokį gilų. Kadangi bendravimas su pirmuoju "draugu" - mama taip stipriai veikia žmogaus visas vėlesnes draugystes, svarbu, ką mokslininkai mano apie įvairius ryšio su motina tipus. Saugiai besijaučiantys su mama vaikai bendrauja atvirai, laisvai reiškia savo emocijas, gali sklandžiai kalbėtis. Nerimastingai prisirišusių vaikų santykiai su kitais vaikais labai meilūs, kartais priešiški. Vengiantys prieraišumo vaikai linkę žaisti vieni, o su kitais vaikais neretai elgiasi piktokai. Psichologai teigia, kad šios vaikystėje susiformavusios santykio su kitu žmogumi savybės vėliau gyvenime nedaug keičiasi. Žymiausi psichologai teigė, kad gebėjimas bendrauti su kitais yra psichologinės sveikatos ženklas. Psichologiškai sveiko žmogaus santykiai su jį supančiais žmonėmis turi būti geri. Geri santykiai - tai ir geranoriškumas, ir gebėjimas pasakyti tiesą, mokėjimas draugiškai ir geranoriškai konfrontuoti su kitu žmogumi. Draugiškas žmogus ne visiems ir visada turi pritarti, jis turėtų jaustis laisvas, tai yra elgtis pagal savo nuomonę. Tikra draugystė gali būti tik tarp žmonių, kurie yra drąsūs, tvirti, teisingi, išmintingi ir gebantys susivaldyti. Taigi, siekiant tikros draugystės reikės nugalėti savo polinkį į savanaudiškumą. Taip pat nereikėtų apsiriboti bendravimu su jau pažįstamais žmonėmis, o užmegzti naujus ryšius su žmonėmis iš kitos aplinkos. Nauji draugai plečia mūsų žinias ir supratimą. Niekas net nedrįstų abejoti, kad žmonės, kurie aplink mus, daro didžiulę įtaką, o draugystė yra vienas iš pagrindinių gyvenimo prasmės šaltinių. Vaikystėje draugas buvo tas, kuris su mumis žaidė. Jeigu statėme pilį smėlio dėžėje, o kaimynystėje gyvenantis vaikas padėjo sumūryti mums pamatus, lakėme jį savo draugu. Suaugus bičiuliai taip pat padeda mums mūryti pamatus, tik jie būna emociniai ar materialūs. Atliktais tyrimais nustatyta, kad palaikantys pozityvius santykius asmenys jaučiasi laimingesni, saugesni, laisvesni, ramesni, yra vertinami, lengviau įveikia nesėkmes, stresą ir net ilgiau gyvena bei išleidžia mažiau pinigų. Draugai stiprina savikontrolę, prisideda prie sėkmės, padeda siekti užsibrėžtų tikslų, draugai savo emocine parama ir pagalba stiprina psichologinę gerovę bei savivertę. Psichologinę gerovę palaiko specifiniai santykiai ir specifinė laikysena jų atžvilgiu: svarbu, kad asmuo santykius laikytų svarbiais ir būtų linkęs į juos investuoti savo energiją ir laiką, nuoširdžiai domėtųsi aplinkiniais, jais rūpintųsi. Verta pamąstyti ir atsakyti į šiuos klausimus: kas padaryta, kas patirta, kas iškentėta draugystėje? Taigi, kad gyvenimas būtų prasmingas, žmogus turi patirti laimę ne tik darbe ir šeimoje, bet ir su draugais. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |