IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Henrikas STUKAS

DAINININKĖ, LITERATĖ, MASAŽUOTOJA

Kur pražuvot, aukso dienos, 

Skaisčios, gražios, be tamsos? 

Kam, svajonės, likot vienos? 

Ir gyvenims - be dalios? 

Jadvyga Dambrauskaitė 

Jadvyga Dambrauskaitė gimė 1911 m. balandžio 19 d. Rusijoje, Nižnij Udinske, netoli Irkutsko, geležinkelininko šeimoje. Vėliau gyveno Barnaule. Būdama aštuonerių metų, susirgo meningitu ir neteko regėjimo. Pasirodžiusioje 1978 m. "Šaltinių" antro tomo pirmoje knygoje J. Dambrauskaitė prisimena: "Kada atsipeikėjau po ilgos ir sunkios ligos, kažkokia juoda uždanga dengė man akis; trindama jas siaubingai šaukiau: 

- Mama, kodėl taip tamsu? Kodėl nematau šviesos? 

Šaukiau nesuprasdama ir nežinodama, kad jau niekada neišvysiu savo artimųjų veidų, neregėsiu saulės ir dangaus mėlynės, neregėsiu medžių nei kvepiančių gėlių. Slinko juodos ir ilgos mano dienos. Kai pasilikdavau viena kambary, apgraibomis, pamažu susirasdavau kampe stovintį didžiulį veidrodį ir, atsistojusi prieš jį, žiūrėdavau, bet nieko negalėdavau pamatyti. Glausdama veidą prie šalto ir slidaus stiklo, liūdnai klausdavau pati savęs: 

- Kodėl nieko veidrody nematau? Juk taip neseniai jame atsispindėdavo ir tamsiai ruda spinta, ir baltos durys su blizgančia rankena, ir margos gėlės, sienoje nupieštos, ir senas laikrodis..." 

Tėvai buvo ją atidavę mokytis į Irkutsko aklųjų mokyklą, kurioje išbuvo tik apie pusmetį. 

1921 metais mirė tėvas. Likusi viena su gausia šeima - penkiais vaikais - motina nusprendė grįžti į Lietuvą. 

1922 metų gruodžio mėnesį visa šeima pasiekė Ukmergę ir apsistojo pas gimines. Motina neapsiriko - giminės padėjo Dambrauskų šeimai. 

Septyniolikos metų Jadvyga pradėjo naują - Kauno aklųjų instituto moksleivės - gyvenimą. Tai įvyko 1928 m. 

Antanas Adomaitis savo prisiminimuose J. Dambrauskaitę apibūdina taip: "Naujoji mokinė lietuviškai kalbėjo ne visai taisyklingai, įsidrąsinęs paklausiau, iš kur ji. Ir Jadvyga papasakojo, jog jos tėvai lietuviai, bet tėvelis dirbo Rusijoje. (...) Tačiau prisiminiau, kad Jadvyga visada laikydavosi tyliai, netriukšmaudavo. Ji buvo kultūringa, gerai išauklėta ir prie stalo elgdavosi labai santūriai, todėl ir negalėjau jos išgirsti." 

Aklasis muzikos mokytojas Pranas Daunys iš karto pastebėjo naujokę. 

- Dainuoji? - kartą paklausė. 

Jadvyga sumišo. 

- Turi gražų, švelnų balsą. Galėtum būti soliste. 

Jadvyga pradėjo domėtis muzika. Pranas Daunys nusiuntė ją mokytis solinio dainavimo pas operos solistę V. Jonuškaitę, kiek vėliau pas žinomo kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus žmoną Niną Karnavičienę. 

Jadvyga dainavo aklųjų chore. 

1928 m. spalio 31 dieną įvyko pirmasis aklųjų mokinių koncertas, transliuotas per radiją. Jame dalyvavo ir Jadvyga. Ji atliko kelias dainas. Jai akompanavo Pranas Daunys. Vėlesniame repertuare atsirado V. A. Mocarto, F. Šuberto, S. Rachmaninovo, Ofenbacho, M. Glinkos, P. Čaikovskio ir kitų muzikos klasikų kūriniai. 

Aklųjų institute Jadvyga mokėsi ne tik bendrojo lavinimo dalykų, bet ir amatų. Įsijungė į instituto auklėtinių meno mėgėjų būrelius: vaidino, šoko, deklamavo, dainavo. Buvo instituto auklėtinių laikraštėlio redkolegijos narė, pati kūrė lyrinius eilėraščius. Ji buvo pirmoji instituto literatė, kurios eilėraščiai pateko į reginčiųjų spaudą: "Aklųjų dalią", "Naująją vaidilutę", "Ateitį". Štai 1937 metų žurnale "Aklųjų dalia" išspausdinti eilėraščiai: "Vėlyvos gėlės", "Pavasaris", "Užmiršti negaliu", "Neliesk". "Lopšinė". 

Nuo pat vaikystės J. Dambrauskaitę viliojo solinio dainavimo menas. Pirmoji jos mokytoja buvo operos dainininkė V. Jonuškaitė. Vėliau su pertraukomis ją mokė dainavimo V. Rantenienė, N. Karnavičienė ir A. Galaunienė. Jos balsas buvo gražaus tembro lyrinis sopranas. 

J. Dambrauskaitė 1944 m. baigė aklųjų instituto 8 klases ir mezgimo amatą. Dar tebesimokydama institute ji susidomėjo masažu. Ji jau vaikystėje svajojo gydyti žmones. Mokydamasi Kauno aklųjų institute, rimtai svarstė, kaip reikės gyventi, iš ko duoną valgyti. Jadvygos motina, seserys ir brolis ją mylėjo, globojo, tačiau Jadvyga nenorėjo visą gyvenimą būti išlaikytine, nenorėjo vien tik dainuoti daineles. Įsigyti profesiją jai padėjo aklasis masažuotojas Adolfas Milaševičius. Jis suteikė merginai praktinių masažo žinių, teorijos mokė Karo ligoninėje A. Jurgutis, egzaminavo V. Vaičiūnas. Ji gavo pažymėjimą ir įsidarbino Kauno II ligoninėje. 

Dirbdama masažuotoja, Jadvyga 1948-1949 m. lankė ir baigė medicinos seserų kursus, gavo oficialų masažuotojos dokumentą. Kauno II ligoninėje ji dirbo iki pensijos. 

1963 metai Jadvygai buvo be galo sunkūs. Ji palaidojo motiną, o netrukus - ir seserį Vandą, su kuria drauge gyveno. Jos abi buvo ne vien seserys, bet ir nuoširdžiausios draugės. Jadvyga, netekusi dviejų artimiausių žmonių, ir pati susirgo. Pasveikusi eilėraščiuose išliedavo netekties skausmą. 

Būdama pensininkė, ji dar 10 metų talkininkavo vaikų poliklinikai. 

J. Dambrauskaitė mirė 1984 m. gruodžio 17 d. 

Straipsnį noriu pabaigti šiomis J. Dambrauskaitės mintimis: "Šiandieną tvirtinu, kad aklasis gali prilygti reginčiam tiek moksle, tiek ir darbe. Mokslas aklųjų gyvenime turi labai didelę reikšmę. Mums steigiamos mokyklos yra lyg vartai į pasaulį." 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Gegužės 1 d. sukanka 90 metų, kai gimė (1926) Steponas Gogys, ilgametis LASS Ukmergės rajono tarybos narys, visuomenininkas, meno saviveiklininkas. 

Gegužės 1 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1956) Vaclovas Krugelis, literatas, buvęs Žemaitijos rašytojų klubo pirmininko pavaduotojas (mirė 2005). 

Gegužės 7 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1936) Jadvyga Kuolienė (Sereikaitė), Lietuvos aklųjų draugijos sistemoje pirmoji bibliotekininkė, turinti aukštąjį išsilavinimą, ilgametė Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotoja, 1996-2007 m. bibliotekos direktorė. 

Gegužės 22 d. sukanka 75 metai, kai gimė (1941) Gintautas Pijus Adomaitis, LASS kultūros darbuotojas. 

Gegužės 31 d. sukanka 70 metų, kai gimė (1946) Petras Čyžius, tiflopedagogas, ilgametis LASUC darbuotojas, jaunųjų sportininkų ugdytojas.