MUMS RAŠO

Pranas ŽIOGAS

KETVIRTO MĖNESIO PIRMOJI DIENA


Jau daugelį metų Faustas gyvena visiškoje tamsoje, nors bent kartą per valandą pagalvoja, kaip būtų gera vėl grįžti į saule ar bent jau mėnuliu ir žvaigždėmis apšviestą pasaulį. Vien svajonės tavęs laimingo nepadarys, tad vaikinas stengiasi viską, kas įmanoma, iš pasaulio sugerti klausydamas, liesdamas, uosdamas bei jausdamas. Gyventi tamsoje Faustui šiek tiek padeda įvairios priemonės, kurių dauguma yra kalbančios. Ne visomis priemonėmis vaikinas patenkintas. Jis jau įsitikino, kad kalbančio kūno termometro parodymais, tiksliau, pasakymais, tikėti neverta, nes šis skaitmeninis aparačiukas elgiasi neprognozuojamai ir per minutę keičia savo nuomonę kelis kartus. Toks savotiškas neapsisprendžiančio termometro variantas. O gal tas termometras kaip koks politikas, valdininkas ar medikas nenori imtis atsakomybės už konkretaus žmogaus sveikatą? Kas gali paneigti, kad tas termometras išdykęs ir tiesiog linksmindamasis sveikam žmogeliui specialiai rodo ir sako per didelę temperatūrą, o ligoniui - normalią? Juk neįtikėtina, kad tas termometras tyčiojasi iš neregio ir, rodydamas teisingus skaičius, balsu sako visai kitus? Ką gali žinoti, kaip čia iš tiesų yra. Kalbantys laikrodžiai genda kiekvieną kartą keičiantis mėnulio fazei, oro slėgiui ar kai ant jo užkrenta kokia neapdairi dulkė. Jį segtis ant rankos ir su juo vaikščioti lauke, jei lyja ar sninga, - mirtina rizika! Geriausia tokį trapų daiktą laikyti po stiklu ir nejudinti bei neliesti. Tik kokia tada iš jo nauda neregiui? "Neišgyvenęs" net pusės Techninės pagalbos centro numatyto termino, nepažadinamai užsikirto kompaktinių diskų grotuvas. Vis tik viena naujiena guodė - vaikinas ką tik gavo pranešimą, kad gali pasiimti naują skysčio lygio rodytuvą. Pačiu laiku, nes liko vos keli nenusvilinti pirštai. Sugedus senajam aparačiukui, perspėdavusiam apie pilnėjantį puodelį, išvengti per viršų bėgančio verdančio vandens padėdavo dabar perdėm jautrūs tapę tie jau nukentėję ir pakartotinų karščio išbandymų nenorintys Fausto piršteliai. 

Išsitraukęs iš palovės ir išlankstęs savo baltąją lazdelę, neregys patraukė į Techninės pagalbos centrą. Kelias ne toks jau ir tolimas, bet prastai žinomas. Reikėjo ten eiti vos kelis kartus, bet ne vienam, o įsikibusiam į parankę. Reikės pasikviesti į pagalbą kaimynę, kuri gyvena pirmame aukšte ir ne kartą yra palydėjusi, kai labai reikėdavo. Tikėdamasis, kad kaimynė bus namuose ir sutiks jį palydėti, vaikinas žengė prie lifto ir paspaudė mygtuką. Liftas kažkur apačioje subarškėjo ir dundėdamas ėmė artintis. Sustojus liftui ir atsidarius durims, Faustas ryžtingai įžengė į vidų. Apčiuopęs labiausiai aptrintą ir kairiausiai apačioje esantį mygtuką, jaunuolis įprastu staigiu judesiu jį paspaudė. Durys užsidarė ir liftas pajudėjo. Nežinia, kiek laiko Faustui reikėjo judėti liftu, bet kai šis sustojo ir durys atsidarė, vaikinas pasijuto kažkaip keistai ir neįprastai: kelias minutes stovėjo nejudėdamas, stengdamasis susivokti, kur yra ir ką čia veikia. 

Pats nesuprasdamas, kodėl galop, kažkokios jėgos vedamas, patraukė ne pas kaimynę, o išėjo į lauką ir, išsitraukęs telefoną, spustelėjo vieną mygtuką. Netoliese pasigirdo švelnus garsas - lyg muzikinio instrumento, lyg kokio dar negirdėto paukštelio. Vaikinas nuėjo to garso link ir netrukus priėjo automobilį. Paspaudus kitą telefono mygtuką, garsas nutilo ir spragtelėjo atsirakinančios durelės. Jaunuolis atsidarė dureles ir įsėdo į automobilį. Šioje transporto priemonėje vairo nebuvo. Nebuvo čia ir jokio žmogaus. Paspaudęs vieną iš mygtukų prietaisų skydelyje, Faustas išgirdo moterišką balsą su vos juntamu kompiuteriniu akcentu, kuris nurodė, ką toliau daryti norint pajudėti pageidaujama kryptimi. Vaikinas savo kalbančiame mobiliajame telefone įrašė gatvės pavadinimą ir namo, į kurį norėjo patekti, numerį, tada šią informaciją persiuntė į automobilio automatinio valdymo kompiuterį. Balsas liepė prisisegti saugos diržą ir po akimirkos automobilio variklis tyliai, vos girdimai įsijungė. Netrukus automobilis pajudėjo. Mašina pati sustodavo prie šviesoforų, perėjų ar tada, kai kompiuteris užfiksuodavo kokią artėjančią prie kelio judrią kliūtį. Po 20 minučių automobilis sustojo ir balsas pranešė, kad jau pasiektas kelionės tikslas. Vaikinas išlipo iš automobilio, telefonu jį užrakino ir įjungė signalizaciją, įsijungė maršruto pėsčiojo vedlio režimą. Pasigirdo balsas, nurodantis pasisukti į kairę 45 laipsnių kampu ir eiti pirmyn 32 metrus iki laiptų. Po minutėlės balsas pranešė, kad iki laiptų liko 3 metrai, bei nurodė laiptelių skaičių ir aukštį. Vėliau balsas nurodė, kiek žingsnių iki durų. Įėjus į pastatą, užlipus į trečią aukštą ir patraukus ilgu koridoriumi, staiga balsas pranešė, kad 10 metrų atstumu prieš jį eina apie 30 metų moteris ilgais juodais palaidais plaukais, balta palaidine trumpomis rankovėmis, juodu sijonu, dengiančiu kelius, juodomis pėdkelnėmis ir juodais bateliais. Dar balsas pranešė, kad mergina eina nukreipusi žvilgsnį į jį ir kad ant dešinės rankos auksinio vestuvinio žiedo nėra. Vaikinas pats buvo nusistatęs, kiek pateikti informacijos apie artėjantį žmogų. Buvo galima pasirinkti tik informaciją, ar tai vyras, ar moteris. Faustas nusprendė, kad apie vyrus daugiau žinoti jam ir nereikia, bet apie kelyje sutiktas moteris vis dar vienišius panoro gauti daugiau žinių, todėl iš pateikto vedlio meniu pasirinko kai kuriuos punktus, padedančius gauti informacijos detalių. Aplinkiniai kompiuterinio vedlio balso negirdi, nes jis sklinda tik iš specialių mažyčių ausinių, įtaisytų taip, kad net gerai matantys žmonės negali jų pastebėti. Vos įžengęs į reikiamą kabinetą, Faustas gavo informaciją apie šio kabineto baldų išdėstymą ir jame esančius žmones. Pasisveikinęs ir pasakęs, kokiu tikslu čia atėjo, vaikinas, kabineto šeimininkui pasiūlius, o balsui nukreipus, atsisėdo į kėdę prie stalelio. Netrukus į Fausto rankas buvo įdėtas reikiamas raštas. Vaikinas telefone paspaudė mygtukų kombinaciją ir jo ausyse ėmė skambėti dokumento tekstas. Iš šalies atrodė, lyg vaikinas pats įdėmiai skaitytų duotą raštą. Perskaitytą raštą reikėjo pasirašyti. Jaunuolis telefone pasirinko nuorodą "parašas" ir, kai išsitraukė savo rašiklį bei uždėjo ranką virš popieriaus lapo, balsas ėmė komanduoti: žemiau, stop, dabar į dešinę, stop, parašo pradžia. Pasirašęs vaikinas nuvažiavo į parduotuvę. Vedamas balso sėkmingai į ją įėjo ir telefone pasirinkęs aktyvavo nuorodą "parduotuvė". Taigi balsas ne tik koregavo ėjimą, bet dar ir komentavo, kokios prekės yra kairėje ar dešinėje, apatinėse ar viršutinėse lentynose bei priešais jį. Paėmęs į rankas kokią prekę, Faustas išgirsdavo informaciją apie pakuotės turinį, svorį, galiojimo laiką, kainą - žodžiu, viską, ką regintis žmogus gali perskaityti, ir net daugiau. Pavyzdžiui, buvo sakomas ne tik tas svoris, kuris užrašytas ant pakuotės, bet ir realus svoris. Išsirinkus visas norimas prekes ir priėjus prie kasos, balsas nurodė, kuria puse ir kur kišti atsiskaitymo kortelę, o, palietus kasos aparato mygtukus, - pranešdavo, kokį skaičių vaikinas liečia, tad surinkti kodą Faustui problemų nebūtų kilę jokioje parduotuvėje. 

Išėjęs iš parduotuvės jaunuolis neskubėjo į namus - patraukė į kino teatrą. Jau sėdėdamas kėdėje, į kurią atkeliavo vedlio balso vedamas, prieš tai įrašęs pirkto bilieto eilės ir vietos numerį, telefone aktyvavo nuorodą "kino teatras". Prasidėjus seansui pasigirdo tik Faustui girdimas ir šalia sėdintiems netrukdantis komentaras apie tai, kas vyksta scenoje. 

Po filmo neregys patraukė į parką pasivaikščioti. Įjungus nuorodą "parkas", balsas papasakodavo, kaip atrodo medžiai, krūmai, skulptūros ar gėlynai, pro kuriuos reikėjo praeiti. Kai balsas pranešė, jog dešinėje už 3 metrų yra tuščias žalios spalvos švarus suolelis, jaunuolis priėjo prie jo, atsisėdo ir telefone pasirinko nuorodą "tyla". Nuo to momento balsas nekomentavo pro šalį praeinančių žmonių, neaiškino, kaip jie apsirengę ir ką nešasi su savimi. Vaikinas staiga susimąstė - kada visa tai prasidėjo? Kad ir kaip suko galvą, dėliojo mintis, nepajėgė prisiminti, kada ir kur įsigijo tokį išmanųjį telefoną, kurį ir telefonu vadinti kažkaip nedera. Gal geriau tiktų vadinti kompiuteriu ar kokiu ypatingu robotu - juk tuo aparatu taip patogu naudotis, ir vaikinas visur jaučiasi savarankiškas. Dabar Faustas gali vienas, be kitų pagalbos, kur nori nuvažiuoti, nueiti, bet ką perskaityti, daug sužinoti apie tai, kas vyksta šalia. Tereikia tik pasirinkti reikiamą aplinką, ją aktyvuoti ir pateiktame meniu rinktis, kokią nori gauti informaciją. Pavyzdžiui, oro uoste pasirinkus nuorodą "kasos", balsas padės nukeliauti iki bilietų kasų. 

Vaikinas švelniai paglostė neįkainojamą pagalbininką lyg kokį gyvą augintinį gyvūnėlį ir pagalvojo, kad ir tas, atrodo, nepamainomas daiktas, galima sakyti, jo akys, netrukus taps bevertis. Mat vaikinas jau kelis mėnesius laukė operacijos. Per operaciją į jo smegenis bus įmontuota mikroschema, o į akis bus įtaisyti tam tikri jutikliai, perduodantys reikiamą informaciją į smegenų mikroschemą. Taip bus atkurtas vaizdas ir papildomos balso pagalbos nereiks nei keliaujant, nei parduotuvėje ar kitur. Faustas girdėjo, jog po poros mėnesių pasaulyje liks vos 5 proc. buvusių neregių - ir tik atokiausiose kitų žemynų vietovėse. Staiga vaikinas kai ką prisiminė ir susimąstė. Po minutėlės jis čiupo į rankas savo telefoną ir pasirinko nuorodą "data". Gerai pažįstamas balsas aiškiai pasakė: 

- Du tūkstančiai trisdešimtųjų metų balandžio pirmoji diena. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]