ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Aušra JONKUTĖ

NETIKĖTAS APAKIMAS - KAIP GYVENTI TOLIAU?

"Ryžkis gyventi!" 

     (Johann Wolfgang von Goethe) 

Šiuolaikinės medicinos pažanga ir laimėjimai sudaro prielaidas išsaugoti regėjimą. Deja, pasitaiko atvejų, kai tiek tradicinė, tiek ir alternatyvioji medicina neturi galimybių ir priemonių išsaugoti žmogaus regėjimą. Rašyti šia tema paskatino konkretus netikėtai apakusio jauno žmogaus atvejis. Apakęs asmuo jaučiasi bejėgis ir "iškritęs" iš visuomenės gyvenimo, nes, pirma, jis pats nežino, kaip toliau gyventi, ir dažniausiai nesikreipia pagalbos, antra, aplinkiniai nežino, kaip su apakusiu žmogumi bendrauti, dažniausiai vengia ir atsiriboja nuo jo. Visuomenė įsivaizduoja, kad aklas žmogus mato tik tamsą. Pasaulinė sveikatos organizacija aklumui priskiria regėjimo aštrumą geriau matančia akimi su korekcija nuo šviesos pojūčio iki 0,04, kai akipločio susiaurėjimas nuo 10 laipsnių (asmuo dar skiria šviesą ir tamsą) iki šviesos jutimo nebuvimo (aplinka suvokiama jau kitais pojūčiais: klausa, uosle, lytėjimu ir kt.). 

Skeptikai, sužinoję straipsnio temą, mano, kad nėra tiek daug atvejų Lietuvoje, kad reikėtų rašyti ir atkreipti dėmesį į šią problemą. Analizuojant situaciją šia tema Lietuvoje, matyti, kad staigus regėjimo netekimas sukelia didelių sunkumų žmogui ir jo artimiesiems, o apie pagalbos galimybes visuomenė dar labai mažai žino. Tai liudija apakusių ir jų artimųjų pasakojimai. 

Gimnazijos mokinė: "Nuo 16 m. regėjimas ėmė sparčiai silpti. Apie blogėjantį regėjimą tėvams neužsimindavau, tik su geriausia drauge apie tai kalbėjau, nenorėjau, kad tėvai jaudintųsi dėl manęs, bijojau, kad bus apribotas mano savarankiškumas. Prieš užmigdama bijodavau, kad ryte pabudus nieko nematysiu. Apakau 19 metų liepos mėnesį. Pirmą savaitę nei valgiau, nei gėriau, tik gulėjau. Su manimi ateidavo pakalbėti geri draugai, nors daug draugų nuo manęs nusisuko. Greitai keisdavosi nuotaikos, pradėdavau verkti, tuoj ir temperatūra pakildavo, viena galvodavau, o lūpos sakydavo ką kita, klausdavau nei iš šio, nei iš to: "Kur aš? Kur visi dingo? Ar dabar naktis?" Bijojau tamsos, vienumos, naktį atsibusdavau ir pradėdavau šaukti. Mama labai dėl manęs nerimavo, galvodavau, kad keliu jai daug sunkumų. Būsena buvo sunki, aklumas mane pražudė, galvojau, kaip aš gyvensiu, aš nieko nematau, aš visiems kliudau, aš negalėsiu mokytis." 

Mokinės mama: "Regėjimo netekimas sugriovė visus mergaitės planus, pakeitė gyvenimą ne tik jai, bet ir visai mūsų šeimai. Iki to ji negalėjo nustygti vietoje, pati savimi pasirūpindavo ir dar man padėdavo, o dabar nieko nenori, pasidarė labai jautri, irzli, pikta." 

Jauna mama: "Po mokyklos baigimo regėjimas labai pasilpo, netikėtai apribodamas viską, ką buvau pratusi gyvenime veikti. Blogėjo nuotaika, nesinorėjo eiti iš namų. Regėjimas prastėjo ir toliau. Psichoterapeutė man padėjo atpažinti savo baimes, susitaikyti su sunkumais ir atrasti tai, ką galiu padaryti esant tokiai situacijai. Paimti į rankas baltąją lazdelę buvo nelengva, bet tai buvo didelis žingsnis į priekį. Nors turiu daug vidinių konfliktų ir kompleksų, tačiau reikia pripažinti, kad ji man yra būtina." 

Mokinės mama: "Su bendraamžiais sunkiai sekasi bendrauti. Nors iki regėjimo sutrikimų buvo mėgstama savo klasės draugų, po ligos ji pati nepasikeitė. Dabar kiti vaikai jos nepriima, atstumia. Tik kieme mergaitė turi mažesnę draugę. Man labai skaudu."  

Kokios dažniausios staigaus regėjimo netekimo priežastys? Literatūroje išskiriamos trys pagrindinės priežastys: tai dažniausiai pasitaikančios akių ligos (glaukoma, katarakta ir kt.), traumos (pvz., galvos traumos, akių sužeidimai) ir įvairių ligų komplikacijos (pvz., cukrinio diabeto pasekmė). 

Kokios yra pastebimos reakcijos į staigų regėjimo netekimą? Dažniausiai šį patyrimą lydi šie jausmai: bejėgiškumas, pyktis, baimė, įtampa, nuotaikų kaita, liūdesys. Pasikeičia asmens elgesys, pastebimas atsiribojimas, miego, apetito sutrikimai, gailestis ir priekaištai sau, nuovargis. Kinta šio asmens pažintinės funkcijos: mintys stringa, įkyriai kartojasi, tampa sunkiai valdomos, sumažėja gebėjimas susikaupti, pakinta aplinkos suvokimas. 

Analizuojant įvairius straipsnius pastebima, kad psichologinėms krizėms (regėjimo netekimą galime laikyti psichologine krize) būdinga tam tikra eiga, pasireiškianti keliomis fazėmis. 

Ona Kristina Polukordienė knygoje "Psichologinės krizės ir jų įveikimas" aprašo keturias krizių fazes. 

Pirmoji, poveikio fazė, pasireiškia mažėjančia žmogaus orientacija situacijoje, didėjančia įtampa ir nerimu. Nors žmogus jaučia, kad negali išspręsti problemos, didėja sutrikimo jausmas, tačiau vis tiek bando ieškoti išeities. 

Antroji - pasidavimo fazė. Jai būdinga didėjanti įtampa, stiprėjantis nevilties, bejėgiškumo jausmas, mažėjantis pasitikėjimas savo jėgomis ir blėstantis tikėjimas, kad problema bus išspręsta. 

Trečioji - tvarkymosi fazė. Joje sukaupiamos visos jėgos, ieškoma išeičių, sprendimo būdų. Žmogus tampa atviresnis, prieinamesnis kitiems. Šioje fazėje galimos dvi išeitys: krizės įveikimas arba neįveikimas. Kai krizė įveikiama, asmuo randa sprendimą, įtampa mažėja, asmuo sustiprėja. Kai krizė neįveikiama, įtampa taip pat sumažėja, tačiau priežastys kitos: žmogus pasiduoda, jaučiasi įveiktas, tampa pasyvus. Šiame etape gali kilti noras netgi nusižudyti, tačiau to žmogus dar netrokšta. Nesulaukus tinkamos pagalbos atsiranda neadekvatūs reagavimo į krizę būdai, kurie rodo prasidedančius galimus fizinės, psichikos sveikatos, asmenybinės integracijos, socialinio funkcionavimo ir adaptacijos sutrikimus, kurie pasireiškia kaip intensyvėjančios psichologinės problemos ar psichiniai sutrikimai, somatiniai simptomai ar ligos. Gali atsirasti polinkis priklausomybėms. 

Ketvirtoji - galutinė fazė. Jai būdinga tai, kad žmogus jaučia fizinį ir psichinį išsekimą. Jeigu krizė įveikta, žmogus pamažu grįžta prie savo įprastos būsenos ir gyvenimo būdo. Jeigu krizė neįveikta, tęsiasi galimi chronizacijos variantai. 

Remdamiesi įvairia literatūra, išskirtume keturis veiksnius, nulemiančius asmens, kuris staiga neteko regėjimo, krizės įveikimą: psichiniai neregių išgyvenimai dėl sutrikusio regėjimo, šeimos pozicija netekusio regėjimo vaiko atžvilgiu, aplinkos, kurioje apakęs asmuo galėtų kaupti sensorinę patirtį, bei socialinių asmens kontaktų. Nustatyta, kad tam tikros asmenybės savybės padeda lengviau prisitaikyti prie tokios trauminės patirties. Dažniausiai minimas pasitikėjimas savimi ir optimizmas. Kaip minėta anksčiau, požiūris į kitus taip pat svarbus. Žmonės, kurie tiki, kad artimieji ir draugai nepaliks nelaimėje, mažiau jaudinasi dėl trauminio įvykio. Nors socialinė parama gali turėti ir neigiamų padarinių: nenoras kitiems užkrauti savo rūpesčių; jei prašau pagalbos ir ją gaunu - vadinasi, pats esu nekompetentingas išspręsti savo problemas; jei be kitų pagalbos nesusitvarkau, esu silpnas. Todėl mažėja pasitikėjimas savo jėgomis. 

Kaip padėti regėjimo netekusiam mokiniui ugdymo įstaigoje? Kalbant apie svarbiausius pagalbos momentus, visų pirma, reikia pažinti mokinį: išsiaiškinti jo vizualinius gebėjimus, silpnybes ir galimybes, problemų įveikimo strategiją. Tada bus galima parinkti efektyvius mokymo būdus ir metodus. Pedagogams bus lengviau nuspręsti, kiek ir ko iš jo reikalauti, ko tikėtis iš tėvų. Svarbus tėvų ir artimųjų įjungimas teikiant pagalbą. Tėvų, artimųjų ir pedagogų švietimas bei parama taip pat būtina. Dėl informacijos trūkumo dažnai kyla baimė, nesupratimas, menkinimas, regėjimo negalią turinčių žmonių izoliavimas, vengimas kalbėtis. Rekomenduojama bendraklasius informuoti apie mokinio negalią, pateikiant aiškią ir konkrečią informaciją, kaip elgtis, bendrauti ir padėti apakusiam bendraklasiui. Klasės vadovas neturėtų užmiršti įjungti šių mokinių į klasės renginius bei išvykas, turėtų būti suteikiama galimybė dalyvauti mokyklos gyvenime. Šių vaikų savarankiškumas tiesiogiai priklauso nuo socialinių įgūdžių susiformavimo lygio. Buitinių įgūdžių ir komunikacijos bei mobilumo ir orientacijos įgūdžių lavinimas padeda mokiniui tapti savarankiškesniam ne tik namuose, bet ir kitoje aplinkoje. Savipagalbos grupėse netekę regėjimo mokiniai išmoksta geriau pažinti save: mokosi įveikti savo negalią ir ją priimti, mokosi tinkamų bendravimo įgūdžių, gerbti vienas kito individualumą bei gebėjimus. Galop psichologinei gerovei mokyklos bendruomenė turėtų skirti tiek pat laiko ir dėmesio kiek ir mokymo klausimams aptarti. 

Staigus regėjimo netekimas sukelia stresą, neigiamas emocijas ne tik patiems asmenims, bet ir aplinkiniams. Kad su šia traumine patirtimi susijusi krizė būtų įveikta, didelis dėmesys turėtų būti skiriamas psichologinei pagalbai, kuri yra susijusi su fizine ir psichine sveikata, asmenybės integracija bei socialiniu funkcionavimu. Apibendrinus svarbiausia būtų motyvuoti, skatinti, paremti staiga regėjimo netekusį asmenį.