NEREGYS DARBO RINKOJE

Henrikas STUKAS

NEBOJANTI IŠŠŪKIŲ

Liga - lyg sprogmuo, tūnantis mūsų organizme. Neaišku, kada ir nuo ko gali būti sprogimas. Tada žmogaus kūnas tampa mūšio lauku. Grumiantis svarbu viskas: medikų piežiūra, vaistai, aplinkinių palaikymas bei paties ligonio nuostata. Ji suteikia jėgų pasveikti ir gyventi visavertį gyvenimą. Dar viena sėkmės prielaida - aktyvumas. Nuolat turint ką veikti pati liga iš kūno ima pamažu trauktis. 

Visa tai patyrė ir "Mūsų žodžio" pašnekovė. Ji trisdešimt metų dirbo vaikų poliklinikoje medicinos sesele. Nors pati silpnai matė, bet į tai mažai tekreipė dėmesį. Vėliau jos laukė dar baisesnis išmėginimas - dėl šios ligos reikėjo palikti mėgstamą darbą, kelerius metus gydytis bei nedirbti. Pasveikus gyvenimą reikėjo pradėti iš naujo. Visų pirma ieškotis darbo. Norėdama jį gauti grįžo į mokyklos suolą mokytis buhalterijos abėcėlės, vėliau reikėjo dirbti ne itin kvalifikuotą, bet pamėgtą darbą. 

Regėjimas nesutrukdė siekti tikslo 

Palmira gimė ir augo Jonavoje. Vaikystė buvo kaip ir kitų vaikų. Mergaitė turėjo įgimtą akių ligą, kuri ėmė trukdyti septintoje klasėje. Iki tol Palmira nebuvo įsisąmoninusi, kad mato ne taip kaip visi kiti. "Vaikystėje dėl savo regėjimo nesukdavau galvos. Tiesa, suaugusieji kartais mane bardavo, kodėl su jais nesisveikinu. Aš jų paprasčiausiai nepastebėdavau. Ypač tada, kai jie būdavo ne tiesiai priešais mane, o kur nors šone ar kitoje gatvės pusėje. Kada į šį pasaulį atkeliauji su įgimta akių liga, nežinai, koks iš tikrųjų yra geras regėjimas, nežinai, kad akiplotis neturi būti toks siauras kaip mano. Tik vėliau sužinojau, kad mano regėjimas tunelinis ir kad naudojuosi tik dešimčia procentų akipločio. Negana to, progresuojanti trumparegystė ir katarakta papildė akių ligų puokštę", - pasakojo Palmira Karosienė. 

Mokydamasi septintoje klasėje mergaitė pastebėjo, kad nemato, ką mokytojai rašo lentoje. Reikėjo persėsti į pirmą suolą. Vis tiek prastai matė. Gydytojai manė, kad mergaitei - progresuojanti trumparegystė. Reikėjo nešioti akinius. Deja, jie nelabai padėjo. Kuo akiniai būdavo stipresni, tuo labiau dvejinosi, trejinosi ir liejosi akyse. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai ne trumparegystė, o katarakta. 

Nors regėjimas buvo silpnas, Palmirai mokslas sekėsi. Baigusiai vidurinę mokyklą merginai nebuvo dilemos, kur mokytis. Ji nuo mažų dienų svajojo būti medike. Mergaitės motina dirbo ligoninėje sanitare. Palmira ligoninėje buvo dažnas svečias. Silpnaregei patiko aplinka ir medicinos personalas, todėl, baigusi vidurinę, Palmira nedvejodama pasirinko mediciną. Ją sėkmingai baigė, gavo felčerės diplomą. Mergina įsidarbino vaikų poliklinikoje. Čia išdirbo trisdešimt metų. 

Medikei ramybės nedavė jos akys. 1991 metais Palmira nuvažiavo į Rusiją, į Kalugą operuotis trumparegystės. Čia vietiniai medikai atsisakė daryti operaciją, nes po papildomų tyrimų paaiškėjo, kad pacientei - įgimta akių liga. Ligonei iš Lietuvos buvo atlikta kita akių operacija, kurios tikslas - stabdyti progresuojantį akipločio mažėjimą. Kaip vėliau paaiškėjo, medikams operacija pavyko ir akipločio siaurėjimas buvo pristabdytas. Silpnaregė vėl grįžo į normalų kasdienį gyvenimą. Prabėgus keleriems metams, P. Karosienės laukė dar vienas sukrėtimas. Silpnaregė medikė pastebėjo, kad ji vis silpniau ir silpniau mato. Jau ir skaityti negalėjo. Vėl reikėjo kreiptis pagalbos. Buvo nustatyta katarakta. Iš pradžių buvo išoperuota viena akis, vėliau - kita. Palmira džiaugėsi, nes vėl galėjo skaityti ir dirbti kompiuteriu. Deja, sunkiausias išmėginimas buvo ne už kalnų. 

Nugalėta liga - viskas iš naujo 

Su kai kuriomis ligų diagnozėmis žmogus susitaiko ir prie jų įpranta. Kitais žodžiais tariant, prisijaukina ligą. Deja, yra tokių diagnozių, kurios sukrečia iki pat širdies gelmių. Ją išgirdus ne vienam nusvyra rankos, apima savigaila. Viena iš skaudžiausių ir negailestingiausių diagnozių - onkologinis susirgimas. Šios lemties neišvengė ir P. Karosienė. Moteris nepalūžo. Nuo pat pirmos dienos nutarė kovoti ir nepasiduoti negailestingai ligai. Silpnaregės laukė ilgas ir sunkus gydymas. Iš pradžių - operacija, vėliau - cheminė terapija. Dėl šios ligos reikėjo atsisveikinti su mėgstamu darbu. Palmira pasakojo: "Su seselės darbu atsisveikinau dėl kelių priežasčių - dėl onkologinės ligos ir dėl akių. Darbe greitai pavargdavau, sunku buvo dirbti būtinas valandas. Ilgai nepajėgiau dirbti kompiuteriu. Svarbiausia priežastis - nusilpęs regėjimas. Pradėjau labai silpnai matyti. Darbe reikėjo daug vaikščioti poliklinikos koridoriais. Juose pilna mažųjų pacientų. Aš jų nematydavau. Labai bijojau, kad neužkliudyčiau vaiko. Viską darydavau labai lėtai. Todėl nusprendžiau atsisveikinti su bendradarbiais. Tuo metu jau gaudavau neįgalumo pensiją. Iš pradžių dėl onkologinio susirgimo, vėliau, beveik po dešimties metų, - dėl regėjimo sutrikimo. Neįgalumą galėjau gauti jau 1992 metais. Jo neįforminau, nes maniau, kad matau pakankamai." 

Silpnaregė, atsisveikinusi su mediko profesija, kovojo su savo liga. Nedirbo penkerius metus. Gydėsi ir šeimininkavo namuose. Vien tik namai Palmirą pradėjo erzinti. Moteris troško veiklos. Ji nedvejodama atvertė naują savo gyvenimo puslapį. 

Darbo paieškos ir dar šis tas 

Buvę bendradarbiai sužinoję, kad Palmira ieško darbo, pasiūlė sugrįžti į polikliniką. Moteris nesutiko. Jai buvo labai nepatogu iš namų važiuoti į buvusį darbą. P. Karosienė su šeima iš sostinės persikėlė gyventi į Vilniaus rajoną. Norint dirbti būtina taikytis prie transporto. Iš vienos pažįstamos sužinojusi apie galimybę neįgaliesiems išmokti naujos profesijos, moteris kreipėsi į darbo biržą. Silpnaregė nusprendė pasirinkti buhalterės specialybę. Tuo metu kaip tik darbo biržos mokymo centre ir buvo suorganizuoti buhalterių kursai. Palmira nedvejodama pasinaudojo puikia proga. "Kursus lankiau su kitais neįgaliaisiais. Mokytis man patiko, nes buvo labai įdomu. Mokiausi nuoširdžiai, negalvodama apie įsidarbinimo galimybes. Po kursų baigimo rimtai pagalvojau, ką veikti toliau. Buhalterio darbas labai atsakingas. Vienos įstaigos manęs nepriėmė dėl patyrimo stokos, kitų pasiūlymų atsisakiau pati. Neslėpsiu: išsigandau atsakomybės, nepasitikėjau savo jėgomis. Nežinau, ar galėčiau dirbti visą darbo dieną. Pagaliau nenorėjau nuolatinės įtampos, todėl nusprendžiau rinktis kitą kelią", - pasakojo silpnaregė buhalterė. 

P. Karosienei renkantis darbą įtakos turėjo motina. Silpnaregė negali jos palikti be priežiūros. Motina serga ta pačia akių liga kaip ir dukra. Ši liga senajai moteriai ypač pasunkėjo senatvėje. Dabar Palmiros mama jau nėra savarankiška - jai reikia nuolatinės priežiūros. Palmira negali palikti jos vienos. Todėl silpnaregė ieškojo popietinio darbo. Vieną dieną surado skelbimą, kad Vilniaus technikos universiteto vienam fakultetui, esančiam Saulėtekio gatvėje, reikalinga valytoja. Su šia vieta susisiekimas puikus. Silpnaregė nusprendė išmėginti savo laimę. Darbdaviams ji tiko. P. Karosienė valytoja dirba kelerius metus. Darbas patinka. Dėl savo darbo kokybės pretenzijų nesulaukė. Dirbti reikia daug. Silpnaregė valo tris koridorius, kelias laboratorijas ir beveik trisdešimt kabinetų. "Man svarbiausia yra priprasti prie naujos vietos. Aš žinau, kur koks baldas stovi, ir man orientuotis nėra sunku. Nors ir darbo vietą žinau, pasitaiko atvejų, kai užkliūnu už ko nors ar susitrenkiu galvą. Gal kokio voratinklio ir nepamatau, bet vis tiek profilaktiškai apeinu visus kampus. Žinot, reikia viską atlikti labai kruopščiai. Tada kitą dieną nereikės valant papildomų pastangų. Universitete - tai ne kokioj statybos firmoje. Čia didelės nešvaros nebūna", - teigė silpnaregė. 

Moteris darbe užtrunka tris keturias valandas. Universiteto kolektyvas labai malonus, vertinantis valytojos darbą. Štai vienas profesorius maloniai nustebino - už gerą valymą Palmirai padovanojo medaus kibirėlį. 

Vien tik valytojos veikla moteris neapsiriboja - ji yra sodų bendrijos "Dovana" pirmininkė. Šį darbą dirbti pasisiūlė pati. Palmirai patinka bendrauti su žmonėmis ir spręsti kilusias problemas. Pirmininkės darbas įvairus - nuo psichologinės pagalbos iki elementariausių buitinių klausimų. 

Aktyvus, visavertis gyvenimas neleidžia moteriai sustoti vietoje. Užmiršusi savo sopulius ji džiaugiasi šiandiena.