MINTYS

Pranas PLIUŠKA

MOTYVACIJA

Kas yra ta motyvacija, iš kur ji atsiranda, kuo gali mums būti naudinga ar žalinga? Kai pirmą kartą išgirdau šį žodį, man buvo gal jau 14 ar net 16 metų ir mus, mokinius, klasės auklėtoja ėmė profesiškai orientuoti. Kadangi mokiausi Molėtuose, o tai visai "netoli Utenas", tai ir žodį išgirdau tarmiškai aukštaitiškai "motyvacija". Tas pirmą kartą išgirstas terminas mano ausiai nuskambėjo ne tik nesuprantamai, bet kažkaip negražiai. Lyg būtų koks necenzūrinio žodžio pusbrolis. Kai vėliau paaiškėjo tikroji šio žodžio reikšmė, supratau, jog tai, ką jis reiškia, lydi mus visą gyvenimą nuo pat vaikystės. Daugelį darbų ir veiksmų darome ne šiaip sau, o norėdami ką nors konkretaus pasiekti. Kitaip tariant, turėdami motyvaciją. 

Mokslininkai išskiria kelis žmonių poreikių lygius. Didžiąją dalį mūsų elgesio ir veiksmų nulemia fiziniai poreikiai, kurie yra esminiai žmogaus gyvenime. Žmogus turi turėti šiltus namus, būti pavalgęs, numalšinęs troškulį, turėti galimybę išsimiegoti. Suaugę sveiki žmonės, norėdami patenkinti šiuos poreikius, privalo dirbti. Iš istorijos ir senolių pasakojimų žinome, kad dar praeitame šimtmetyje savimi turėjo pasirūpinti net visai akli žmonės arba jais rūpindavosi artimieji. Tada netrūko berankių, bekojų ar neregių elgetų. Man iškyla vaikystės prisiminimas, kai pirmą kartą gyvenime susidūriau su aklu žmogumi. Jis sėdėjo prie bažnyčios ir grojo akordeonu bei dainavo. Gražiai grojo ir jaudinančiai dainavo. Pamenu visą minią žmonių, apspitusių tą žmogelį, ir monetų, metamų į prie kojų gulinčią skrybėlę, skambesį. Kadangi tai vyko okupaciniais laikais, tai keista, kad milicija jo nenuvijo. Gal todėl, kad jis visai nepriminė elgetos, nes buvo apsivilkęs tvarkingu, švariu kostiumu, baltais marškiniais ir net pasirišęs kaklaraištį. Jo negalią liudijo tik juodi nepermatomi akiniai. Retkarčiais tas žmogus nusiimdavo akinius ir tada apstulbę žmonės išvysdavo, kas po tais akiniais. 

Kai dabar mintimis grįžtu į tą dieną, pamąstau, koks gi buvo jo motyvas sėstis prie bažnyčios laiptų - neturėjimas ko valgyti, artimųjų reikalavimas pačiam užsidirbti duoną ar noras, kad jo muziką ir balsą išgirstų kiti žmonės? Visaip gali būti. Dabar situacija ne tokia tragiška: neįgalieji gauna išmokas, iš kurių stengiasi tuos paminėtus ir nepaminėtus poreikius patenkinti. Lietuvoje netekto darbingumo pašalpos nėra pakankamos, kad žmogus galėtų gyventi oriai, tad galima būtų manyti, jog neįgalieji veržiasi į darbo rinką. Iš diskusijų seminaruose ir statistinių duomenų matome, jog taip nėra ir neįgalieji nenori dirbti. Kokios tikros priežastys? Ar jie nenori, ar negali dirbti? Priežasčių, kodėl neįgalieji neturi motyvacijos dirbti, yra daug. Ko gero, jų visų nepavyks ir išvardinti, bet kelias dažniausiai pranešimuose ir privačiuose pokalbiuose minimas įvardinsiu. 

Pirmiausia - dėl valstybės vykdomos socialinės politikos nėra ekonominio motyvo. Tai vadinama skurdo spąstais. Jei neįgalus žmogus pradeda dirbti ir padidėja jo pajamos, netenka dalies ar net visų iki tol turėtų mokesčių lengvatų. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai neįgalaus žmogaus, pradėjusio darbinę veiklą, finansinė padėtis net pablogėja. Ypač tai tikėtina, kai įsidarbinama vos ketvirčiu ar puse etato. Net ir gaunant minimalų atlyginimą, bet, padidėjus mokesčiams už šildymą, vandenį bei atsiradus papildomoms išlaidoms - kelionėms į darbo vietą, papildomoms priemonėms, specialiems drabužiams, avalynei - finansinė padėtis tik šiek tiek pagerėja. Neįgaliems žmonėms, laukiantiems socialinio būsto, įsidarbinus kyla grėsmė būti išbrauktiems iš eilės dėl padidėjusių pajamų. Taigi žmogus, apsvarstęs visus "už" ir "prieš", dažniau vietoje darbo renkasi mažiau įtampos ir iššūkių reikalaujantį, nors ir ne tokį sotų gyvenimą. 

Kita rimta priežastis, trukdanti neįgaliajam įsitraukti į darbinę veiklą, yra pasitikėjimo savimi stoka. Apie jaunimą nekalbu - dauguma jų, mano manymu, net per daug pasitiki savimi, bet vyresni žmonės savo galimybėmis nepasitiki ir jiems pritrūksta drąsos bei ryžtingumo. Darbdavių požiūris į neįgalųjį pasitikėjimo neskatina. Žmogus nueina į vieną darbovietę, kitą, gal dar trečią ir supratęs, kad į jį žiūrima kaip į "krituolį" iš mėnulio, nuleidžia rankas. Su darbine veikla artimai susijęs švietimas. Kokia motyvacija mokytis? Logiškai mąstant, specialybė reikalinga, kad gautum geresnį darbą. Ar išsilavinimas neįgaliam žmogui garantuoja geresnį ar apskritai bent kokį darbą? Menka paguoda, kad daug jaunų sveikų žmonių, baigusių universitetus, taip pat neranda darbo. Vis tik smagu, kad jaunimas veržiasi mokytis, ir viliuosi, jog tai ne dėl stipendijų, kad jų motyvacija - kurti tvirtą pagrindą po kojomis ir atsakingai planuoti savo ateitį. 

Kitas svarbus poreikis - saugumo poreikis. Turima galvoje ne tik fizinis, bet ir ekonominis saugumas. Kai buvome maži ir lengvai nuskriaudžiami, norėjome tapti stiprūs, galintys save ir šalia esančius apginti, tad puldavome lankyti bokso ar imtynių sporto būrelius arba stengdavomės įsigyti stiprių vyresnių draugų. Ar saugūs yra aklieji ir silpnaregiai? Regėjimo neįgaliųjų laukia daugiau grėsmių nei reginčiųjų. Jei neregys vienas keliauja, pats judėjimas gali būti nesaugus. Akivaizdu: nematantį žmogų lengviau užpulti, apiplėšti, nes jis negali matyti ir tinkamai įvertinti grėsmės. O kaip dėl ekonominio saugumo? Kaip jau minėjau, neįgalieji gauna nuolatines išmokas, taigi gali būti ramūs, kad ir kitą mėnesį turės už ką nusipirkti maisto, vaistų, sumokėti mokesčius. Vis dėlto saugiai jaustis neleidžia kitos problemos, susijusios su pinigais. Daugelyje miestų ir absoliučioje daugumoje kaimo vietovių nėra galimybės savarankiškai išsigryninti pinigų. Atsiskaitymas kortele taip pat sudėtingas regėjimo neįgaliajam. Abiem atvejais reikia kažkam pasakyti kortelės kodą. Norėdami būti saugesni, regos negalią turintys žmonės motyvuoti - jie nori mokytis naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ir didesnę dalį finansinių operacijų atlikti sėdėdami prie kompiuterio ar naudodami išmanųjį telefoną. 

Trečias žmogaus poreikių lygis - meilė, noras duoti ir imti, bendravimas, buvimas ir veikimas komandoje. Meilė griauna visokiausias kliūtis. Žmonės, norintys būti kartu, ieško ir randa būdų, kaip pasiekti vienas kitą, nors esama negalios, kliūčių ir trukdžių. Noras bendrauti, pabūti kartu su bendraminčiais, įdomiais, maloniais žmonėmis gali suaktyvinti neįgalų žmogų, paskatinti jį mokytis savarankiškai keliauti. 

Dar vienas poreikis - savigarbos arba pagarbos poreikis - gali dar stipriau paskatinti neįgalaus žmogaus savarankiškumo ugdymą ir lavinimą. Ar gali žmogus jausti savigarbą, jei niekur negali nueiti pats, be lydinčio asmens, jei nesugeba susitvarkyti savo būsto, daiktų ir drabužių, nemoka pasigaminti karštų patiekalų? Pagarbą reikia nusipelnyti. Yra daug neįgalių žmonių, kurie, nepaisydami negalios, įgyja specialybę, yra apsiskaitę, įdomūs pašnekovai, išmokę ne tik patys apsitarnauti, bet galintys padėti kitiems. Jie kaip tik todėl yra savo šeimos ir bendruomenės gerbiami, jų nuomonė vertinama. Tokie žmonės pamiršta savo negalią, nes jaučiasi reikalingi bei naudingi. 

Aukščiausias poreikių lygis - savirealizacija. Žmogus atskleidžia savo sugebėjimus: kurdamas grožį, skleisdamas gėrį, jaučiasi gerai, nes daro tai, kas jam patinka, vis tobulėja. Savirealizacijai geriausiai tinka mėgstamas darbas, kūryba, sportas, savanorystė bei kita visuomeninė veikla. 

Kokios motyvacijos gali paskatinti regėjimo negalią turintį žmogų stoti į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą? Vėl peržvelgiu visus išvardintus poreikius ir suprantu: neregys ar silpnaregis gali gauti daug ką būdamas mūsų organizacijoje. Jei akivaizdžiai trūksta pajamų ar atsitinka kokia nelaimė, atsiranda papildomų neišvengiamų išlaidų, susijusių su sveikata, žmogus gali gauti materialią pagalbą: pinigų, maisto, daiktų ar drabužių. Tiek respublikiniu, regioniniu lygiu, tiek vietose, filialuose rengiami įvairiausi mokymai. Iš LASS svetainės sužinome, kad į renginius ar susirinkimus neretai kviečiami policininkai, kurie supažindina regos negalią turinčius žmones ir jų šeimų narius su grėsmėmis ir būdais, kaip jų išvengti. Šiemet aklieji ir silpnaregiai iš visos Lietuvos rinksis į praktinį seminarą "Saugus be regėjimo", tikiuosi, kad įgytomis žiniomis ir praktiniais įgūdžiais šių mokymų dalyviai pasidalins su savo likimo broliais ir seserimis filialuose. Saugumo jausmą didina tai, ką išmokstame pagal vykdomus socialinės reabilitacijos projektus savo filialuose. Įgijus praktinių įgūdžių - vaikštant su baltąja lazdele ar triūsiant prie viryklės, naudojant virtuvės įrankius - atsiranda daugiau drąsos bei pasitikėjimo, aišku, ir saugumo. Būdamas LASS nariu, kiekvienas norintis ir mėgstantis bendrauti gali susirasti ir mielų pašnekovų, susibičiuliauti su jais, gal net rasti gyvenimo draugą ar draugę. Įsijungęs į LASS veiklą žmogus turi galimybę puoselėti savo gabumus, atrasti save naujose, dar nepatirtose veiklose, tobulėti. Aktyvus LASS narys niekada nesijaus vienišas net ir gyvendamas visiškai vienas. Juk susibūrę aklieji ir silpnaregiai kartu keliauja, aplanko įdomias žinomas vietas, kartu pasitinka šventes, koncertuoja patys ar lanko koncertus, parodas, teatrus, poilsiauja, sportuoja, aptaria perskaitytas ar išklausytas knygas, dalijasi įspūdžiais. Tikriausiai, nėra tikslo viską vardinti - tiek daug visko vyksta. Taigi LASS narys, jei turi tik regėjimo negalią, o kitos negalios nėra didelės, gali gyventi visavertį gyvenimą. Man kartais būna keista klausytis, kai girdžiu sakant: LASS nieko nedavė, o vėliau paaiškėja - žmogus ir seminaruose buvęs, ir paslaugų nemažai gavęs, ir buvo kviečiamas į renginius, ekskursijas, su nuolaida poilsiavęs "Zelvoje" ar Šventojoje. Sakykime, žmogus tiesiog nesusimąsto, kad visa tai kainuoja ir reikalauja ne tik lėšų, bet ir organizatorių laiko, pastangų, energijos. Gražiausia, kai norinčio tapti regos negalią turinčių žmonių bendrijos nariu asmens motyvacija yra ne gauti, o duoti, kai jis ima klausinėti, kuo galėtų būti naudingas ir padėti kitiems, kurie gal blogiau mato, visai nemato ar turi daugiau kitų bėdų. O kokia jūsų motyvacija būti LASS nariais?