NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

LYG NUŽENGĘ IŠ XIX ŠIMTMEČIO

Aš jau keturiolikos metų būdama, aš jau tada norėjau pabėgti, nors dar kvailutė buvau. Va Adelaida su Aleksandra - tai viską skaito! Joms tai galima, o man tai ne viską duoda. Mane prižiūri. 

F. Dostojevskis 

Fiodoro Dostojevskio "Idiotas"- visi, kurie skaitė šią knygą žino, koks tai sudėtingas, daugiaplanis ir daugiabalsis kūrinys. Tačiau nei kūrinio sudėtingumas, nei daugiabalsiškumas nesutrukdė Naujojo teatro aktoriams ir režisierei Erikai Stankevičiūtei perkelti jį į sceną. Tiesa, šio aktorių darbo kol kas dar neišeina vadinti spektakliu įprasta šio žodžio prasme, nors reikia labai nedaug, kad juo taptų. Geriausiai, mano galva, čia tiktų apibūdinimas "skaitymai" - F. Dostojevskio "Idioto" monologų, peraugančių į dialogus, skaitymai. Į tokius štai skaitymus kovo 23 dieną teatro aktoriai pakvietė savo kolegas, artimiausius bičiulius, bendraminčius. Damos puošniomis praeito, o gal dar praeito šimtmečio sukniomis, ištaigingomis šukuosenomis, vyrai - kostiumuoti, solidūs, lyg būtų atkeliavę iš paties XIX amžiaus vidurio Peterburgo, ir...aistros, tyriausios mergaitiškos svajonės, dūžtantys likimai. Toks yra šis kūrinys, taip jį perskaitė Naujojo teatro aktoriai. 

"Idioto" skaitymuose dalyvauja būrys aklųjų ir silpnaregių artistų: Olegas Dlugovskij, Žydrūnė Dragūnaitytė, Irma Jokštytė, Laima Zemleckienė. Ateityje grupė gali keistis, todėl ir aklųjų artistų gali sumažėti arba, priešingai, - padaugėti. Kodėl F. Dostojevskis, kodėl "Idiotas"? Teatro direktorė L. Zemleckienė pasakoja: "Prie Naujojo teatro jau keletas metų veikia aktorinio meistriškumo studija. Atskirų sričių subtilybes perteikia teatro meno dėstytojai, judesio specialistai. Paskutinį pusmetį, vadovaujami režisierės ir teatrinio meistriškumo pedagogės E. Stankevičiūtės, daug dėmesio skyrėme scenos kalbai. F. Dostojevskio "Idioto" monologai - pusmetį trukusio darbo apibendrinimas, tam tikras rezultatas. Kaip patys juokaujame, toks lyg ir neoficialus egzaminas." 

E. Stankevičiūtė sakė: "Kiekviename darbe yra tam tikri etapai. Kalbant apie teatrą, pirmasis etapas - būti scenoje savimi nekuriant kokių nors ypatingų vaidmenų, nesiplėšyti. Suvokti tekstą: ką žmogus sako, kodėl sako, kam sako? "Idioto" monologai yra tam tikro teatre dirbančių aktorių kūrybinės veiklos etapo rezultatas. Kodėl F. Dostojevskis? Viena iš mano mėgstamų užduočių aktoriams - monologai dialogų forma, o F. Dostojevskis tokiam tikslui - idealus autorius. Aiški kalba, aiškios emocijos. Klasika todėl ir yra klasika (ir tokia liks iki pasaulio pabaigos), kad kalba apie vertybes, kurios svarbios visais laikais: ir prieš du šimtus, ir prieš šimtą metų, ir dabar. Nors gyvename XXI amžiuje, nenustojame mylėti, nekęsti, dažnai - vertinti pinigus labiau negu sielą. Dirbant nebuvo jokio išskyrimo: čia sveikieji, čia neįgalieji. Neįgalūs aktoriai mano pamokose darė tai, ką daro ir sveikieji. Na, gal žmogus neatlikdavo vieno ar kito pratimo vien todėl, kad jis nemato, o tam pratimui atlikti reikia regėjimo. Bet tai - smulkmenos. Šiaip ar žmogus mato, ar nemato, turi negalią ar jos neturi, nekliudė nei man, nei jiems." 

"Iškart pasakysime, kad scenos kalbos egzaminą, tegu ir neoficialų, išlaikė visi jame dalyvavę aktoriai. Dar kartą, jau viešai, "Idioto" monologai buvo parodyti kovo 30 dieną "Vaidilos" teatre minint Teatro dieną. Čia susirinkusiai publikai aktoriai parengė ir neilgą muzikinę programą - keletą kūrinių iš anksčiau teatro pastatytų spektaklių. Tiek F. Dostojevskio monologus, tiek ir muzikinę programą publika priėmė labai nuoširdžiai, kiekvieną kūrinį lydėjo ilgi plojimai. Pats "Vaidilos" teatras jau yra tapęs Lietuvos kultūros istorijos dalimi. Įkurtas daugiau nei prieš aštuoniasdešimt metų, tuometiniame Vilnijos krašte skleidė lietuvybę, meninį žodį, po II pasaulinio karo buvo uždarytas. Vėl atgimė po 1990 metų, kurį laiką sėkmingai veikė, paskui vėl reikėjo veiklą nutraukti, nuo praėjusių metų pabaigos tarsi legendinis feniksas ir vėl prisikėlė naujam gyvenimui. Štai šiame kultūros židinyje Naujojo teatro aktoriai drauge su garsiais ir pripažintais teatro žmonėmis minėjo profesinę šventę. 

Teatro kasdienybė 

Apie Naująjį teatrą "Mūsų žodžio" puslapiuose rašėme ne kartą, todėl nesikartosime, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis atsirado, kaip supranta savo misiją Lietuvos kultūroje. Teatro direktorės L. Zemleckienės pasiteiravome, kokiomis nuotaikomis, kokiais planais teatras gyvena šiandien? Kokia yra įprastinė jo darbo diena, savaitė? (Kalbėjomės kovo pabaigoje.) "Dirbame daug, - sakė L. Zemleckienė, - per tą darbą daugelis žmonių pamiršta, kad esame neįgalūs. Štai, pavyzdžiui, rytoj: iš ryto spektaklio "Laiškai...", popiet "Aštuonių mylinčių moterų" repeticija - spektaklyje vaidina kelios naujos merginos. Dar du kartus per savaitę - aktorinio meistriškumo pamokos. Kiekvieno mėnesio antrą antradienį rodome savo spektaklius "Vaidilos" teatre. Štai balandį rodysime spektakliuką vaikams "Virtuvės istorija" - apie tai, kaip svarbu ir sveika valgyti daržovių sriubą. Publikai "prisistato" kiekviena sriuboje esanti daržovė, pasakoja apie save. Šitą spektaklį rodome vaikų darželiuose, jį pažiūrėjus auklėtojos vaikų dažnai klausia: "Tai ar valgysite daržovių sriubą?" - "Valgysime! Valgysime!" Daug važinėjame po darželius, mokyklas, kultūros centrus. Teko vaidinti net Lukiškių kalėjime." 

Apie planus kalbėti visada šiek tiek rizikinga, neaišku, ar teatras gaus vienam ar kitam spektakliui finansavimą, ar palankiai susiklostys kitos aplinkybės. Tačiau galvoti apie ateitį reikia. L. Zemleckienė: "Vaikučiams norime pastatyti spektaklį apie bites. Planuose yra spektaklis tamsoje, galbūt pavadinsime "Tamsos šviesa". Įdomus dalykas: daugelis psichologų pastebi, kad žmonės pavydi daugiausia per regėjimą. Mano kaimynas turi tą ir aną, gyvena štai kaip! Psichologai yra pastebėję, kad pavydo jausmo galbūt neturi tiktai aklieji. Matyt, turi, bet tas jausmas vis dėlto turbūt yra silpniau išreikštas. Mūsų spektaklis būtų ne apie pavydą, bet apie pojūčius. Kuriame spektaklį - kol kas irgi tik sąlyginiu pavadinimu "Gyvieji paveikslai". Tai turėtų būti pantomimos spektaklis pagal įžymių pasaulio dailininkų paveikslus kartu jungiant ir balsu skaitomus garsių rašytojų laiškus. Jeigu viskas išeis taip, kaip norime, tai "gyvaisiais paveikslais" taps ir keletas "Mūsų žodžio" viršelyje spausdintų reprodukcijų. Aktoriaus darbas reikalauja nuolat keistis, atsinaujinti, neužsiprogramuoti vienam ar kitam vaidmeniui ar žanrui, todėl statome įvairius spektaklius: komedijas, tragikomedijas, dramas, poetinius spektaklius, šiuolaikines pjeses. Buvo spektaklis "Klounada": jaunai merginai reikia išsijuokti iš savo kūno - patikėkit, tikrai nelengva, bent jau iš pradžių." 

Skaitytojams reikėtų priminti, kad praėjusių metų pabaigoje Naujasis teatras buvo apdovanotas viena iš akcijos "Griaunantys sienas" nominacijų, o šiais metais jo vadovė L. Zemleckienė tapo Delfi.lt paskelbtos akcijos "Herojai tarp mūsų" viena iš nugalėtojų. 

O kovo pabaigoje "Naujajame teatre" lankėsi Olandijos neįgaliųjų atstovas Jaap Kuiper, jis domėjosi teatro veikla, galimybe rengti bendrą trijų valstybių - Olandijos, Lietuvos ir Švedijos - neįgaliųjų teatrų projektą. Kol kas kalbėti apie rezultatus dar anksti, bet pati tokio projekto idėja jau pradeda įgauti konkretų pavidalą. Tokia tad būtų Naujojo teatro ir jo aktorių kasdienybė. Ar labai proziška, o gal, priešingai, - spalvinga, nuolat besikeičianti, paliekame spręsti patiems skaitytojams. 

Ką reiškia būti aktoriumi, poetu - apskritai kūrėju? Universalaus atsakymo, drįstume teigti, nerado dar niekas, šiame rašinyje neieškosime jo ir mes. Dėmesį atkreipsime tik į vieną dalyką: anot pačių aktorių, vaidmens kūrimas, ėjimas į sceną yra skausmingas! Vieni kalba apie kiauto ar kaukės nuo savęs nuplėšimą, antri - apie savojo "aš" - savo puikybės, savo emocijų - pažabojimą, anot trečių, visada norisi daugiau, geriau, o žmogaus galimybės yra ribotos. Penktus metus teatre dirbanti Olga sakė: "Vaidmens kūrimas - pirmiausia yra darbas su savimi. Kai pradedi nuo savęs, supranti, kad esi dirva, kad išauginti augalui reikia daug laiko. Kiekvienam skauda šiek tiek kitaip, bet skauda turbūt visiems." 

Pati Olga neturi negalios. Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuoja kūrybines ir kultūrines industrijas. Kodėl pasirinko Naująjį teatrą? "Tai vienintelis teatras Lietuvoje, kuris duoda tokią erdvę, kokios neduoda kiti teatrai, leidžia pasireikšti žmogui, tokiam, koks jis yra, - profesionalui, mėgėjui." 

Žydrūnė Dragūnaitytė, kaip ir jos kolegė Olga, teatre jau irgi apie penkerius metus. "Idiote" ji - jauna, nuoširdi, gyvenimą pasirengusi aukoti kitiems aukštuomenės panelė Aglaja Ivanovna, "Neprilygstamosiose" - žmones į pragarą vedanti viduramžių valstietė Nykioji Greta! Žydrūnė turi regėjimo negalią, tačiau mokyklą baigė integruotai - Vilkaviškyje. Vėliau - studijos Kauno Vytauto Didžiojo universitete, dar vėliau - teatras. 

Paklausta, koks jos pačios santykis su savuoju "aš", ar dažnai jį skauda, nedvejodama atsako: "Kai eini į sceną, neskauda, tik atsiranda jaudulys, per repeticijas, kai nesutampa tavo ir režisieriaus požiūriai, būna visko..." 

Žiūrovai, atėję į teatrą, nemato, kas būna per repeticijas. Jie mato spektaklį - minties, žodžio, emocijų žaismą, kai kada - šėlsmą. Naujasis teatras jau yra pajėgus visa tai kurti ir sukurti.