NETEKOME

Dovilė ZUOZAITĖ

SCENOS ARISTOKRATAS

Šių metų vasario 3 dieną netekome muzikos guru, iškilios, pasaulyje pripažintos asmenybės, Lietuvos ir užsienio orkestrų dirigento, įvertinto įvairiais garbės titulais, aukščiausiais apdovanojimais, profesoriaus, tarptautinių konkursų vertinimo komisijos nario maestro Sauliaus Sondeckio. Per 50 kūrybinės veiklos metų susikaupė įspūdingas kultūrinis palikimas, tad ilgai reikėtų vardinti maestro nuopelnus mūsų kraštui, puoselėtas ir įgyvendintas idėjas, Lietuvos ir pasaulinio garso muzikos atlikėjus, kuriems maestro dirigavo daugiau kaip 3000 koncertų. 

Kiekviena netektis parodo tai, ką prarandame, ir tai, ko būtume nepatyrę ir nesupratę. Išsiskyrimo akivaizdoje dar labiau imame branginti bendrus nueitus kūrybinius žingsnius, tai, kas mus siejo. Dešimtmečiai, per kuriuos jautėme maestro autoritetą, paliko išskirtinių ir nepamirštamų patirčių, nes visi, kurie buvo kartu su S. Sondeckiu scenoje, muzikinėje, pedagoginėje veikloje, buvo įkvepiami ne tik jo talento, pasiaukojimo darbui, bet ir begalinės išminties, dorumo ir vidinės šviesos. 

S. Sondeckio talentas darė įtaką ir neregiams bei silpnaregiams. Daugiausia maestro bendravo su Beatriče Grincevičiūte. Dar 1953 m. prasidėjo jų kūrybinė pažintis - Beatričei tai buvo prasminga scenos patirtis: kartu nemažai koncertuota, daug kūrinių įamžinta radijo studijoje. Apie tai maestro dažnai su malonumu prisimindavo: "Mūsų kūrybinė draugystė tęsėsi ilgai. Nuo pirmo susitikimo iki pat jos mirties aš taip ir nepajutau, kad ji nereginti. Kalbėjo apie spalvas, šviesą taip, lyg pati matytų, belikdavo pritarti. Mes, regintieji, esame jautrūs šiems žmonėms, tik gal ne visada sugebame tai perteikti, ne visuomet mokame padėti, kai jiems to reikia. O Beatričė, priešingai, sugebėjo dosniai skleisti gėrį ir grožį kitiems. Ji buvo labai aukštos vidinės kultūros žmogus, iš kurio buvo galima mokytis ne tik muzikos. Nors jos balsas nepasižymėjo plačiu diapazonu, stiprumu, virtuoziškumu, tačiau žavėjo tyru, švariu skambesiu. Skaidrus buvo ne tik dainavimas, bet ir pats muzikos pojūtis, kuris buvo be jokio dirbtinumo, egzaltacijos, nereikalingos pseudoartistinės išraiškos. Čia Beatričė muziką jautė nuostabiai, iki pat gelmių." 1 

"Man visuomet įdomūs buvo jos vertinimai po koncertų, kurių ji klausydavosi filharmonijoje. Beatričė niekada nepeikdavo, subtiliai išreikšdavo savo mintis, bet tarp eilučių viską buvo galima suprasti. Jei po koncerto sakydavo, kad "koks gražus kūrinys", tai žinok, kad gražus buvo tik kūrinys... Ji geras kritikas, nes pro jos ausis niekas negalėjo praslysti." 2 

S. Sondeckio meninė veikla apėmė ir kai kurių muzikinės kultūros idėjų inicijavimą, prie vienos iš jų teko prisidėti ir B. Grincevičiūtei. 1966 m. gruodžio 31 d. pirmą kartą įvyko naujametinis koncertas tuometinėje Paveikslų galerijoje (dabar Vilniaus arkikatedra), kur skambėjo Josepho Haydno "Atsisveikinimo simfonija". Nuo tada ir gimė šių koncertų tradicija, kuri greitai pasklido po Lietuvą ir iki šiol yra labai populiari. Tąkart į koncertą dainuoti buvo pakviesta ir B. Grincevičiūtė. Nuo 1972 m. profesorius S. Sondeckis ėmė rengti pirmąjį vasaros festivalį Palangos Tiškevičių rūmų terasoje "Nakties serenados". S. Sondeckis buvo kviečiamas ten dalyvauti kaip pradininkas. Jis davė pradžią ir koncertams Trakų pilyje, kamerinės muzikos festivaliui Vilniuje, sekmadieniniams koncertams dabartinėje Vilniaus arkikatedroje. 

Neabejotinai vyraujanti profesoriaus veiklos sritis - dirigavimas ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio garsiems orkestrams, per kuriuos S. Sondeckis garsino Lietuvos vardą. O jo suburtas ir išugdytas Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) buvo bene vienintelis iš Lietuvos, kurį žinojo pasaulis ir kuris buvo pirmasis lietuviškos muzikos skleidėjas Europoje. Koncertinėse kelionėse užsimezgę ryšiai su kitų šalių atlikėjais į Lietuvą atvedė pasaulinio garso muzikantus, kurie tapo maestro ne tik kolegomis, bet ir bičiuliais. 

"Pats didysis menas - tai ir yra paprastumas. Atmesti visa tai, kas nereikalinga, ir išlaikyti tik tai, kas būtina ir kas iš tikrųjų tarnauja tikram muzikos atskleidimui. Kiekvienas susitikimas būdavo džiaugsmas - meninė, kūrybinė ir asmeninė draugystė," 3 - kalbėjo maestro. 

* * * 

Sceninė partnerystė su profesoriumi S. Sondeckiu paliko ryškų puslapį ir valstybinio choro "Vilnius" istorijoje. Dar vadovaujant profesoriui Antanui Jozėnui, choras kartu su LKO, garsiais šalies solistais atlikdavo kantatinio-oratorinio žanro kūrinius. Valstybinio choro "Vilnius" koncertai kartu su profesoriumi S. Sondeckiu tęsėsi apie 30 metų, iki pat maestro kūrybinio laikotarpio pabaigos, kuri sutapo su paskutiniais gyvenimo metais. Vladas Bagdonas, valstybinio choro vadovas, solistas, kuris, maestro diriguojamas, atliko ne vieną kūrinį, kalbėjo: "Netekome tikro scenos aristokrato. Lietuva kito tokio neturi ir vargu ar greitai turės. Kai mes dar buvome Tarybų Sąjungos sudėtyje, o maestro su orkestru važinėjo po pasaulį, visur afišose buvo rašoma - Lietuvos kamerinis orkestras, ir tai mums buvo tikras pasididžiavimas. Tuomet suvoki, kokia kultūros, meno galia. Jis dirbo su įvairiais orkestrais, chorais, taip pat - ir mūsų. Maestro niekuomet neišskyrė šio kolektyvo iš kitų dėl specifikos, priešingai, yra ne kartą pasakęs, kad neretai neregiai dirigentą jaučia dar geriau nei matantys. Tai buvo kultūros etalonas, be galo darbštus, reikalaudavęs iš atlikėjų subtiliausių detalių, iš kurių vėliau susidėliodavo spalvinga mozaika, kupina gyvybės ir grožio muzika. Tai buvo choro bičiulis." 

Apie nuoširdų maestro ir choro bendradarbiavimą liudija ir paties dirigento žodžiai, 2000 m. parašyti laiške, skirtame choro 30-mečiui paminėti: "30 metų tarnaujate muzikai, savo balsais žavite klausytojų širdis, nešate prasmingo darbo džiaugsmą negalios paliestiems savo kolektyvo nariams. Tauri, humaniška choro misija tampa dar įspūdingesnė, kai profesionalų ausis išgirsta ir įvertina 30-mečio choro "Vilnius" darbus, tokius reikšmingus Lietuvos kultūrai.<...>LKO buvo bene pirmasis A. Jozėno pakviestas choro partneris atlikti oratorinio žanro kūrinius. Džiaugiuosi tebesitęsiančia kūrybine draugyste. Choro "Vilnius" ir jo vadovų dėka LKO ir aš, kaip mūsų kolektyvų bendrų koncertų dirigentas, patyrėme daug neužmirštamų meninių įspūdžių atlikdami nuostabius, Lietuvoje anksčiau dar negirdėtus kūrinius. Kiekvienas mūsų susitikimas, repeticija ar koncertas dėsningai paženklintas jums būdinga menine disciplina, susiklausymu, aukštu profesionalumu. Nevengiate atkaklaus, įtempto kasdieninio darbo, kurį atliekate su meile, tikram menininkui būdinga atsakomybe, todėl jau pirmoje repeticijoje būnate puikiai pasiruošę, o koncerte spinduliuojate polėkį, įkvėpimą."4 

Simboliška, tačiau vieni paskutiniųjų maestro koncertų buvo su valstybiniu choru "Vilnius" - 2013 m. rugsėjo 26 d. tarptautiniame Mažeikių meno festivalyje ir 28 d. Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalyje Vilniuje. Neatsitiktinumas ir tai, kad tąkart buvo atliekamos taip maestro vertinamos ir pamėgtos W. A. Mozarto "Didžiosios mišios" c-moll kartu su choru "Vilnius", Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, solistais Joana Gedmintaite, Jomante Šležaite, Arūnu Malikėnu ir Algirdu Janutu. Per pastarąjį koncertą sveikinome maestro su artėjančiu 85-mečiu, o LR Prezidentės atsiųsta padėka už kūrybines aukštumas, kultūrinius pasiekimus Lietuvai, iškilminga vakaro nuotaika leido mums dar labiau įvertinti tai, kad galime būti kartu su maestro, kurio rankose tąkart batuta pakilo W. A. Mozarto "Didžiosioms mišioms" c-moll. 

Šaltiniai: 

1 CD "Popietė su Sauliumi Sondeckiu", Vilnius, LAB, 2002 m. lapkričio 27 d. 

2 LRT kultūros laida "Legendos", 2008 m. rugsėjo 20 d. 

3 LR klasikos laida "Kasdienybės kultūra", 2016 m. vasario 4 d. 

4 Iš valstybinio choro "Vilnius" archyvo 1970-2010 m. (sudaryto Aldonos Jonavičienės).