NEREGYS DARBO RINKOJE

Henrikas STUKAS

PELNIUSI NEREGIŲ PASITIKĖJIMĄ

Tikėtina, kad antra pagal populiarumą neregių ir silpnaregių pasirenkama profesija - socialinis darbuotojas. Jų yra net šešios kategorijos. Deja, neregiai ir silpnaregiai, dirbdami Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai priklausančiose įstaigose, negali vadintis socialiniais darbuotojais. Jie yra viso labo projektų vykdytojai. Dažniausiai su šiais darbuotojais sudaromos terminuotos darbo sutartys, nes neaišku, ar kitais metais bus laimėtas socialinės reabilitacijos teikimo bendruomenėje projektas. Daugelis neregių ir silpnaregių, dirbančių žmonių labui, pagal socialinių darbuotojų kategorijas yra priskirtini lankomosios priežiūros darbuotojams. Šių darbuotojų tiesioginė pareiga pagelbėti neregiams: padėti apsipirkti, palydėti iki parduotuvės ar banko, prireikus paskaityti. Viena iš lankomosios priežiūros darbuotojų yra Ramunė Maskoliūnaitė. Silpnaregė dirba Vilniuje, Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre. 

Iki šio darbo Ramunės kelias vinguriavo su trumpais stabtelėjimais per daugelį profesijų ir nuolatinių darbo vietų. Priežastis paprasta - darbdaviai su nepasitikėjimu žvelgė į silpnaregę darbuotoją. Matyt, nuolatinis darbdavių nepasitikėjimas, darbo vietų keitimas, prekyba Vilniaus miesto gatvėse užgrūdino silpnaregės charakterį. Išmokė kantrybės, supratingumo ir užuojautos. Visos šios savybės labai praverčia šiame kasdieniniame darbe. O vienišiems, senyvo amžiaus neregiams įtikti nėra taip paprasta. Dar sudėtingiau pelnyti jų pasitikėjimą. Ramunė neregių pasitikėjimą yra pelniusi. Jai ne tik patikimi apsipirkimai, bet ir neregių pinigai. 

Darbų kaleidoskopas 

Ramunė gimė ir augo Švenčionių rajone, Karklinių kaime. Ten pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Deja, mergaitei gimtaisiais namais ilgai džiaugtis neteko. Pirmoje klasėje staiga pradėjo silpti regėjimas. Reikėjo važiuoti mokytis į Vilnių - A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą. Ją silpnaregė baigė 1994 metais. Ramunė, baigusi vidurinę mokyklą, pasirinko aukštesniąją technologijos kolegiją. Čia mokėsi dailiosios keramikos paslapčių. Kolegiją baigė 1997 metais. Mėgino įsidarbinti pagal specialybę. Deja, darbo nerado. Mergina nusprendė imtis verslo. Koją pakišo pinigų stoka. Reikėjo pradėti ieškoti darbo. "Silpnaregiui ieškoti darbo nėra tokia paprasta užduotis. Į tave yra žiūrima kitaip. Nuolat esi po padidinamuoju stiklu. Darbdavys mano, kad tu nieko nemoki ir nieko negali. Tu visada turi įrodyti, kad gali ir kad su patikėtu darbu susidorosi. Visada gaudavau trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį. Per tris mėnesius turėdavau įrodyti, kad dirbu geriau už kitus. Vien stengimosi ir noro nepakakdavo. Sėkmę nulemdavo ne darbas - išankstinis šeimininko požiūris į silpnaregę darbuotoją", - prisiminė Ramunė Maskoliūnaitė. 

Pirmiausia Ramunė savo jėgas išmėgino prekiaudama. Ji įsidarbino kioskelyje - Vilniuje, priešais Mindaugo gatvėje esančią "Maximos" parduotuvę. Čia silpnaregė prekiavo įvairiausiomis prekėmis. Pardavėja dirbo pusę metų. Prekiauti padėjo kolega. Jis patardavo ir padėdavo. Po pusės metų šeimininkas nusprendė savo kioskelį parduoti. Silpnaregei reikėjo ieškoti naujo darbo. Greitai pavyko įsidarbinti maisto prekių parduotuvėje Gelvonų gatvėje. Ramunę priėmė iš gailesčio, su išankstine nuostata, kad parduotuvėje silpnaregė ilgai nedirbs. Trys bandomieji mėnesiai jos, kaip salės darbuotojos, greitai pasibaigė. Darbo sutartis buvo pratęsta. Silpnaregei vasarą patikėjo lauko prekybą. Su šia užduotimi Ramunė susidorojo puikiai. Pasibaigus vasaros prekybai, mergina dirbo fasuotoja įvairiuose parduotuvės skyriuose. Čia R. Maskoliūnaitė išdirbo vienus metus. Darbdaviai pasiūlė padirbėti kasininke. Mergina labai išsigando. Skaičiuoti pinigus, jos manymu, - ne silpnaregės darbas. Radus trūkumą nuostolį reikėtų padengti iš savo kišenės. Ramunė atsisakė dirbti kasininke. Darbdaviai iš karto ją atleido. Vėl viskas - iš pradžių. Tik šį kartą naujos darbovietės reikėjo ieškoti kur kas ilgiau. 

Kitas darbo vingis silpnaregę atvedė į Santariškėse esančią parduotuvę-kavinę. Čia Ramunė įsidarbino pagalbine darbininke. Reikėjo plauti indus. Darbšti silpnaregė patiko ten dirbusioms virėjoms. Jos pradėjo merginą mokyti virėjos paslapčių. Taip Ramunė tapo virėja. Virtuvėje gamino salotas ir kitus patiekalus kavinės lankytojams. Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne nuolat vėluojantis atlyginimas. Darbdavys atlyginimų neskubėjo mokėti. Ramunė išėjo iš šio darbo pati. Darbdaviui žadant "aukso kalnus", silpnaregė sugrįžo. Deja, tai buvo tik pažadai. Niekas nepasikeitė - atlyginimų reikėdavo laukti labai ilgai. Silpnaregė virėja nusprendė galutinai išeiti iš šio darbo. Šeimininkai, nenorėdami prarasti stropios virėjos, siūlė net į darbo knygelę įrašyti vyriausios virėjos pareigas. Šį kartą Ramunė pažadais nepatikėjo. Mergina pasakojo: "Kai išėjau iš darbo, jaučiau nuolatinį stresą. Be paliovos kankindavo mintis, ar surasiu darbą. Naujo darbo reikėdavo ieškoti du tris mėnesius. Labiausiai sekindavo laukimas. Nuėjusi pokalbio, išgirsdavau frazę: "Paskambinsime po trijų dienų." Sėdi ir lauki. Praeina tos trys dienos, baigiasi savaitė, o skambučio nėra. Tada supranti, kad vėl reikės mindyti darbdavių slenksčius. O tai savotiška loterija. Tikrai nežinai, ar ištrauksi laimingą bilietą." 

Kitas trumpas sustojimas - "Lelijos" gamykla. Čia silpnaregė buvo priimta (irgi bandomasis laikotarpis) švarkų lygintoja. Reikėjo dirbti prie preso. Užsispyrimas ir kruopštumas davė savo vaisių. Silpnaregė lygintoja įvykdydavo dienos normą. Kai nebūdavo tiesioginio darbo, atlikdavo kitus darbus: karpydavo siūlelius, lygindavo siūles, siūdavo sagas. Silpnaregei šis darbas pasirodė per sunkus. Ji, išdirbusi bandomąjį laikotarpį, pati nepanoro toliau dirbti. Reikėjo vėl kreiptis į darbo biržą ir prisiminti prekybą gatvėse. 

Silpnaregė metus dirbo valytoja. Deja, kažkam neįtiko ir vėl reikėjo ieškoti darbo. Tuo metu su darbais buvo sunkoka. Ramunė vėl įsidarbino lauko prekyboje. Prekiavo saulės akiniais. "Darbo sąlygos nepavydėtinos. Nesvarbu - šalta, lyja, žvarbu, - tu vis tiek privalai prekiauti. O kur dar vagys, narkomanai ir girtuokliai? Ne vienam iš kišenės išėmiau akinius. Neturėjau ką daryti, nes šeimininkai už prarastą prekę pinigus išskaičiuodavo iš mano atlyginimo. Lauko prekyba buvo gera psichologinė mokykla. Prekiaudama pažinau žmones. Supratau, piktumu ir grasinimais nieko nepasieksi", - pasakojo silpnaregė. 

Vėliau R. Maskoliūnaitė prekiavo Pilies gatvėje suvenyrais. Silpnaregė angliškai kalbėti nemokėjo. Su užsieniečiais reikėjo bendrauti. Laimei, padėjo šalia prekiaujanti mergina. Ji Ramunę išmokė ir pagrindinių frazių anglų kalba. Prekiauti suvenyrais sekėsi. Čia dirbo trejus metus. 

Netikėtas pasiūlymas 

2005 metais gera Ramunės draugė Lina pasiūlė padirbėti socialine darbuotoja. Tuo metu Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre buvo laisvas etatas. Silpnaregė nedvejodama sutiko. Naujame darbe pirmieji žingsniai buvo nelengvi. Ramunei reikėjo nuolat bendrauti su neregiais. Laimei, pravertė dirbant prekyboje sukaupta patirtis. Moteris žinojo, kaip žmogų prakalbinti ir nuraminti. 

Ramunės kiekviena darbo diena skirtinga. Tai priklauso nuo konkretaus žmogaus poreikių. Kartais su vienu žmogumi sugaišta visą darbo dieną. Tai atsitinka, kai neregį reikia lydėti į Kauno klinikas. Būna dienų, kad ir šešiems padeda. Dažniausiai socialinė darbuotoja savo globotiniams padeda apsipirkti, palydi iki banko, vaistinės ar poliklinikos. Prireikus užpildo dokumentus, sumoka už komunalines paslaugas. Neregiui prašant paskaito. Kartais padeda pasigaminti maistą. Prireikus nuskuta bulves. Nors ne jos tiesioginės pareigos - butų tvarkymas, bet Ramunė matydama, jog neregys yra senyvo amžiaus ir ligotas, sutvarko būstą. 

R. Maskoliūnaitė pasakoja: "Atėjusi pas žmogų pirmiausia pasižiūriu, kokia jo nuotaika. Jeigu matau, kad prasta, tai stengiuosi jo nekalbinti, neįkyrėti. Pati būnu tyli. Žinoma, išgirstu nepelnytų priekaištų ir užgauliojimų. Juos praleidžiu pro ausis. Stengiuosi žmogui ką nors gera pasakyti, nuraminti. Jeigu skauda, pasiteirauju - gal reikia vaistų? Taip randame bendrą kalbą." 

Moteris iki šiol atsimena vieną labai nemalonią situaciją. Ramunė atėjo pas vieną neregę. Ten jau buvo savivaldybės socialinė darbuotoja. Neregė ją keikė paskutiniais žodžiais. Tada, pirmą kartą, mergina nežinojo, kaip elgtis. Po šio įvykio iki šiol neregė, bendraudama su Ramune, jaučiasi nepatogiai. Kartais neregiai patys būna neteisūs. Tada silpnaregė stengiasi paaiškinti, kodėl žmogus buvo neteisus. 

Per dešimt metų neregiai priprato prie šios socialinės darbuotojos - jie su Ramune bendrauja kaip su drauge ar giminaite. Nepatiklumo irgi buvo. Tai natūralu. Anot R. Maskoliūnaitės, svarbiausia - pasitikėjimas.