MINTYS

Pranas PLIUŠKA

KETURI SKERSVĖJAI

Teko dalyvauti seminare, kuriame buvo kalbama apie skurdą. Aktuali ir nemenkai grupei aklųjų ir silpnaregių skaudi tema. Tada pasėdėjau, pasiklausiau, palinksėdavau galva, kai sutikdavau, papurtydavau, kai nesutikdavau su pranešėjų mintimis, o retkarčiais palinguodavau ta pačia galva iš nuostabos nenorėdamas patikėti tuo, kas sakoma. Pagrindinis pranešėjas rėmėsi neseniai Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų rezultatais. Kai kurie pateikti tyrimų skaičiai ir faktai, kuriuos pateikė savo kasdieniame darbe su skurdu susiduriantys žmonės, verčia susimąstyti. 

Pirma įsiminusi frazė, kuri kiek pribloškė, skamba štai taip: "Vienas procentas žmonių pasaulyje valdo daugiau turto nei devyniasdešimt devyni likusieji." Gaila, kad kol kas niekur neradau paskelbtų duomenų, koks tik ką įvardintų procentų santykis Lietuvoje. Pastaruoju metu vis drąsiau kalbama, jog Lietuvos ekonomika auga. Logiškai mąstant, tą gerėjimą savo pilveliais ir kitomis kūno bei sielos dalimis turėtų pajusti kiekvienas tautinę giesmę mokantis ar bent ją girdėjęs Lietuvos gyventojas. Ar jaučiame? Štai sausio mėnesį gavome po kelis eurus daugiau neįgalumo išmokų. Kadangi absoliuti dauguma paslaugų ir kai kurios prekės yra gerokai pabrangusios, tai vargu, ar galima kalbėti apie kokį nors juntamą finansinį pagerėjimą. Kartais iš aukščiausių respublikos valdžios atstovų girdime raginimą mažinti atskirtį tarp turtingiausiai ir skurdžiausiai gyvenančių žmonių. Tie žodžiai Dievui nei į kairę, nei į dešinę ausį neina. Kodėl? Atsakymų gali būti daug ir, ko gero, jų visuma sudaro prielaidas tokiai situacijai, kai vežimas stovi vietoje, nors lydeka, vėžys ir gulbė lyg ir stengiasi. O dabar galimi atsakymų variantai. 

Pirma. Sprendimus priima valdžioje esantys turtingieji ir nelogiška, kad jie pjautų šaką, ant kurios patys sėdi. Todėl nesulaukiama progresinių ir turto mokesčių. Turtingieji tiesiog nenori dalintis su vargšais. O kodėl turėtų norėti? Jie save bando lyginti su kitų šalių turtuoliais ir lygindami pasijaučia tik pasiturintys. Skurdžiai į valdžią neprasimuša, o jei kuriam pavyksta, tai jis stengiasi pats kuo greičiau pereiti pas piniguočius. Ką čia mes, paprasti žmogeliai, galime nuveikti? Galime tik balsuoti už tuos, kurie mums atrodo turintys sąžinę ir siūlantys konkrečius įstatymus, mažinančius atskirtį. Netrukus prasidės rinkimų kampanija, tad tuos klausimus ir pateikime, kai kandidatai į Seimą atvyks mūsų agituoti. Galima bandyti patiems prasimušti į valdžią ir stengtis daryti įtaką socialinei sričiai, tai yra kovoti už save ir už kitus, labiausiai socialiai pažeidžiamus žmones. Vėliavos kotą į rankas - ir sėkmės tokiam drąsuoliui! Turėtume pripažinti: ne visiškai išnaudojame galimybę remtis savo atstovu parlamentaru Edvardu Žakariu. Kas domisi jo veikla Seime, mato realias pastangas, bet ar mes jam padedame, ar teikiame konkrečius, logiškus, gerai apgalvotus pasiūlymus dėl vieno ar kito įstatymo priėmimo? Aš pats galiu pirmas mesti į save akmenį. Piktintis prie radijo imtuvų ar televizijos ekranų lengviau nei imtis kokios konkrečios veiklos žinant, kad tikimybė, jog pasiseks, yra nedidukė. 

Antra. Šešėlinė ekonomika, nesurenkami mokesčiai. Kontrabandinės prekės, gudravimai vengiant mokesčių darbo rinkoje ir prekybos sferoje. Nuo šių veiksnių kenčia didžioji visuomenės dalis, tad reikėtų visais įmanomais teisiniais būdais reikalauti iš atsakingų darbuotojų imtis efektyvių ekonominių, teisinių ir kitokių priemonių pažaboti tuos, kurie apvagia valstybę. Neturime būti abejingi, kai akivaizdžiai matome sukčiavimą, mokesčių slėpimą. Atsisakykime siūlomų nors ir pigesnių kontrabandinių prekių ir bent jau anonimiškai pasitikėjimo telefonu praneškime apie tokias prekes siūlančius žmones. Būtinai reikalaukime kasos čekių ką ir kur pirktume ar kokią paslaugą gautume. Neimdami bilieto iš autobuso vairuotojo, rizikuojame patys ir dar skriaudžiame save finansiškai. 

Trečia. Neūkiškumas, neskaidrus surinktų mokesčių paskirstymas. Įsitvirtinus privačiai nuosavybei, neūkiškumas, palyginti su ankstesne santvarka, sumenko arba įgavo kitokias formas. Jei taupūs žmonės, skaičiuojantys kiekvieną litą, įsivaizduotų, kur, kokiems nereikšmingiems, visai tuštiems, beprasmiams reikalams kartais nueina milijonai įvairiausių fondų pinigų, tai jiems sprogtų galvos. Žurnalistams pasistengus ausys kartais išgirsta, bet protas nepajėgia suvokti. Mes galėtume reikalauti didesnio skaidrumo. Už kiekvieną didesnį iš valstybės biudžeto ar fondų projektą turėtų būti atsiskaitoma ne tik kontrolę vykdančioms institucijoms, bet ir visuomenei. Tarp kitko, konkursus laimėję projektai, o ypač jų biudžetai, turėtų būti viešai skelbiami dar prieš pradedant tuos projektus vykdyti, nes vėliau - šaukštai po pietų. Šiuo metu per daug slaptumo, prisidengiant komercinėmis paslaptimis. 

Ketvirta. Patys skurstantieji: šios žmonių grupės nevienalytiškumas, neorganizuotumas, nesugebėjimas veikti vieningai. Jau mano paminėtame seminare būtent į skurdžiai gyvenančius labiausiai ir buvo badoma pirštais. Akivaizdu, kad skurstančius galima suskirstyti į dvi grupes. Vienoje grupėje būtų tie, kurie pagal savo galimybes stengiasi, nori pagerinti gyvenimą, bet dėl įvairių aplinkybių (neįgalumas, sveikatos būklė, trumpalaikė ar ilgalaikė darbo netektis, šeimoje esančių vaikų, ypač studentų, išlaikymas, pasenusių tėvų nuolatinė slauga bei priežiūra) negali ištrūkti iš skurdo gniaužtų. Antroji grupė - tai žmonės, kurie įsitikinę, kad viskuo turi pasirūpinti kiti, o jie sutverti tik vartoti. Šie žmonės nejaučia jokios atsakomybės dėl savo vargingos padėties bei jokio dėkingumo tiems, kurie uždirba pinigus, skirtus nepasiturintiems remti ir išlaikyti. Principas "geriau duoti nei imti" tokiems žmonėms sukeltų netramdomą juoką. O juk turėtų būti ne "man priklauso", o "aš nusipelniau, nes padariau tai ir tai". Štai keli vaizdingi faktai iš seminaro apie skurdą. Vienai jaunai bedarbių šeimai, auginančiai kelis vaikus, seniūnija nupirko karvę, bet praėjus pusmečiui ta šeima pardavė karvę, nes dėl susikaupusio mėšlo karvė netilpo į tvartą. Už gautus pinigus šeima nupirko ožką, bet greitai ir ją reikėjo parduoti, nes ir ožka netilpo į tvartą! O štai dar nepensinio amžiaus moteris ateina prašyti pašalpos, bet prie jos namų apleista žemė - jokios auginamos daržovės ar vaiskrūmio! Trisdešimties metų vyrukas pačiame jėgų žydėjime ateina pas seniūną skųstis, kad jo krosnis dūmus leidžia! Gavusios drabužių iš labdarą dalijančių organizacijų, asocialios šeimos juos padėvi ir ne plauna, o išmeta ir eina prašyti naujų! Tokios tokelės. Taip gyvena ir auga nauja karta, kai paklausęs, kuo svajoji būti užaugęs, sulauki atsakymo: "Bedarbiu!" Tai jau išmoktas bejėgiškumas. Prisiminkime, kiek triukšmo buvo kilę, kiek atsirado nepatenkintų, kai buvo pranešta, kad už pašalpas reikės atidirbti. Tiesą sakant, mano nuomone, ne atidirbti, o tik šiek tiek padirbėti. Kaip tokiems žmonėms padėti, kad jiems atsirastų noras dirbti ir užsidirbti - didžiulis skausmas vietos bendruomenėms, seniūnams, pedagogams, pareigūnams. Skurdo brolis - alkoholis. Palaikau idėją, kad kuo mažiau pagalbos girtaujantiems būtų skiriama pinigais. Produktai - taip pat ne išeitis, nes jie keičiami į gėrimus. Reikėtų tiesiog steigti kaimuose, gyvenvietėse valgyklas ir maitinti visus šeimos narius tris kartus per dieną. Kaimuose atsirastų kelios darbo vietos. 

Vis minėjau žodį "skurdas", o kas tai yra? Šiuo metu Lietuvoje skurdo riba vienam žmogui - 240 eurų. Gali būti, kad nustebinau. Didžioji dalis aklųjų ir silpnaregių gauna didesnes išmokas, tad turėtų nesijausti skurdžiai. Ar tikrai nesijaučiame? Atsakymų galėtų būti įvairiausių ir jie dažniausiai priklauso nuo to, su kuo savo padėtį lyginame ir kokių poreikių turime. Jei vienam reikia išlaikyti nemenką būstą, reikia kas mėnesį išleisti krūvas pinigų vaistams, ne kažin kas lieka maistui, naujam drabužiui ir laisvalaikiui. O kaip vertinti neįgalų ar pensinio amžiaus žmogų, kuris skundžiasi, kad iš savo išmokų negali išlaikyti bedarbių vaikų ar remti anūkų studijų? Ar ne per daug imamės ant savo pečių? 

Pabaigoje pateiksiu minčių, išgirstų seminare. Manau, kad jos, nors ir padrikai pateiktos, bus įdomios mūsų skaitytojams. 

Anot evangelijos, vargšų visada bus. Popiežius yra sakęs, kad nori matyti bažnyčią kaip vargšų bažnyčią ir kaip bažnyčią vargšams. Kartais mus prakalbina sąžinė, o kartais - ne. Kristus sakė: 

- Ką jūs padarėte pačiam mažiausiam ir silpniausiam, tą jūs padarėte man. 

Dosnumas, dvasinis gerumas, religiniai principai ne visada dera su gaunančiojo sąmone. Kuo duosi daugiau, tuo daugiau atsiranda norinčių gauti. Jei užuot gavęs eurą gaus tris, tai ateis ir tie, kuriems reikėjo dviejų. 

Socialinėje sistemoje daug gyvybę palaikančių, o motyvuojančių ir skatinančių priemonių trūksta. Paradoksali situacija - nei darbas, nei išsilavinimas neapsaugo nuo skurdo. Todėl 40 procentų jaunų žmonių, besikreipiančių į darbo biržą, neturi specialybės, kvalifikacijos. 

Skurdas yra šalies ateitis. Kuo daugiau skurdo, tuo miglotesnė ateitis. 

Į klausimą, "kam skirtų daugiau pinigų, jei jų turėtų", žmonės atsakė, kad skirtų sveikatai. Vadinasi, taupoma netausojant sveikatos. Tarp kaltų dėl skurdo dažniausiai vardijama valstybė, jos politika, socialinė politika. 18 procentų jaunimo iki 25 metų sako, kad kaltas likimas. 

Nėra atsakomybės. Pagrindinė atsakomybė - tai atsakomybė už savo ateitį. Net karo metu žmonės, atsakingi už save, savo šeimas ir vaikus, dėjo gerovės ir ateities pagrindus.