LASS LITERATŲ KŪRYBA

Indrė GASKAITĖ

Pasaka apie kaktusėlį 

Kambarėlyje ant palangės gyveno kaktusėlis. Jis buvo mažas ir kaip visi mažyliai troško būti apkabintas. Kartą šalia kaktusiuko nutūpė musė. 

- Kaip gyveni? - paklausė musė. 

- Visai neblogai, tik labai noriu būti apkabintas. Gal tu galėtum išpildyti mano norą? 

- Oi, ne, aš juk maža, o, be to, tu spygliuotas, bijau įsidurti, - suzyzė musė. 

Sulig tais žodžiais ji pakilo ir zyzdama nuskrido. Vos tik ji nuskrido, kaktusas pamatė drugelį. 

- Kas tu toks? - paklausė drugelis. 

- Aš kaktusas, o tu kas ir ką čia veiki? 

- Aš drugelis, pasiklydau ir nežinau, kur esu. 

- Čia kambario palangė. Nutūpk iki rytojaus ryto ir, kai ryte šeimininkai pravers langą, galėsi skristi į dangų, - pasiūlė kaktusėlis. 

- O tu irgi skrisi su manimi? 

- Neskrisiu, nes neturiu sparnų. 

- Turi turi, nuostabusis kaktusėli, tavo širdyje yra didžiuliai sparnai, jei tik patikėsi, pakilsi kaip aš! - ėmė įrodinėti drugelis. 

- Vadinasi, galėsiu pakilti ir skristi ten, kur būsiu apkabintas? - apsidžiaugė kaktusėlis. 

- Apkabintas, tu nori būti apkabintas? - susidomėjęs paklausė drugelis. 

- Taip, negi tu nenori? - nustebo kaktusėlis. 

- Noriu, bet esu labai trapus ir, jei mane kas apkabintų, žūčiau. 

- Žinai, jau žvaigždės danguje sužibo, keliaukime į sapnų platybes, ten tikrai būsim apkabinti, - pasiūlė kaktusas. - Labanakt, margasis. 

- Labanakt, spygliuotasis. 

Greitai jie užmerkė akis ir paniro į sapno platybes. Rytą pabudo nuo vaikų klegesio. Vaikai labai džiaugėsi naujuoju namų gyventoju. Mažas berniukas ištiesė ranką sugauti drugelį, bet, laimei, jis paspruko ir ėmė blaškytis po kambarį. Besiblaškantį drugelį pamatęs tėtis pravėrė langą ir šis išskrido laukan. 

- Lik sveikas, drugeli! - šūktelėjo spygliuotasis. 

Ištrūkusį drugelį pasitiko vėjas: 

- Žinau, kad buvai patekęs į nelaisvę. Ar tau viskas gerai? 

- Gerai, - atsakė jam drugelis, - bet man jau metas. Prieš skrisdamas noriu paprašyti, kad aplankytum mano draugą kaktusą, jis ten ant palangės, matai? 

- O kokia dovanėle galėčiau jį pradžiuginti? - paklausė vėjas. 

- Nežinau, tik žinau, kad jis trokšta būti apkabintas ir dar nori skristi, bet neturi sparnų. 

- Tai padovanosiu jam sparnus iš nukritusių medžių lapų, - apsidžiaugė vėjas, - ir jis galės skristi į apkabinimų šalį. 

- O kaip jo spygliai? 

- Toje šalyje visi spygliai virsta žiedais. 

Drugelis taip nustebo, kad neištarė nė žodžio, tik pamojavo sparnais ir dingo dangaus platybėse. Vėjas prisirinko lapų ir nuskubėjo pas kaktusą, kuris liūdnas stovėjo ant palangės. 

- Sveikas, kaktuse, ko nusiminęs? - linksmai paklausė. 

- Man liūdna, nes noriu būti apkabintas, bet visi bijo mano spyglių. Jie aštrūs ir skaudžiai duria. 

- Žinau nuostabią apkabinimų šalį. Ar tu norėtum ten nuskristi? 

- Nuskristi? Aš neturiu sparnų. 

- Ne bėda - šie lapai tuoj virs sparnais. 

Vėjas priėjo prie kaktuso ir susmaigstė medžių lapus ant nugaros. Akimirksniu kaktusas pakilo ir ėmė skristi. Po valandėlės jis nusileido didelėje pievoje. Apsidairęs pamatė galybę nuostabių gėlių. Išvydusios svečią, jos labai nudžiugo - sveikino jį lenkdamos savo galveles. Staiga kaktusas išgirdo zyzimą, atsigręžęs pamatė tą pačią musę, kuri kartą buvo jau aplankiusi, kai jis augo ant palangės. 

- Sveikas atvykęs į apkabinimų šalį. Kokios spalvos žiedų norėtum? Visi spygliai šioje šalyje žiedais virsta, - suzyzė musė. 

- Norėčiau būti margas. 

Kaktusas tuojau pražydo ir pajuto švelnų apkabinimą, iš pradžių šiek tiek nusigando, bet greit nurimo, ir jam buvo nepaprastai gera. Suprantama - juk pirmą kartą buvo apkabintas. 

- Noriu tavęs atsiprašyti: kai prašei apkabinti, aš neapkabinau, - sušnibždėjo musė. 

- Nieko, juk aš turėjau spyglius, o tie labai skaudžiai durdavo visiems, kurie tik mėgindavo mane paliesti. Tačiau nuo šiol neturiu spyglių ir tu galėsi mane apkabinti. 

Tuoj musė įsitaisė kaktuso žiede ir užsnūdo, o po kiek laiko užmigo ir kaktusas - mat buvo labai nuvargęs. 

Pasaka apie muilo gabalėlį 

Vonios kambarėlyje gyveno raudonas muilo gabalėlis, kvepiantis rožėmis. Kas kartą, kai vonioje apsilankydavo žmonės, muilo gabalėlis mažėdavo, mažėdavo, kol vieną dieną liko visai visai mažytis. 

- Negaliu čia daugiau pasilikti, - tarė sau muiliukas. - Reikia sprukti, nes kitaip manęs neliks. 

- Aš galiu tau padėti, - tarė voriukas. 

- Kas čia kalba? - paklausė muiliukas. 

- Čia aš, voras, pažvelk dešinėn ir mane pamatysi. 

Muiliukas pasuko galvelę dešinėn ir pamatė voriuką. 

- Sveikas, voriuk, kuo gali man padėti? 

- Galiu padėti pasprukti. 

- Gali padėti? Nuostabu! O kur aš gyvensiu? - susirūpino muiliukas. 

- Tu kvepi rožėmis - vadinasi, esi rožių brolis. Padėsiu tau nukeliauti į rožių sodą ir ten galėsi gyventi gražiame rožės žiede. 

- O kur tas rožių sodas? - paklausė muiliukas. 

- Nesirūpink, muiliuk, pirmiausia sėsk ant mano nugaros - aš tave išnešiu į lauką, o tada pasakysiu, kur jis. 

- Gerai. 

Muiliukas atsisėdo ant voro nugaros. Voras nuropojo iki lauko durų, išlindo pro rakto skylutę. Atsidūręs lauke, padėjo muilo gabalėlį ant žemės ir pradingo. Muiliukas liko vienas, labai nusigando ir tyliai pravirko. Staiga pamatė obuolio nuograužą. 

- Ko čia bliauni? - paklausė nuograuža. 

- Ką tik mane paliko voras, kuris padėjo pasprukti iš vonios kambario. 

- Užteks, toliau nepasakok, supratau, tu, mažas kvaileli, pasitiki visokiais vorais ir paskui bliauni, - giliamintiškai samprotavo nuograuža. 

- Bet juk aš... 

- Nesiteisink, kitą kartą mąstyk, ką darai, o dabar keliauk sau sveikas. 

Ir muiliukas iškeliavo. Netrukus jis pamatė ledų popierėlį. 

- Kas nutiko, kodėl verki? - paklausė popierėlis. 

- Mane paliko voras, kuris padėjo ištrūkti iš vonios kambario ir žadėjo pasakyti, kaip nukeliauti į rožių sodą, kur gyvena mano sesės rožės. 

- Ak tas voras, jau kelintą kartą taip pasielgia. 

Po šių žodžių pakilo vėjas ir ledų popierėlį kažin kur nunešė. Muiliukas liko vienas ir patraukė toliau. Staiga jis išgirdo dūzgimą. Apsidairęs pamatė bitelę. Bitelė paklausė: 

- Kas tu ir iš kur čia atvykai? 

- Aš muiliukas, atvykau iš mažo vonios kambarėlio. 

- O kodėl toks susirūpinęs? - vėl klausia bitelė. 

- Šį rytą dar gyvenau mažame vonios kambarėlyje, bet labai norėjau iš ten pasprukti, nes esu muiliukas, raudonas ir dar kvepiantis rožėmis. Kas kartą, kai ateidavo žmonės plauti rankų ir paimdavo mane, po truputį mažėjau, mažėjau, kol tapau visai mažas. Nors esu mažas, labai trokštu gyventi, todėl nusprendžiau sprukti. Ėmiau garsiai mąstyti apie tai, mane išgirdo voras, jis man pažadėjo, kad padės nukeliauti į rožių sodą pas seses rožes. Aš sutikau, jis liepė sėstis ant nugaros ir, išnešęs mane pro rakto skylutę, liepė nulipti žemėn, o kai nulipau, pradingo. 

- Vargšelis, bet aš tau padėsiu, - paguodė bitutė. - Kaip tik keliauju į tą sodą - mat ten pats skaniausias medus visoje žemėje. 

Bitelė paėmė muiliuką į glėbį, tuojau pakilo ir jie ėmė skristi. Muiliukas dar nebuvo skridęs, jis net nematė dangaus. Jam buvo šiek tiek baugu, bet ir smagu skristi. Netrukus jie priskrido didžiulį sodą, kuriame augo galybė rožių - mėlynų, geltonų, margų ir, žinoma, raudonų. 

- Atvykome! - iškilmingai pranešė bitutė ir nusileido ant žemės. 

- Kaip čia gražu! - stebėjosi muiliukas. 

- Palieku tave, mažyti muiliuk, lik sveikas, - sudūzgė bitutė. 

- Ačiū tau, bitute! - šūktelėjo muiliukas ir ėmė dairytis. Apsidairęs išvydo mėlynų rožių krūmą ir pribėgo artyn. 

- Sveikos, sesės! - sušuko joms muiliukas. 

- Kas tu toks? - paklausė mėlynoji rožė. 

- Aš jūsų brolis muiliukas. 

- Mūsų brolis? Kas tau taip pasakė? 

- Voras, su kuriuo gyvenau vonioje, - mat aš raudonas kaip rožė ir kvepiu kaip rožė. 

- Ar nematai, kad mes mėlynos? Eik pas raudonąsias ir aiškinkis, - supyko mėlynoji gėlė. 

- O kur auga raudonosios rožės? 

- Kitame sodo gale, eik greičiau ir nekvaršink mums galvos. 

Muiliukas paliko mėlynąsias rožes ir nuskubėjo ieškoti raudonųjų. Greit jis pamatė jų krūmą. 

- Sveikos, sesytės! - sušuko. 

- Sveikas, broliuk! - viena per kitą šaukė rožės. - Kaip gerai, kad atkeliavai, mes taip tavęs laukėme! 

Muiliukas apkabino visas rožes nuo mažiausios iki didžiausios, tada įsitaisė viename išsiskleidusiame rožės žiede ir užmigo. 

Laiko istorija 

Vieną gražų pavasario vakarą ponas Laikas sugalvojo eiti į pasaulį ir dalinti save tiems, kuriems jo trūko. Nieko neturėdamas, tik didžiulį troškimą širdyje, jis iškeliavo. Bekeliaudamas sutiko piktą jaunikaitį. 

- Sveikas, kaip laikaisi? - paklausė Laikas. 

- Blogai, nes neturiu laiko, - atsakė tasai. 

- O kam tau reikia laiko? 

- Kaip tai kam? Noriu dirbti, mokytis, iškylauti ir daryti visa kita, bet para turi tik 24 valandas. Viso geriausio, nėra kada man su tavim kalbėtis. 

Ir jaunikaitis nuėjo sau. 

Laikas jam ėmė šaukti: 

- Palauk, aš esu Laikas! 

Tačiau jaunikaitis neišgirdo. Laikas žygiavo toliau. Netrukus pamatė senolę. 

- Kur skubi, vaikeli? - klausia senolė. 

- Ieškau, kam save išdalinti, - atsako jai Laikas. 

- Kas čia per nesąmonė? Ar nežinai, kad visi užsiėmę savais rūpesčiais ir visai neturi laiko! 

- Žinau, močiute, bet aš esu Laikas ir trokštu dalinti save tiems, kuriems manęs reikia. 

- Dalink dalink, man tai nereikia, mano vaikai užaugo, anūkai irgi, dabar visas laikas mano - sėkmės tau! 

Ir senučiukė pasiramsčiuodama lazda nukulniavo sau. Laikas apsidairė ir išvydo verkiančią jauną moterį. 

- Ko verki? - paklausė moters. 

- Labai sunku, dukrelė susirgo. Iki tol labai daug dirbau ir neskyriau jai laiko, - atsakė ši. 

- Nevėlu - dabar skirk. 

Taip pasakęs, Laikas apkabino moterį, ir ji nurimo. 

- Ačiū jums. Kuo jūs vardu? 

- Aš Laikas. Imk manęs gabalėlį ir pasidėk į lentynėlę. Kai prireiks - išsiimk ir panaudok. 

- Dėkoju, bet man dabar tikrai nereikia. Manau, kad dar rasite, kam save padovanoti. 

- Nereikia, tai nereikia. Stiprybės jums! 

Atsisveikinęs su moterimi, laikas labai nuliūdo. 

- Negi aš niekam nereikalingas? 

Po šių žodžių Laikas išgirdo švelnią muziką. Priėjęs artyn pamatė angelą. 

- Kur keliauji? - paklausė šis. 

- Keliauju per pasaulį ir trokštu išdalint save, bet niekam nesu reikalingas. 

- Reikalingas, labai reikalingas, - tarė angelas. 

- Kam? 

- Tam, kuris tave sukūrė. 

- Mane sukūrė? Vadinasi, esu kūrinys? 

- Žinoma, ir tu, ir aš, ir visa, kas aplink mus, yra sukurta to, kuris myli. 

- O kas jis? - susidomėjęs paklausė laikas. 

- Jis Viešpats, Kūrėjas ir visko valdovas, - paaiškino angelas. 

- Ir mano? Keliaujančio Laiko? 

- Žinoma, tik leisk būti jam savo viešpačiu ir jis panaudos tave kilniam tikslui. 

- Tai gal jis mane išdalins tiems, kuriems manęs trūksta, ir išpildys mano troškimą? 

- Jei bus jo valia, tikrai taip. Ar nori jį priimti? 

- O kaip jį priimti? - klausia laikas. 

- Reikia melstis taip, kaip jis mus išmokė, - atsako angelas. - Kartok paskui mane. 

Ir angelas ima kalbėti "Tėve mūsų", o Laikas kartoja. 

Po maldos angelas pranyksta, o Laikas pamato aplink save susibūrusius tuos, kuriems labai stigo laiko. Jis džiaugsmingai visus apkabina ir ima dalinti save. Kai baigė, pradėjo šlovinti Viešpatį už išpildytą troškimą.