NEREGYS DARBO RINKOJE

 

PRIEŠ PAKYLANT UŽDANGAI


Darius BanelisTeatro salė. Aplink - netylantis šurmulys. Pamažu salėje gęsta šviesos. Salė nuščiūva. Prasideda vaidinimas. Žiūrėdamas spektaklį grožiesi scenografija, aktorių vaidyba, jų kostiumais. Tačiau retai kada susimąstai apie tai, kad žiūrovas spektaklyje mato tik ledkalnio viršūnę. Prie vaidinimo kūrimo prisideda labai daug įvairiausių specialistų: stalių, siuvėjų, grimuotojų, apšvietėjų, ar tiesiog paprastų scenos darbininkų. Jų pagrindinė užduotis - prieš spektaklį ir jo metu ruošti bei keisti scenos dekoracijas bei rekvizitą. Be jų vaidinimas būtų lyg daina be muzikos. 

"Mūsų žodžio" pašnekovas dirba paprastu scenos darbininku neįgaliųjų Naujajame teatre. Tiesa, prireikus keliuose spektakliuose vaidina epizodinius vaidmenis. Mūsų pašnekovo kelias į teatrą nebuvo paprastas. Prieš patekdamas į sceną Darius Banelis išmėgino nemažai įvairių darbininko profesijų. Ieškodamas darbo susidūrė su neigiamu darbdavių požiūriu į neįgalius darbininkus. Dariaus ištikimas globėjas bei drąsintojas - jo mama. Jos globojamas, palaikomas ir skatinamas, Darius ne užsidarė tarp keturių sienų, o dalyvavo įvairiuose neįgaliesiems skirtuose projektuose. Netgi išmoko groti melodika. Buvo Spalvų orkestro dalyvis. 

 

"M. Ž." Po mokyklinio suolo pasirinkai darbininko kelią. Papasakok apie jį. 

D. B. Gimiau ir augau Panevėžyje. Esu silpnos sveikatos. Matyt, tai darė įtaką mano gyvenimui. Baigiau pagalbinę mokyklą. Tiesa, mėginau mokytis Vilniuje. Deja, šis mėginimas buvo nesėkmingas. Dėl sveikatos reikėjo sugrįžti į gimtąjį Panevėžį. Baigęs pagalbinę mokyklą nelabai turi iš ko rinktis. Silpnas regėjimas bei kitos ligos buvo kliūtys ieškant darbo. Laimei, tuo metu veikė Panevėžio aklųjų kombinatas. Įsidarbinau darbininku. Darbavausi kartonažo ceche, darėme kanceliarinius segtuvus. Darbu buvau patenkintas. Nemaniau jo keisti. Gyvenimas susiklostė taip, kad reikėjo palikti Panevėžį ir kraustytis į Vilnių. Gyventi į sostinės pakraštį pakvietė sesuo. Persikėlus gyventi į naują vietą darbo žvalgytis pradėjau ne iš karto. Naujos darbovietės ieškojau neilgai. Įsidarbinau Vilniaus įmonėje "Liregus" darbininku. Joje dirbau kelerius metus. 

"M. Ž." O kodėl savo noru atsisveikinai su šia įmone? 

D. B. Įmonėje dirbau šaltkalviu elektros instaliacijos ceche, valydavau rozečių korpusų kištukus. Kelerius metus darbavausi pačioje įmonėje. Į darbą iš Eišiškių važiuodavau savarankiškai. Taip jau atsitiko, kad įmonės administracija nusprendė kelis darbininkus perkelti dirbti į įmonei priklausančias patalpas Riovonių gatvėje. Tarp jų patekau ir aš. Darbo pobūdis nepasikeitė. Dirbti buvo smagu, bet... Atvykti iki Riovonių cecho man buvo tikras iššūkis. Kiekvieną dieną reikėjo rizikuoti savo gyvybe, nes kelias nėra apšviestas, juo važiuoja daug sunkiojo transporto. Šaligatvių beveik nėra. Reikėdavo eiti kelkraščiu, o kartais ir važiuojamąja automobilių kelio dalimi. Ypač nesaugu tamsiuoju paros metu. Matyt, dėl nuolatinės įtampos pradėjo silpti sveikata. Pasitaręs su mama, nusprendžiau atsisveikinti su šia įmone. Nuo tos akimirkos ir prasidėjo nepaliaujamos darbo paieškos, kupinos nesupratimo ir pažeminimo. 

"M. Ž." Ar iš tiesų neregiai ir silpnaregiai nepageidaujami darbo rinkoje? 

D. B. Į šį klausimą atsakydamas remsiuosi tik savo patirtimi. Neregio ar silpnaregio joks darbdavys nelaukia, ypač jei jis ieško paprasto, nesudėtingo darbo. Einant pokalbio, reikėtų morališkai nusiteikti būsimiems pažeminimams ir įžeidinėjimams. Mažai darbdavių, kurie tave išklausys, dar mažiau tokių, kurie supras neregio ar silpnaregio padėtį. Ieškant darbo mane nuolat lydėjo frazė: "O kas atsakys už tave aklą?" Manau, įsidarbinti gali padėti tik laimingas atsitiktinumas. 

"M. Ž." Žinau, beldeisi į daugelį įmonių, seniūnijų ir kitų darbdavių duris. Deja, niekas jų neskubėjo atverti. Papasakok apie skaudžią darbo ieškojimo patirtį. 

D. B. Neįgaliam ieškotis darbo - iššūkis didesnis nei kovoti su negalia. Nors visur kalbama apie lygias teises, bet iš tikrųjų taip nėra. Paprastas žmogus, ieškodamas pragyvenimo šaltinio, susiduria su abejingumu, nesupratingumu, ir - tai skaudžiausia - su įžeidinėjimais. Pirmiausia ieškojau kiemsargio darbo. Norėjau dirbti arčiau namų. Maniau, kad su šiuo darbu tikrai susidorosiu. Deja, seniūnijoje išgirdau žodžius: "Tu silpnaregis, dirbdamas kiemsargiu gal nepamatysi kokios duobės. Nepriimsiu." Tada kreipiausi į įmonę, kuri taiso ir daro padėklus, skirtus įvairiems gaminiams. Darbas nesudėtingas. Plaktuku moku kalti, todėl padėklą tikrai sukalčiau. "Na, ir kas, kad moki kalti? O kas tave saugos? Juk autokrautuvai važinėja", - išgirdau neigiamą atsakymą. Šiam darbdaviui mėginau aiškinti: mano regėjimo likutis yra pakankamas, kad apsisaugočiau nuo važinėjančių mašinų. Vienas pereinu Eišiškių plentą. Ties autobuso stotele net 4 važiuojamosios juostos. Deja, ir vėl užsitrenkė durys. Laimei, netikėtai atsivėrė kitos, visai nelauktos, - durys į neįgaliųjų Naująjį teatrą. 

"M. Ž." Norint atidaryti duris, reikia paspausti rankeną. Kokia gi tai rankena? 

D. B. Darbo ieškojau ilgai. Padėjo atsitiktinumas. "Vilties" bendrijoje mama pamatė skelbimą, kad Naujajam teatrui reikalingi scenos darbininkai. Nusprendžiau pamėginti laimę. Kreipiausi į Vilniaus ir Alytaus regionų aklųjų centro vyresniąją specialistę Likumidą Orlovą. Ji susitarė dėl mano susitikimo Naujajame teatre. Tuo metu teatras glaudėsi Kirtimuose. Mažut mažutėlis kambarėlis, pilnas darbuotojų. Visi šypsosi. Susitikimo metu mane nustebino teatro darbuotojų geranoriškumas ir iš veidų neišnykstančios šypsenos. Stebuklas - jokių pasityčiojimų, jokių užgauliojimų - tik vienas nuostabus žodis: "Priimsim." Taip aš tapau teatro scenos darbininku. Patekau į labai gero žmogaus Edmundo Valentos rankas. Jis mane mokė ir dabar moko. Scenos darbininko pareigos nėra sudėtingos. Esame atsakingi už teatro rekvizitą. Prieš spektaklį paruošiame sceną. Per pertrauką prireikus pakeičiame scenos dekoracijas. Po spektaklio viską sutvarkome. Mūsų teatras labai daug važinėja po šalį, todėl scenos rekvizitą reikia pakrauti ir iškrauti iš autobusiuko. Tarp mūsų yra nematančių ir nevaikštančių aktorių. Neregintiesiems padedame susipažinti su scena. Padedame pajusti jos dydį, suvokti, kur dekoracijos. Prieš spektaklį aktoriams padedame apsirengti. Teatre nėra neįgaliesiems pritaikyto įvažiavimo vežimėliu, todėl negalinčius savarankiškai judėti užnešame arba nunešame. 

Į gastroles važiuojame labai senu autobusiuku - jis barška ir tarška. Prisikrauname rakandų ir kojas susikrauname ant jų. Kelionės neprailgsta, būna linksmos. Teatre dirbu jau trečius metus. Dirbau keliose darbovietėse, bet tokiame kolektyve nesu buvęs. Nuoširdumas, paprastumas, pagalba kiekviename žingsnyje. 

"M. Ž." Nuolat besisukiojant teatro virtuvėje gal jau ir pats paragavai aktoriaus duonos? 

D. B. Esu scenos darbininkas, o ne aktorius. Gerai vaidinti nemoku. Manau, kiekvienas, dirbantis teatre, nori savo jėgas išmėginti scenoje. Ne išimtis ir aš. Kelis kartus jau buvau scenoje. Tiesa, esu statistas, spektakliuose vaidinu epizodinius vaidmenis. Vaidinau šešėlį ir praeivį. Man vaidinti nėra didesnės būtinybės. Yra tie, kurie tai daro. Aišku, paprašytas niekada neatsisakysiu pavaidinti. Gal kada nors scenoje ne tik judėsiu, bet ir kokį žodį ištarsiu. 

"M. Ž." Esi mokęsis ir groti. Dalyvavai Spalvų orkestre. Kaip ten patekai? 

D. B. Išėjus iš "Liregus", atsirado laisvo laiko. Žinoma, ieškojau darbo, bet diena ilga. Mama lankydavosi "Vilties" bendrijoje. Ten vykdavo daug įvairiausių užsiėmimų. Juos pradėjau lankyti ir aš. Iš pradžių mokiausi lipdyti iš molio. Tiesą pasakius, šis užsiėmimas man nepatiko. Norėjau kažko kito. Kartą pamačiau besimokančius skambinti. Nusprendžiau pamėginti. Atsisėdęs prie instrumento mėginau groti. Tiesa, vietoje natų buvo spalvos. Instrumentų klavišai buvo vis kitokios spalvos. Skambinti sekėsi vis geriau ir geriau. Netikėtai tapau Spalvų orkestro muzikantu. Koncertavome ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]