NEREGYS IR VISUOMENĖ

POKYČIAI TURI VYKTI

Praėjusių metų pavasarį asociacija Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF) Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komitetui parengė alternatyviąją (šešėlinę) ataskaitą apie tai, kaip Lietuvoje įgyvendinama JT Neįgaliųjų teisių konvencija. Apie ataskaitos rengimą ir jos reikalingumą kalbamės su LNF prezidente Dovile Juodkaite. 

- Kas yra alternatyvioji (šešėlinė) ataskaita ir kodėl ją apskritai reikėjo rengti? 

- Alternatyvioji ataskaita yra dokumentas, rengiamas žmogaus teisių organizacijų, kitų pilietinei visuomenei atstovaujančių grupių, tarp jų ir neįgaliųjų organizacijų. Dokumente išsakoma nuomonė ir pozicija tam tikrais žmogaus teisių klausimais ir aspektais. Šiuo konkrečiu atveju - tai ataskaita apie neįgaliųjų situaciją Lietuvoje, apie tai, kaip užtikrinamos jų teisės įgyvendinant JT Neįgaliųjų teisių (NT) konvenciją. Lietuvos neįgaliųjų forumas, vienijantis 15 įvairią negalią turinčių žmonių organizacijų, apsisprendė teikti tokią ataskaitą JT Neįgaliųjų teisių komitetui apie tai, kaip mūsų šalyje įgyvendinamos JT NT konvencijos konkrečios nuostatos: neįgaliųjų švietimas, įdarbinimas, lygybė prieš įstatymą, dalyvavimas visuomeniniame, politiniame šalies gyvenime ir kitos. 

- Kas ir kada jūsų ataskaitą svarstys? 

- Kiekviena tarptautinė konvencija, ar kalbėtume apie neįgaliųjų, ar apie vaiko, ar apie moterų teises, reguliariai yra peržiūrima, tai yra vertinama, kaip šios konvencijos nuostatos įgyvendinamos konkrečioje šalyje. Svarsto ir vertina atitinkami JT komitetai. Šiuo atveju kalbame apie JT Neįgaliųjų teisių komitetą. Oficiali Lietuvos ataskaita bus svarstoma 2016 metų balandį. Tuomet komitetas svarstys ir alternatyviąją, mūsų parengtą ataskaitą. Svarstymas bus Šveicarijoje, Ženevoje. 

- Ar Lietuvos atstovai jame dalyvaus? 

- Valstybės atstovai svarstyme privalo dalyvauti, bet čia jau pati valstybė sprendžia, kas dalyvaus, tai yra išrenka delegaciją. Mes, kaip Lietuvos neįgaliųjų forumas, atstovaujantis pačių neįgaliųjų balsui, taip pat ruošiamės vykti ir dalyvauti. 

- Kodėl svarstoma bus Lietuva? Kaip pasirenkamos valstybės - pagal eilę ar atsitiktinai? 

- Šiuo metu yra 160 valstybių, ratifikavusių JT NT konvenciją. Visos jos yra įsipareigojusios po dvejų metų nuo ratifikavimo Jungtinėms Tautoms atsiskaityti, kaip įgyvendina konvenciją ir kokią padarė pažangą. Lietuva konvenciją ratifikavo 2010 m., 2012 m. pateikė ataskaitą, tačiau kadangi komitetas vėluoja svarstydamas valstybių teikiamas ataskaitas, tai Lietuvai atėjo eilė tik dabar. Pirminė oficiali Lietuvos ataskaita jau senstelėjusi, todėl 2015 m. rugsėjį vykusios sesijos metu komitetas suformulavo papildomus klausimus Lietuvai, į kuriuos gavo atsakymus. Nežinau jokių kitų būdų, kaip pasirenkama svarstoma valstybė: svarstymas vyksta atsižvelgiant į ratifikavimo bei pačių ataskaitų pateikimo eiliškumą - kitų specialių atrankos būdų nėra. 

- Kokios tokio svarstymo pasekmės - rekomendacijos, nuobaudos, sankcijos? 

- Konvencija įpareigoja atsiskaityti tarptautinei bendruomenei, komitetas po svarstymo pateikia savo išvadas ir rekomendacijas. Nėra privalomo pobūdžio sankcijų. Yra tarptautinis susitarimas, kad konvencijos priimamos ir ratifikuojamos gera valstybių valia ir savo noru, todėl laisva valia ir geranoriškai turėtų būti ir įgyvendinamos. Komitetas pateikia išvadas, kaip konvencija yra įgyvendinama, ir rekomendacijas, kaip geriau tai daryti. Demokratinės valstybės gera valia ir tarptautinis įsipareigojimas - šias rekomendacijas priimti rimtai ir jas įgyvendinti. Tai lyg džentelmenų klubas - jeigu į tą klubą atėjai, turi laikytis ir jo taisyklių! 

- Gruodžio pradžioje LR Seime vyko Tarptautinei neįgaliųjų dienai skirta konferencija, joje ataskaitą pristatėte viešai. Kokių sulaukėte nuomonių, vertinimų, atsiliepimų? 

- Nuomonių specialiai nerinkome ir neteko girdėti, kad kokių ypatingų ar kontraversiškų nuomonių būtų pareikšta. Beje, Seime nebuvo pirmas kartas, kai ataskaitą pristatėme viešai. Vieša diskusija vyksta jau nuo pavasario. Pirmiausia diskutavome vieni su kitais, tada ataskaitą pateikėme didesnei visuomenės daliai. Kaip nevyriausybinė organizacija, turime tikslą pasakyti, kokių matome trūkumų konvenciją įgyvendinant, turime tuos trūkumus įvardyti ir viešai pateikti savo poziciją tiek Lietuvoje, tiek ir atitinkamam JT komitetui. 

- Kiekviename ataskaitos skyriuje išsakoma nemažai priekaištų dėl neįgaliųjų situacijos Lietuvoje, dėl JT NT konvencijos įgyvendinimo. Ar nesulaukėte nuomonių, kad tikrovę piešiate pernelyg tamsiomis spalvomis? 

- Nesulaukėme. Be abejo, diskutuojant su Vyriausybe ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, visada būna pastebima, kad taisytinų dalykų yra, bet visko iš karto pakeisti negalima. Tai suvokiame ir mes patys, tačiau šios ataskaitos tikslas buvo įvertinti situaciją, tai yra kur esame, ir nubrėžti gaires, ko siekiame. Kiekviena mūsų aptarta sritis turi trūkumų, todėl yra labai pozityvus žingsnis, kad ataskaita Ministro Pirmininko pavedimu buvo persiųsta atskiroms ministerijoms. Nurodyta ministerijoms su ja susipažinti ir, susitikus su Lietuvos neįgaliųjų forumu, diskutuoti, ką būtų galima pagerinti. Tai yra vienas iš pirmųjų ir kartu sveikintinų žingsnių, kuriuos mūsų ataskaita paskatino žengti. 

- Vienas iš ataskaitos priekaištų buvo tas, kad konvencijos įgyvendinimu užsiima tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kokias dar valstybės institucijas turėjote galvoje? 

- Taip, atsakomybės klausimą keliame nuo pat konvencijos ratifikavimo. NT konvencija yra platus žmogaus teisių dokumentas, už kurio įgyvendinimą turi būti atsakingos įvairios valstybės institucijos ir ministerijos: Aplinkos, Švietimo, Teisingumo ir kitos. Todėl atsakomybės prisiėmimas ar jos paskirstymas įvairioms valstybės žinyboms yra labai svarbus. Turi atsirasti tarpinstituciniai ir pačios Vyriausybės palaikomi įsipareigojimai. Atsakomybė turi būti paskirstyta visoms ministerijoms pagal kompetencijos sritis. 

- Dažnai kalbame, kad Lietuvoje nėra ir šio, ir ano, kad galėtų būti kitaip. Bet štai išvažiuojame į kitas šalis, net labai išsivysčiusias, pamatome, kad ir aplinka ne visada ir ne visur pritaikoma, ir požiūris ne visada toks, kokio tikėtumeisi. Galvoje turiu kad ir Lietuvos neįgaliųjų išvyką į Briuselį, kada viešbutyje judėjimo negalią turintiems žmonėms nebuvo suteikti pritaikyti kambariai. Pavyzdžių nesunkiai galėtume paminėti ir daugiau - ar tikrai Lietuvoje, spręsdami neįgaliųjų reikalus, taip beviltiškai atsiliekame? 

- Sutinku, kad visur yra visko. Tačiau vertinant Didžiosios Britanijos, Belgijos ar kitų Vakarų valstybių patirtį, galima būtų rasti daug labai gerų dalykų. Gerų pavyzdžių galima rasti ir Lietuvoje. Tačiau mūsų ataskaitos tikslas yra parodyti trūkumus, kurių mūsų šalyje dar yra, ir siekti, kad jų liktų kuo mažiau. Neabejoju, kad Vakarų valstybių neįgaliųjų organizacijos taip pat teikia savo ataskaitas ir nurodo tose šalyse esančius trūkumus. 

- Vis dėlto bendra ekonominė, socialinė valstybės situacija lemia labai daug? 

- Mes puikiai suvokiame, kad ekonominė, socialinė Lietuvos situacija yra tokia, o ne kitokia, ir kad visko iš karto nepakeisime. Tačiau laikomės nuostatos, kad nedera situacijos vertinti vien iš šių dienų perspektyvos ir kartoti, kad nieko negalime pakeisti ir todėl kitaip būti negali. Mes sakome - kitaip būti turi ir gali! Yra tarptautinės bendruomenės priimti tarptautiniai standartai, ir situacija turi keistis. Pokyčių turi būti tiek pritaikant aplinką, tiek teikiant švietimo ar socialines paslaugas. JT neįgaliųjų teisių komitetas nereikalauja, kad konvencija būtų įgyvendinta per dvejus ar per penkerius metus - komitetas nori matyti pažangą, kokių žingsnių valstybė imasi, kad vyktų pokyčiai. 

- Papasakokite, kaip rengėte pačią ataskaitą. Kiek žinau, atskirus skyrius ruošė skirtingos neįgaliųjų organizacijos. Jeigu taip, tai kokios organizacijos kokius skyrius rengė? 

- Pirmiausia LNF taryba apsibrėžė prioritetines sritis, tai yra kurias vertins: aplinkos prieinamumas, švietimas, įdarbinimas, sveikatos apsauga, lygybė prieš įstatymą. Ir dar keletą kitų. Tada diskutavome, kas turi daugiausia vienos ar kitos srities patirties. Daugiausia patirties turinčios organizacijos atitinkamus skyrius ir rengė. Pasiskirstymas vyko labai natūraliai, pavyzdžiui, švietimo situaciją apžvelgė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, įdarbinimo klausimus - Lietuvos neįgaliųjų draugija, "Vilties" atstovai rengė skyrių apie neįgaliųjų įtraukimą į šalies visuomeninį gyvenimą. Lygybės prieš įstatymą klausimą analizavo Lietuvos neįgaliųjų forumas bendradarbiaudamas su žmogaus teisių organizacijomis. Tačiau tuo pat metu buvo laikomasi principo, kad, rengiant kiekvieną ataskaitos dalį, būtų įtrauktos visos negalios ir joms kylančios kliūtys. Todėl buvo renkama informacija iš visų neįgaliųjų organizacijų, daroma analizė ir pateikiamos išvados. 

- Ataskaitoje akcentuojama, kad nuo medicininio negalios požiūrio būtina pereiti prie socialinio. Palyginkite abiejų modelių skirtumus. 

- Svarbiausias NT konvencijos principas - požiūrio į neįgalų žmogų keitimas. Asmuo su negalia nėra vien pagalbos ar priežiūros objektas, kuriam reikia teikti jo poreikius atitinkančias paslaugas. Tai yra toks pat žmogaus teisių subjektas, vertintinas tais pačiais prigimtiniais žmogiško orumo, lygybės ir žmogiškosios vertės principais. Tai ir būtų socialinis negalios modelis. Jis teigia, kad negalia nėra vien tik žmogaus problema, medicininis sutrikimas ar liga. Tai yra žmogaus sąveika su aplinka ir tos sąveikos metu iškylančios kliūtys. Negalia dažnai itin stipriai jaučiama tada ir ten, kur aplinkoje yra kliūčių, trukdančių žmogui realizuoti savo sugebėjimus ar dalyvauti tam tikroje veikloje. Tai gali būti nepritaikyta fizinė ar informacinė aplinka, įstatymai, neleidžiantys tam tikrai daliai žmonių būti teisės subjektais. Kartais tai gali būti požiūris, stereotipai, tam tikros stigmos. Tie dalykai irgi riboja visavertį žmogaus dalyvavimą visuomenės gyvenime. Medicina akcentuoja paties žmogaus negalią ar sutrikimą, socialinis modelis - aplinkos kliūtis. 

- Vienas iš ataskaitoje keliamų priekaištų - neįgaliųjų nevyriausybinės organizacijos (NNVO) per silpnai įjungiamos į paslaugų neįgaliesiems teikimą. Siūlote, kad savivaldybės galėtų pirkti iš NNVO socialines paslaugas. Pačioms NNVO tai būtų naudinga, bet savivaldybės laisvos rinktis, gali visada pasakyti: perkame iš tų, kurie teikia kokybiškesnes, labiau mūsų reikalavimus atitinkančias, paslaugas. Kaip šią problemą reikėtų spręsti? 

- Sutinku, kad problemų esama abiejose pusėse, kad NNVO dažnai dar nėra tokios stiprios ir pasirengusios teikti paslaugas, dalyvauti priimant sprendimus, o savivaldybės argumentuoja, kad NNVO yra dar per silpnos ir negali teikti kokybiškų paslaugų. Tačiau konvencija labai aiškiai pabrėžia patį neįgaliųjų dalyvavimo ir neįgaliųjų organizacijų įjungima priimant sprendimus. Kaip šito dalyko pasiekti? Vienas iš būdų - stiprinti pačias neįgaliųjų organizacijas, ugdyti jų gebėjimą dalyvauti visuose sprendimų priėmimo procesuose, pačioms teikti paslaugas. Tada atsiras daugiau galimybių bendradarbiauti, juo labiau, kad Lietuva Nacionalinėje 2014-2015 m. pažangos programoje pati yra įsivedusi kriterijų, kad iki 15 proc. paslaugų savivaldybėse turėtų būti perduotos nevyriausybinėms organizacijoms. Kol kas iš jų perkama iki 1 proc. , o, kalbant apie neįgaliuosius, - apie 2-3 proc. paslaugų. Kaip matome, "pasitempti" yra kur. 

- Skeptikas, susipažinęs su jūsų ataskaita, galbūt pasakytų: "Fikcija tos jūsų tarptautinės sutartys ir visos konvencijos... Finansavimas metai po metų neįgaliųjų organizacijoms vėluoja, visiems "baltiems" Lietuvoje dirbantiems žmonėms keliamas minimalus atlyginimas, bet neįgaliųjų organizacijose dirbantiems patiems neįgaliesiems iki šiol neaišku, bus keliamas tas atlyginimas ar nebus. Mat reikia atšaukti kažkokį prieš dvidešimt metų priimtą Vyriausybės nutarimą ir taip be galo. Taigi konvencijos sau, o gyvenimas - sau." Ką galėtumėte tokiam niurnekliui atsakyti? 

- Kartais tokie ar panašūs klausimai kyla ir man pačiai. Ką mes iš tikrųjų darome ir kokia prasmė? Tačiau jeigu nebūtų apie tuos dalykus nuolat kalbama, valstybės struktūroms nebūtų daromas spaudimas, neįgalieji sulauktų dar mažiau pokyčių. Su panašia situacija turbūt yra susidūrusios visos socialinės grupės, kovojančios už savo teisių įgyvendinimą. Daug metų už savo teises kovoja moterys, nuolat kalbame apie vaiko teises. Reikalai ne visada juda taip greitai, kaip norėtume, tačiau tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti siekti pokyčių, juo labiau, jeigu yra svertai, leidžiantys tiesiogiai Ženevoje pasakyti, kad tarptautiniai įsipareigojimai yra nevykdomi arba vykdomi pernelyg vangiai. 

Kalbėjosi Alvydas VALENTA