NEREGIAI UŽSIENYJE

Pamela PABST

AŠ MATAU TAI, KO NEMATO KITI

(Ištrauka iš autobiografinės knygos) 

Grotuotose celėse sėdi apie tūkstantis užrakintų vyrų. Įsikibusi į savo asistentės ranką einu Tėgelio kalėjimo link, jaučiu ryto gaivą. "Advokatė ponia Pabst?" - prie įėjimo manęs klausia vyriškas balsas. Balsas skamba užtikrintai, nors nėra labai stiprus. 

Praėję metalo vartus, kurie paskui mus tuoj pat užrakinami, sekame paskui kalėjimo darbuotoją. Po kojomis jaučiu nelygų grindinį. Dzingteli prižiūrėtojo raktai. Jis mus lydi visą kelią, veda per daugelį durų, kurios prieš mus ir už mūsų tuoj pat užrakinamos, kol atsiduriame tarp aukštų sienų, aplinkui girdisi įvairiausi garsai - barkšteli metalas, aidi nesuprantami šūksniai, sklinda maisto ir nesipraususių vyrų kūnų kvapai. 

- Patalpa dešinėje laisva, - prabyla kalėjimo prižiūrėtojas. 

Tuoj atsisėdu šalia ponios Miuler ant klibančios medinės kėdės. Prieš mane stovi dulkinas stalas - tai suprantu vos į jį atsirėmusi. Man spėjus užsiminti, kad gal turėtų geriau šildyti patalpą, atsidaro durys ir į kambarį įeina vyras. Iš protokolų žinau, kad ponas Baumanas apiplėšė 10 automobilių ir pavogė navigacijos sistemas. Jis yra dvidešimt ketverių metų Vokietijos pilietis, nebaigęs mokyklos, anksčiau neteistas. 

Ponas Baumanas atsisėda ant stalo, jo balsas susijaudinęs: 

- Pirmiausia noriu padėkoti, kad taip greit atvykote. Aš nepažįstu jokių advokatų, bet draugas man davė jūsų telefono numerį. 

Informacija iš lūpų į lūpas, kaip gerumo įrodymas, sklinda ir tarp sulaikytųjų. 

- Kuo galiu jums padėti? - pasiteirauju. 

- Noriu iš čia ištrūkti, - ištaria jis. 

- Tai suprantama, - atsakau. - Visi čia to nori. 

Jis juokiasi ir pajuntu, kaip atsipalaiduoja. 

- Pažiūrėsime, ką galime dėl jūsų padaryti. 

Jis abejoja: 

- Bet... jūs nematote? 

- Būdama akla, aš kalbu taip pat, kaip ir regintieji, - paaiškinu. 

- Atsiprašau, nepažįstu kitų aklųjų, - vyras atsikrenkščia ir ištaria: 

- Norite mane paliesti? 

- Ne, - šypteliu, - visai nesvarbu, kaip jūs atrodote. 

- Aišku. Kalbėsime apie atsitikimą, - garsiai mąsto jis. 

Kai kuriems mano klientams net geriau, kad aš nežinau, kokia jų išvaizda. Asistentė man gana smulkiai nupasakoja, kaip jie atrodo, kaip elgiasi: kartais įžūliai, kartais net brutaliai, tatuiruoti nuo galvos iki kojų, prisivėrę auskarų, sugedusiais dantimis. 

- Džiaukitės, ponia Pabst, kad jūs to nematote, - kartais taria ponia Miuler. 

Į jos paaiškinimus nieko neatsakau. Aš matau. Matau kitaip, taip, kaip tik aš sugebu matyti. 

- Tai jūs mano advokatė? - klausia ponas Baumanas. 

- Taip, - atsakau, - o jūs mano klientas. 

Tardama žodį "klientas", viduje visada nusišypsau. Vieną 1990 metų kovo dieną, kai pas advokatą palydėjau mamą, šis žodis pakeitė mano gyvenimą. Vyras, sėdintis prie rašomojo stalo, kalbėjosi su mama ir į diktofoną įsirašinėjo faktus man tada nesuprantama kalba. Jo žodžiai skambėjo šaltai ir pagarbiai, bet kartu išdidžiai ir labai paslaptingai. Vienas iš tų žodžių buvo magiškas - "klientė". 

Grįžtant namo timptelėjau mamai už rankovės ir sušukau: 

- Mama! Aš taip pat noriu kalbėti kaip tas vyras! 

- Tai turi studijuoti teisę, - atsakė mama. 

Šiandien esu pirmoji nuo gimimo akla advokatė Vokietijoje. Negalėjau rasti darbo valstybinėje tarnyboje, tai nuo 2007 m. Berlyne įkūriau savo biurą ir dirbu savarankiškai. Man labiausiai patinka baudžiamoji teisė. Patinka pasinerti į įvairiausių žmonių gyvenimus: nuo kostiumuotų bankininkų iki narkotikuose skęstančių prostitučių. 

Pasiimame pono Baumano dokumentus. Ponia Miuler man juos perskaitys biure. Ponas Baumanas, dabar jau labiau atsipalaidavęs, atsisveikindamas ypač stipriai paspaudžia ranką: 

- Aš turiu likti čia. Jūs galite išeiti, bet jei jūs įrodysite, kad aš nekaltas... 

- Taip, prašau, tęskite toliau, - numanau, ką jis nori pasakyti. 

- Kai aš iš čia išeisiu, tai bus vėl šviesu. Bet jums! Jums visada liksiu tamsoje. 

- Aš ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Man tai normalu, - atsakau ramiai. 

Iš vokiečių kalbos vertė 

Ina PRAPROVIENĖ