MUMS RAŠO

Aušra RIMEIKYTĖ

"REGSEDA" KELIAVO Į ANYKŠČIUS

Spalio 10 dieną gausus būrys klaipėdiečių, UAB "Regseda" darbuotojų, išvyko į Anykščius. Už šią galimybę esame labai dėkingi įmonės direktorei Kristinai Zibalienei. Visi kartu smagiai ir turiningai leidome laiką kelionėje nuo sutemų lig sutemų. 

Svarbiausias išvykos tikslas buvo neseniai įkurtas lajų takas A. Baranausko itin mėgtame Anykščių šilelyje. Toks objektas yra vienintelis ne tik Baltijos šalyse, bet ir Rytų Europoje. Trasos ilgis - 300 metrų. Ji - medžių lajoje, aukštis - 21 metras, prasideda visai netoli Puntuko akmens. Buvo galima kone ranka pasiekti seniausių eglių viršūnes. Didžiausiu drąsos išbandymu tapo aukščiausia tako vieta - 34 metrų bokštas. Reikia nemažai pastangų lipant vis aukščiau daugybe laiptukų, po kojomis matant mažus it skruzdės bendrakeleivius. Tačiau vaizdas ir atmosfera viršūnėje kvapą gniaužė. Visi sutarėme, kad buvo verta pasistengti ir užkopti, aišku, įveikus aukščio baimę. 

Lyg būtų aukštumų negana, aplankėme ir apžvalgos aikštelę Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokšte. Ši bažnyčia aukščiausia Lietuvoje (79 m), o apžvalginė aikštelė nuo žemės pakilusi 35 m. Įveikti 186 suktus laiptelius ne visiems buvo lengva, bet vaizdas buvo vertas pastangų. 

Iš Klaipėdos į Anykščius kelias tolimas, norėjome kuo daugiau pamatyti per dieną, tad nieko nelaukdami pajudėjome Arklio muziejaus link - vienintelis Pabaltijo šalyse toks muziejus įsikūręs Niūronių kaime, netoli Anykščių. Čia saugomos gausios Lietuvos arklininkystės istoriją menančios eksponatų kolekcijos. Teritoriją sudaro net šešiolikoje pastatų išsidėsčiusios ekspozicijos, aukštaitiškos sodybos, amatų centras. Vos nuvykę supratome, jog čia galima įdomiai praleisti net ir visą dieną, o mes turėjome tik gerą valandą. Suspėjome visur, drąsesni net jodinėjo žirgu, kiti sėdo į traukiamą vežimaitį. 

Kai nori, spėji visur, todėl nepraleidome Siauruko muziejaus. Siauruku vadinamas siaurasis 750 mm vėžės pločio geležinkelis, 1999 m. paminėjęs savo šimtmetį. Muziejus neįprastas. Čia galėjome daug ką liesti, įlipti į vagonus ar net pasivažinėti rankine drezina, o, įėję į laukiamąją salę, rodos, net išgirdome prieš šimtmetį traukinio laukusių žmonių šurmulį. 

Kelionėje trumpai aplankėme Jono Biliūno vaikystės sodybą, pajutome anuomet tvyrojusią kasdienybės dvasią. Gaila, bet diena būna ne tokia ilga, kaip dažnai norėtųsi, tad, užsukę į Kavarsko stebuklingą šaltinėlį, prisipylę šventojo vandens, kuris, kaip tikima, gydo net žaizdas, temstant palikome Anykščius. Daug pamatėme bei patyrėme, bet dar daugiau liko neišgirsta ir neaplankyta, tad tikrai žinome, kad į šį itin įdomų miestą dar sugrįšime ne kartą.