NEREGIŲ LABUI

Lina NORKIENĖ

JAUNATVIŠKAS ENTUZIAZMAS

Kasdieniuose pokalbiuose - nemažai nusivylimo šiandienos jaunąja karta. Kuo tik jie nekaltinami! Abejingumu, užsisklendimu virtualioje erdvėje, pragmatiškumu, kai bėgama į užsienį, kur ieškoma lengvesnio ir didesnio uždarbio. Kaltinami ir kitokiomis nuodėmėmis. Tačiau turime kuo ir pasidžiaugti. 

Jie paprasti, lengvai bendraujantys, draugiški, labai smalsūs. Bendravimas su Vilniaus universiteto archeologijos specialybės studentais Kunigunda Čepkauskaite, Augustinu Bernotu ir Kęstučiu Pesecku prasidėjo nuo elektroninio laiško, kuriame buvo siūlomas paskaitų ciklas apie Lietuvos archeologiją. Žinoma, entuziastingai sutikome. Kalbantis telefonu paaiškėjo, kad renginiuose laukia daug staigmenų. Ir tikrai - staigmenų netrūko. Šie jauni, brandžiai ir atsakingai mąstantys žmonės rado kelius į Lietuvos muziejų saugyklas, kur jiems buvo patikėti autentiški restauruoti radiniai. Šias vertybes jie atgabeno mums, sugebėjo žaismingai ir įdomiai pristatyti klausytojams. Visi drauge minėme archeologines mįsles: kokia vieno ar kito radinio paskirtis, kokio jis laikotarpio, kur aptiktas. Jaunuoliai įdomiai pasakojo ir apie savo patirtį, kai buvo dalyvaujama vienuose ar kituose kasinėjimuose. Kęstutis prasitarė, kad yra archeologų dinastijos atstovas. Jo tėvas taip pat buvo archeologas - šiuo pomėgiu sudomino ir sūnų. Dabar Kęstutis tęsia studijas magistrantūroje. 

Natūraliai kilo klausimas, kodėl buvo pagalvota apie mus, turinčius regos problemų. Neretai apie vienos ar kitos veiklos populiarinimą tarp neregių susimąsto žmonės, kurie turi artimų žmonių būtent su tokia negalia. Šis atvejis - išimtis iš taisyklės. Pasirodo, jaunuoliams ta mintis atėjo dėl lytėjimo svarbos bendrumo tiek archeologijoje, tiek neregių pasaulyje. Kęstutis pasakojo: "Visada apmaudu matyti eksponatus, kurie muziejuose - po stiklu. Kai juos randi kasinėdamas, pirmiausia kruopščiai apčiuopi, tada labai atsargiai nuvalai, ištyrinėji. Norisi, kad tą jausmą patirtų daugiau žmonių." Beje, Kęstutis, kaip savanoris, yra įgarsinęs Gintauto Česnio, Aleksejaus Luchtano bei Zigmo Zinkevičiaus knygą "Tautos kilmė" Lietuvos aklųjų bibliotekoje. 

Jaunuoliai su šiomis paskaitomis keliauja po visą Lietuvą. Jau buvo Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. 

Pastarajame renginyje Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre buvo pasakojama apie senąsias gyvenvietes, demonstruojamas pačių studentų rankomis pagamintas piliakalnio maketas, rodomi senoviniai šalmai, kurie buvo kario šarvų dalis. Šias sunkenybes paskaitos klausytojai drąsiai matavosi, tyrinėjo formą. Renginio pabaigoje visi norintys, studentų padedami, gaminosi senovinius papuošalus. Puiku, kad nepatingėta atsigabenti instrumentų, staklelių, kad pasirūpinta būtina žaliava. Pasitikėjimo savimi suteikė ir draugiškas, paprastas paaiškinimas, kaip gaminti vienokį ar kitokį dirbinį, padrąsinimas, dar vienas parodymas nesupratus. Smagu puoštis senoviniu žiedu, kurį padarei savo rankomis, o dabar jau gali kitą žmogų pamokyti, papasakoti, kaip šis darbas atliekamas. 

Jaunatviškas mūsų akademinio jaunimo entuziazmas, noras suteikti kuo daugiau žinių, troškimas sudominti žmones savo mėgstama veikla, subtilus empatijos jausmas žavi ir džiugina. Norime padėkoti Kunigundai, Augustinui ir Kęstučiui už smagias drauge praleistas akimirkas ir palinkėti didelės sėkmės toliau nešant šviesą žmonėms.