PROJEKTAI

Pranas ŽIOGAS

GERESNĖS SAVIJAUTOS PAMOKOS

Kūrybinės dirbtuvės "Žmonių su regos negalia kultūrinė integracija ir meno pažinimas, taikant teatro ir šokio improvizacijos metodus" - taip vadinosi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos projektas, vykdytas spalio mėnesį. Niekas nedrįstų abejoti, jog menas padeda žmogui pažinti pasaulį bei save patį, padeda išsiugdyti vertybes, atskleisti savo galimybes, formuoja asmenybę. Apie meno teigiamą poveikį žmogui galima kalbėti valandų valandas. Dar nesutikau žmogaus, kuris būtų prastai nusiteikęs po spektaklio, kino filmo ar koncerto. Ilgai dar žmogus būni mintimis ten, kur skambėjo prasmingi aktorių žodžiai, širdį virpinančios melodijos, kvapą gniaužiantys įvykiai. Kaip visada yra teorija ir praktika. Viena yra būti pasyviu žiūrovu, klausytoju, o kita - pačiam dalyvauti kūrybos procese. Norint pajusti tą daugialypę meno naudą, reikia prie vienokio ar kitokio meno ir pačiam "prisiliesti". Naudingiausia yra išbandyti visas meno rūšis ir pajusti kiekvienos iš jų poveikį. Jau minėtas projektas sudarė galimybes grupei aklų, silpnaregių bei jiems padedančių pažinti meną žmonių įgyti kūrybinės patirties ir susipažinti su kai kuriomis meno naujovėmis. 

Konkreti veikla prasidėjo nuo paties projekto pristatymo Nacionalinėje dailės galerijoje, kur kelis savaitgalius vyko visa numatyta programa. Galerija buvo vienintelė projekto partnerė. Kitas žingsnis - pažintis su paveikslais naudojantis lytėjimo, uoslės ir kitais pojūčiais. Šią pažintinę programą paruošė ir pristatė edukatoriai Eglė Nedzinskaitė ir Povilas Šnaras, padedami aktorių. Aktoriai buvo aklųjų globotiniai. Kaip jau minėjau, ne visi projekto dalyviai buvo neregiai, bet, stengiantis suteikti vienodas sąlygas ir vienodas galimybes, visiems buvo užrištos akys ir šitaip keliaujama per galeriją nuo paveikslo prie paveikslo. Jei paveiksle pavaizduotos kelios medžio šakelės, tai prie to paveikslo ant stalo tokia pat tvarka sudėtos tikros šakelės ir kūrinio turinį buvo galima suvokti liečiant. Jei paveiksle nutapytas sūris, tai ant stalo gulėjo tikras sūris. Kai kurie pažinimo procesai buvo ilgesni. Štai paveikslas, kuriame pavaizduotos figūros, apvyniotos audeklu. Pažintis prasidėjo nuo paties audinio pajutimo. Juo buvo vaikštoma, jis buvo liečiamas, kilnojamas aukštyn, žemyn. Kiekvienas galėjo pajusti, kad žmogus, įvyniotas į tokį audinį, jaučiasi kaip kokone. 

Įspūdingas buvo vieno paveikslo pažinimo procesas. Visi projekto dalyviai buvo pirmiausia susodinti. Pasklido raudono vyno kvapas. Ėmė skambėti prancūziška muzika, vėliau pasigirdo prancūziškai kalbančių žmonių balsai. Aktoriai pakvietė savo lydimus žmones šokti. Kai viskas nurimo, nutilo, visiems buvo atrištos akys ir tie, kurie galėjo regėti, pamatė, o kitiems buvo papasakota apie paveikslą, kuriame vaizdai ir atmosfera atitiko tuos pojūčius, kuriuos patyrė projekto dalyviai. Jie jautėsi taip, tarsi patys būtų ką tik nužengę iš paveikslo. 

Apie kontaktinį improvizavimą kalbėti beveik beprasmis reikalas. Tai tiesiog reikia pajusti ir išgyventi pačiam. Kontaktinės improvizacijos užsiėmimus vedė šokio ir judesio pedagogė Julija Melnik. Pakalbinti projekto dalyviai gana skirtingai pasakojo apie savo išgyvenimus. Vieni minėjo mistišką Rytų muziką, padedančią panirti į garsų ir judesių pasaulį, kiti akcentavo kūno kontaktą kaip naujai atrastą dalyką. 

- Tai, ką darėme, leido man pamiršti įprastą kasdienį pasaulį, leido laisvai skleistis fantazijai, nieko negalvoti. Net ir grįžus į namus buvo jaučiamas energijos antplūdis, atsirado kitas požiūris į daugelį dalykų, - pasakojo Janina Monienė iš Klaipėdos. 

Kaip supratau, pradžioje buvo nelengva išeiti iš komforto zonos, kai darai tai, kas įprasta, žinoma, kai nėra jokių netikėtumų. Vis dėlto, kai tas žingsnis žengiamas, teigiami pojūčiai atperka tą pradinę nežinomybės baimę. 

Apie vaikystėje skiepijamas baimes, stereotipus, savo ir kitų kuriamus "rėmus", apie tai, kaip tų klišių atsikratyti, mažai, bet konkrečiai kalbėta ir daug veikta praktiškai gerai žinomo aktoriaus Andriaus Žebrausko užsiėmimuose. Mokėmės ne tik klausytis, bet ir išgirsti, ką sako kiti žmonės, mokėmės, kaip išvengti nemalonių situacijų ir išeiti aukštai iškelta galva, kaip nebijoti klysti, nebijoti būti juokingam ar keistam, kaip nesmerkti ir neteisti savęs už vieną ar kitą poelgį ar nesėkmę, o mylėti ir teigiamai vertinti save. Humoras yra vienas iš geriausių vaistų žmogaus savijautai gerinti, gal net pakeisti iš esmės. Aš pats esu to teiginio gyvas pavyzdys. Humoras buvo vienas iš trijų didžiųjų "banginių", kurie padėjo man išplaukti į naujus gyvenimo vandenis, užtemus akims. Tikrai veikia taisyklė - niekas nesijuoks iš tavęs, jei pats pirmas mokėsi pasijuokti iš savęs ar savo nesėkmės. Pasak A. Žebrausko, improvizacijos pagrindinį principą galėtume palyginti su šuoliu pro langą, kai net nenutuoki, kas tavęs iššokus laukia apačioje. Įvairiais žaidimais bandėme "ištuštinti galvas", kad būtų kuo daugiau laisvos vietos fantazijai, spontaniškai gimstančioms mintims, laisvai iš vaizdinio, pojūčio išplaukiantiems žodžiams. Dauguma mūsų žaidimų, jei juos taip galima vadinti, man priminė akląjį, išsiruošusį į kelionę: nežinai, kur nukeliausi, ką patirsi kelionėje, neaišku, ar grįši. Jei sakyčiau, kad per tas dvi dienas, praleistas su A. Žebrausku, visi išsilaisvinome iš vidinių gniaužtų, išsivalėme, atsikratėme negerovių, būčiau neteisus, nes tai būtų kažkas iš fantastikos srities, bet jaučiu, kad daugiau nei pusė projekto dalyvių išėjo pro duris laisvesni, daugiau pasitikintys savimi ir savo galimybėmis. Štai kai kurių žmonių mintys pasibaigus projektui: 

- Išlaisvėjau, geriau pažinau savo kūną. 

- Man patiko, kad užsiėmimuose buvo sakoma - negaliu suklysti. Viskas, ką darau, darau gerai. 

- Tai, ką čia darome, galėsiu panaudoti gyvenime, o ne tik teatre. 

- Patyriau daug džiaugsmo. 

- Mes, regintieji, taip pat turime savo galimybių ribas. Kažką galime, kažko negalime, nesugebame. Čia įgijau drąsos bendrauti su aklaisiais. 

Pasak LASS respublikinio centro vyresniosios specialistės Linos Puodžiūnienės, kurios pastangomis ir buvo paruoštas šis projektas, gautas finansavimas iš Lietuvos kultūros tarybos, negerai, jei aklieji ir silpnaregiai "verda savo sultyse". Į įvairiopą veiklą, kurioje dalyvauja regėjimo neįgalieji, turi būti įjungiama kuo daugiau žmonių ne iš mūsų sistemos, kad jie, pamatę, supratę ir patikėję tuo, ką gali visiškas neregys ar silpnai matantis, neštų gerąją žinią plačiajai visuomenei. O dabar - akmenukas į mūsų pačių daržą. Sunku organizatoriams parinkti tinkamą mokymų laiką. Jaunimas nori, jog užsiėmimai vyktų savaitgaliais, kai jie laisvi nuo mokslų ar darbo, o vyresni pageidauja, kad mokymai vyktų darbo dienomis, nes poilsis yra šventas dalykas. 

Baigti norėčiau A. Žebrausko mintimi: bendravimas su kitu žmogumi neturi būti sąlygojamas jo negalios. Nė vienam žmogui nepatiktų, jei jo būtų gailimasi, reiškiama užuojauta dėl fizinio trūkumo ar išvaizdos apskritai.