NEREGYS DARBO RINKOJE

SILPNAREGIS MOKSLININKAS

Kuršių Nerija - vienas iš įstabiausių mūsų šalies gamtos kampelių, garsėjantis ne tik savo vandens telkiniais, supustyto smėlio kopomis, bet ir unikaliais augalais. Ypač akį žavi vietiniai pušynai. Karštą vasaros dieną jie tikra atgaiva. Smagu, kada prie unikalios gamtos išsaugojimo prisideda ne tik regintys specialistai, bet ir žmogus, turintis regos negalią. Silpnaregis mokslininkas biologas Deividas Valiūnas, be kitų mokslinių tyrinėjimų, domėjosi ir Kuršių Nerijoje augančiomis pušimis. Silpnaregis tyrė, kokie parazitiniai mikrobai susargdina šiuos medžius. Biologo mokslinių tyrimų rezultatas - rekomendacijos miškininkams, kaip nuo parazitų apsaugoti ir gydyti čia augančias pušis. 

D. Valiūnas gimė ir augo Alytuje. Jau mokykloje ypač domėjosi biologija. Jam labai patiko stebėti augalus. Jaunuolis ypač pamėgo kambarines gėles. Taip pat nusipirko akvariumą. Deividas baigęs vidurinę mokyklą pasirinko studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Ten studijavo biologiją. Jaunuolis dar studijų laikais dirbo pagalbininku vienoje iš Botanikos instituto laboratorijų. Vėliau, norėdamas žengti mokslininko keliu, pasirinko doktorantūrą. D. Valiūnas, apgynęs mokslo daktaro disertaciją, pasiliko dirbti Gamtos tyrimų centre botanikos institute fitovirusų laboratorijoje. Dabar silpnaregis yra vyriausiasis mokslo darbuotojas. 

"M. Ž." Ar teko susidurti su neregiais anksčiau - dar iki savo silpnaregystės? 

D. V. Manyčiau, nesu išimtis. Kol dar buvo geras regėjimas, su neregiais nieko bendra neturėjau. Gal Alytaus ar Vilniaus gatvėse juos ir sutikdavau, bet tokie susitikimai buvo fragmentiški ir atmintyje neužsifiksavo. Tiesa, žinojau, kad mano gimtajame mieste buvo parduotuvė, prekiavusi neregių rankomis darytais gaminiais. Su neregiais esu susidūręs netiesiogiai. Aš jų gyvenimą pažinau iš romanų ir filmų. Žinoma, dabar suprantu, kad tokia pažintis - nieko verta. Joks filmas ar romanas neparodys tikro gyvenimo ir realios pažinties su žmonėmis, turinčiais regos negalią. 

"M. Ž." Ką manote apie neregių bei silpnaregių įdarbinimo galimybes? 

D. V. Į šį klausimą galiu atsakyti tik teoriškai samprotaudamas. Pats dirbu mokslininku. Mano darbo kelias buvo gana aiškus ir paprastas. Iš pradžių mokykla, vėliau universitetas, laboratorija. Po to doktorantūra ir Gamtos tyrimo centras. Nors mano regėjimas labai silpnas, bet kol kas su moksliniu tiriamuoju darbu pavyksta susidoroti. Jeigu prarasčiau šį darbą, tikrai nežinau, kaip reikėtų ieškoti kito ir ką galėčiau dirbti toliau. Esu tvirtai įsitikinęs, kad - ir tai nepriklauso nuo žmogaus ligos - kiekvienas turi teisę į darbą. Darbas yra ne vien pinigų šaltinis. Jo paskirtis kur kas platesnė. Kada man nusilpo regėjimas ir nebemačiau atspausdintų tekstų, labai supanikavau. Iš pradžių nežinojau, ko griebtis. Žinoma, vėliau radau išeitį. Laimei, kad šiais laikais yra tobula technika, į pagalbą ateinanti silpnaregiui. Nusilpus regėjimui, pasidomėjau, kokius darbus dirba neregiai ir silpnaregiai. Pasirodo, veiklos sričių yra ne tiek mažai. Apie jas nepasakosiu, nes, manau, skaitytojai puikiausiai jas žino. Mane ypač maloniai nustebino neregių įmonės, anksčiau vadintos kombinatais. Tai tikrai neregiams darbininkams patikimas atspirties taškas. 

"M. Ž." Koks buvo jūsų paties kelias į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, kaip apie ją sužinojote? 

D. V. Vaikystėje mano regėjimas buvo geras. Dar šeštoje klasėje akių patikrinimo lentelėje mačiau šešias eilutes. Tiesą pasakius, kada pradėjo silpti mano akys, tiksliai nežinau. Paprasčiausiai silpstančio regėjimo iš pradžių nepastebėjau. Buvo svarbesnių užsiėmimų. Po doktorantūros baigimo, ypač kai buvau 33-34 metų amžiaus, regėjimas milžiniškais žingsniais artinosi prie tamsiosios ribos. Apie savo prastą matymą suvokiau tik tada, kai jau negalėjau skaityti mokslinės literatūros bei romanų. Tik tada suvokiau padėties rimtumą. Prasidėjo ilga kelionė po medikų kabinetus. Laimei, oftalmologai atitolino tamsos ribą. Kiek ilgai - niekas nežino. 

Apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą nieko nežinojau. Sprendimo kelių ieškojau savarankiškai, padedamas artimųjų. Tik praėjus pirmajam šokui, nusprendžiau paieškoti, kas mūsų šalyje rūpinasi neregiais bei silpnaregiais. Šiais laikais paieškos nėra sudėtingos, tik reikia mokėti naudotis kompiuteriu ir būti prisijungusiam prie interneto ryšio. Greitai elektroninėje erdvėje sužinojau apie organizaciją, besirūpinančią žmonėmis, turinčiais regos sutrikimų. Nedelsdamas parašiau elektroninį laišką. Taip prasidėjo mano pažintis su LASS. Prisipažinsiu, kad nesu aktyvus mūsų organizacijos narys. Tiesa, kartais pasidomiu, kas naujo neregių pasaulyje. Kasdieniame gyvenime mane labiausiai domina moksliniai tyrinėjimai. 

"M. Ž." Esate mokslo darbuotojas. Papasakokite apie savo mokslo objektą ir mokslines interesų sritis. 

D. V. Esu mokslininkas biologas. Pamėginsiu paprastai papasakoti apie savo mokslinius tyrimus. Tyrinėju parazituojančias augalų bakterijas. Sužinoję, kur yra problemų arba patys pastebėję sergančius įvairiausius augalus, mes nuvykstame jų apžiūrėti. Ten vietoje paimame mėginius. Tada darbas prasideda laboratorijoje, o vėliau kompiuteryje. Paimti augalai ir juos užkrėtusios bakterijos yra tiriamos įvairiausiais aspektais, netgi genetiniu lygmeniu. Tyrimai vyksta ilgai. Bakterijos pirmiausia yra identifikuojamos. Visa tyrimo eiga kruopščiai aprašoma. Tyrimų rezultatas - mokslinis straipsnis ar pristatymas konferencijoje. Išvadose yra pateikiamos rekomendacijos, kaip kovoti su liga. 

"M. Ž." Ar regėjimo susilpnėjimas turi įtakos tiesioginiam jūsų darbui? 

D. V. Žinoma, taip. Iš pradžių bijojau, kad su mokslo tiriamuoju darbu reikės atsisveikinti visam laikui. Maniau, nematydamas skaityti ir atlikti eksperimentinių darbų aš tikrai nieko naujo moksle nepasakysiu. Nusilpus regėjimui sunkiausia emociškai. Pavykus nuslopinti emocijas ir pasitelkus šaltą protą, išeitis visuomet surandama. Aš lyg tas Žiulio Verno romano "Kapitono Granto vaikai" vienas iš veikėjų, kuris be akinių buvo bejėgis. Aš gi nuėjau dar toliau. Man reikalinga didinimo lupa, o ypač elektroninė lupa. Su ja galiu skaityti įvairiausius tekstus. Žinoma, darbo tempas nėra spartus. O moksle ir nepaskubėsi. Reikia daug dirbti kompiuteriu. Tai vienas iš pagrindinių mano darbo instrumentų. Kompiuteryje yra teksto, vaizdo didinimo programos. Be jų tikrai negalėčiau dirbti, tai yra tirti ir rašyti. 

"M. Ž." Jūsų akimis, biologija - prieinamas mokslas neregiams ir silpnaregiams? 

D. V. Biologijos mokslas yra grindžiamas stebėjimu ir eksperimentais laboratorijoje. Vadinasi, šiame procese aktyvus dalyvis - žmogaus akys. Nenoriu kalbėti abstrakčiai. Kaip toje patarlėje yra sakoma: "Savi marškiniai arčiau kūno." Tad remsiuosi sava patirtimi. Neslėpsiu, šį klausimą sau pačiam užduodu dažnai. Iki šiol tvirto vienalyčio atsakymo neturiu. Viena vertus, biologiniuose tyrimuose be akių nė žingsnio nežengsi. Kita vertus, žmogaus pasiryžimas daro stebuklus. Atrodytų, kliūtis neįveikiama, bet stebuklas - ir jos nelieka. Silpnaregis, turintis norą ir besidomintis mūsų gamta, galėtų dirbti tiriamąjį darbą. O neregys... 

"M. Ž."Kas lėmė, kad tapote biologu, - vaikystės svajonės ar vėlesni atradimai? 

D. V. Nuo pat mažų dienų mane domino gamta. Ypač augalai. Mokykloje patiko biologijos pamokos. Namuose domėjausi kambarinėmis gėlėmis. Jas stebėjau ir sekiau jų vegetaciją. Smalsu buvo žvelgti į gėlių lapus, pastebėti ligas, mėginti jas gydyti. Baigus vidurinę mokyklą, neabejojau, kur toliau mokytis. Pasirinkau studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Dar mokydamasis įsidarbinau vienoje iš laboratorijų. Iki šiol savo sprendimu nesu nusivylęs. 

"M. Ž." O kokie jūsų pomėgiai? 

D. V. Labai mėgau skaityti. Tiesa, šį pomėgį dabar reikia riboti. Šiaip labai mėgstu namuose auginti ir puoselėti įvairius augalus. Be to, iki šiol išliko vaikystės pomėgis - akvariumas. Žuvytes prižiūriu pats. Valau akvariumą, įdedu maisto. Akvariume gyvena gėlavandenės žuvys. Jas labai smagu stebėti. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS