EUROPOS LINK

Pranas PLIUŠKA

LIETUVOS NEĮGALIŲJŲ NUOTYKIAI BRIUSELYJE

Ankstyvas rugsėjo 29 dienos rytas. Vilniaus oro uoste renkasi žmonės, laukiantys savo geležinių paukščių, pakelsiančių juos virš debesų. Štai susibūręs dešimties žmonių būrelis, tarp kurių matome du vyrukus, judančius neįgaliųjų vežimėliais. Pavirskime nematomais jų šešėliais ir pakeliaukime kartu su jais. Šioje grupėje tarp įvairią negalią turinčių žmonių pamatome ir silpnaregę Rasą Rimkūnaitę. Paaiškėja, jog grupė Lietuvos neįgaliųjų vyksta į Briuselį ir visai ne to išgarsinusio savo miestą siusiojančio berniuko pažiūrėti, o kartu su neįgaliaisiais iš visos Europos dalyvauti "Savarankiško gyvenimo tinklo" (Independent living network) organizuotuose renginiuose. 

Apie neįgaliuosius galima kalbėti be galo, tačiau kas, jei ne jie patys geriausiai žino tai, ko jiems trūksta šiandien ir čia. Priėmus JT Neįgaliųjų teisių konvenciją šūkis "Nieko apie neįgaliuosius be pačių neįgaliųjų!" vis dažniau girdimas tarp pačių neįgaliųjų ir jiems atstovaujančių organizacijų, tačiau jis arba dar nepasiekė ministerijų, departamentų, savivaldybių, seniūnijų ar kitų atsakingų institucijų krėsluose sėdinčių ausų, arba jie nesupranta to šūkio esmės ir prasmės. Norėdami būti išgirsti ir suprasti, neįgalieji turi dažniau burtis ir įvairiais teisėtais būdais kelti savo reikalavimus tiek bendruomenėse, seniūnijose, savivaldybėse, valstybėse, tiek ir tarptautiniu lygiu. Šį kartą už Lietuvos neįgaliųjų forumo bei asmeninius europarlamentarų V. Blinkevičiūtės, Z. Balčyčio pinigus mintimis kartu su jau minėta neįgaliųjų bei juos lydinčių asmenų grupe lekiame į Belgijos sostinę. Kol nuvyksime, truputis istorijos. 

Tai jau septintas panašaus pobūdžio renginys, vykdomas kasmet tarptautiniu mastu. Ankstesniais metais neįgalieji į save ir į savo problemas stengėsi atkreipti dėmesį Strasbūre ir tik šiemet veiksmas persikėlė į Briuselį. Šis judėjimas išsivystė iš neformalaus susitikimo ir pamažu peraugo į didžiulį kelių dienų renginių ciklą, kuriame dalyvauja šimtai neįgaliųjų iš įvairių Europos šalių. Judėjimas plėtėsi, nes gerėjo ryšiai su Europos Komisija, kuri teikia pasiūlymų Europos Parlamentui, bei su pačiais europarlamentarais. 

Šį rudenį Briuselyje susirinko daugiau nei 300 neįgaliųjų, juos lydinčių bei jiems atstovaujančių žmonių. Įdomus faktas: viena iš priežasčių, kodėl šį kartą buvo pasirinktas Briuselis, buvo ta, kad šis miestas, nors ir tapo Europos Sąjungos sostine, bet yra mažiau pritaikytas neįgaliesiems nei Strasbūras. Tai labai stipriai pajuto R. Rimkūnaitės bendrakeleiviai, judantys neįgaliųjų vežimėliais. Pasiekus galutinį kelionės tikslą, reikėjo porą valandų laukti nežinia kur klajojančių pačių neįgaliųjų vežimėlių. Pagaliau atgavę savo "ratuotas kojas" vyrukai pastebėjo, jog vežimėliai truputį aplamdyti. Gerai dar, kad visai nesulaužyti. Autobuso vairuotoja, gaišusi laiką - mat laukė Lietuvos delegacijos atstovų - pareikalavo papildomo užmokesčio už priverstinę prastovą. Ieškant teisybės tikriausiai buvo galima reikalauti, jog papildomas išlaidas kompensuotų oro uosto administracija, dėl kurios kaltės ir reikėjo gaišti, bet dažnai ir sveikieji esant tokioms situacijoms tik numoja ranka nenorėdami veltis į dar kelias papildomas valandas truksiantį konfliktą svetimoje šalyje. O čia buvo neįgalieji, kuriems po kelionės norėjosi kiek atsipūsti, pasirūpinti higiena. Teisingai sakoma: bėda viena nevaikšto. Taip atsitiko ir šį kartą. Nuvykę į viešbutį, kuris internete buvo pristatytas kaip pritaikytas neįgaliesiems, paaiškėjo: arba šio viešbučio vadovai persistengė reklamuodami save, visai nesitikėdami kada nors realiai sulaukti neįgalaus žmogaus, arba savaip supranta pritaikymą, nes į elementariausią tualetą su vežimėliu įvažiuoti buvo neįmanoma. Viešbučio administratorius bandė mąstyti, kaip gelbėti situaciją, bet ką čia sumanaus, žmogau, pademonstruosi būdamas "nuogas genetiškai modifikuotose dilgėlėse"? Pasiūlymas vietoje dviejų dviviečių kambarių persikelti į vieną keturvietį, kuriame tualetas didesnis, bei išimti duris, kad būtų galima įvažiuoti su vežimėliu, skambėjo "neskaniai". Nors tualetas didesnis, erdvės daugiau, bet laikytis vis vien nėra už ko. O gyvenimas keturiese neturint durų į tualetą neatrodė nei egzotiškai, nei higieniškai. Lietuviai kaip visada ir visur, padėdami vieni kitiems, prisitaikė, bet savarankiškumą ir orumą pagerbkime tylos minute. Ačiū! Briuselio metro šiek tiek pritaikytas turintiems judėjimo negalią. Kadangi tik kai kuriose stotelėse galima patekti į metro, vadinasi, kad tik jose galima ir išlipti. Toks "pusiau nėščiojo" variantas. Lyg ir gali pasinaudoti metro, bet ne ten, kur nori ir kur reikia. Net ir savarankiškai patekęs į metro stotį, vežimėliu judantis žmogus be kitų asmenų pagalbos neįvažiuos į metro traukinį. Gal sutapimas, bet ir radę neįgaliesiems pritaikytą metro stotį, lietuviai į ją nepateko, nes liftas buvo sugedęs.  

O kaip reikalai su regėjimo negalia? Kokio nors papildomo patogumo akliesiems ar silpnaregiams (brailio rašto, padidintų užrašų ar skaičių) tame viešbutyje, kuriame gyveno, nepajuto ir R. Rimkūnaitė. Laiko pasidairyti kitur, geriau susipažinti su miestu tiesiog nebuvo dėl veiklos grafiko, o ir šios kelionės tikslas - ne teigiama patirtis. Pasak R. Rimkūnaitės, silpnaregiui keliaujant su grupe ir stengiantis laikytis greta jos, didesnių problemų nekilo. Įdomu, kokie būtų neregio, kuris judėtų ne įsikibęs į kieno parankę, o mojuodamas baltąja lazdele, įspūdžiai iš panašios kelionės? Sunkesnę negalią turinčius žmones vežiojo specialus autobusas, tad tik lengvesnę negalią turintys galėjo patirti, kokia situacija gatvėse, viešajame transporte ir, apskritai, kokia atmosfera mieste. Štai dar viena situacija, kurią net sunku kažkaip vertinti. Specialaus autobusiuko vairuotojai turėjo konkrečius žmonių, kuriuos jiems reikėjo vežti, sąrašus. Net jei ir būdavo autobuse laisvų vietų, vairuotojai jokiu būdu nesutikdavo pavežti į viešbutį kitų tos pačios šalies neįgalių žmonių - net ir labai prašomi. Gal ta "geležinė" tvarka turėtų būti siekiamybė, o gal tai žmogaus tapimas bejausmiu užprogramuotu robotu? O gal mes per daug tikimės ir kreipiame dėmesį tik į negeroves, o tai, kas jau padaryta neįgaliųjų labui, priimame kaip savaime suprantamą dalyką? 

Taigi, atvykus ir dar neįsikūrus viešbutyje, reikėjo skubėti į susitikimą su Lietuvos atstovais europarlamente V. Blinkevičiūte, Z. Balčyčiu, P. Auštrevičiumi ir kai kurių kitų europarlamentarų padėjėjais. Naivu tikėtis, kad visi politikai būtų įsigilinę į socialinę sferą, neįgaliųjų reikalus, beje, trūktų ir laiko - prireiktų ne kelių valandų išdėstyti atskirų žmonių grupių pagal negalias šiandienos aktualijas Lietuvoje bei aptarti sprendimo būdus. Europarlamentarai teigė: nors ir priimami tinkami įstatymai, skiriamos nemenkos lėšos, bet ar dėl nepakankamos kontrolės, atsakomybės stokos, nemokėjimo ar nežinojimo, ką ir kaip daryti, kai kurių institucijų privačių interesų ar tiesiog godumo, tie įstatymai kai kuriose šalyse neveikia ir skiriamos lėšos nepadeda pasiekti galutinių rezultatų, kurių tikimasi. 

O dabar persikelkime į rugsėjo 30 dieną ir kartu su keliais šimtais neįgaliųjų padalyvaukime eitynėse Briuselio gatvėmis iki pat europarlamento. Neįgaliųjų, kurių dauguma buvo judantys neįgaliojo vežimėliais, lydinčių asmenų bei neįgaliųjų organizacijų atstovų eisena buvo ne tik spalvinga, nes žmonės vilkėjo specialiais vienodais ryškiais eitynių marškinėliais bei nešėsi savo šalių atributiką, plakatus, bet ir triukšminga, nes eisenos dalyviai skandavo šūkius, dainavo ir visą kelią naudojo įvairius garsus skleidžiančius instrumentus bei prietaisus, bandydami atkreipti žmonių dėmesį. Net ir pripratę prie visokių mitingų ar eisenų, Belgijos sostinės gyventojai sustodavo pažiūrėti ir neretai pafotografuoti neįprastų žmonių sambūrį. Kelis kartus eisenos dalyviai, judantys ne vežimėliuose, buvo organizatorių paprašyti pritūpti, kad visi pasijaustų lygūs ir vienodai gerai matomi. Pasak R. Rimkūnaitės, eisena jai padarė didžiausią įspūdį iš visos šios kelionės. Dar ji džiaugėsi galėdama pabūti įspūdingame europarlamento pastate, kur vyko susitikimas su europarlamentarais bei eitynių dalyvių posėdis. 

Spalio 1 dieną vyko konferencija neįgaliųjų teisių ir laisvių klausimais. Nors į Briuselį žmonės atvyko iš įvairių Europos šalių, turintys skirtingas negalias, tačiau jų keltos problemos ir rūpimi klausimai buvo panašūs. Neįgalieji kalbėjo apie poreikį gyventi savarankiškai, o ne globos namuose ar kitokiose įstaigose, mokytis kartu su sveikaisiais, o ne specializuotose mokymo įstaigose. Nemažai kritikos susilaukė ne tik pati institucinė globos sistema, bet ir netinkami, neefektyvūs ir net neekonomiški bandymai tą sistemą pertvarkyti. Tarp kalbėtojų buvo neįgaliųjų, kurie turi įvairios patirties, gali palyginti gyvenimą savarankiškai su buvimu institucijose. Suprantama, jog žmogui, turinčiam sunkią negalią, gyvenant savarankiškai iškyla daug neįveikiamų kliūčių, todėl būtina asmeninio asistento pagalba. Neįgalieji siekia, kad būtų įteisinta asmeninio asistento pagalba ir numatytas konkretus valandų skaičius per savaitę ar mėnesį, kad neįgalusis galėtų ta pagalba pasinaudoti. Praktiškai visų kalbėjusių šalių atstovai minėjo nepritaikytą fizinę ir informacinę aplinką, per lėtą ir per menką Europos Neįgaliųjų teisių konvencijos principų įgyvendinimą. 

Grįžkime į savo Lietuvėlę. Rašinio pabaigoje pateiksiu savotišką dviejų išmintingų posakių rebusą - kaip čia yra, kad sakoma, jog gerai ten, kur mūsų nėra, bet teigiama, jog visur gerai, o namuose - geriausia? Nebūtinai teisingas atsakymas: namai - pragarai, be namų - negerai.