PROJEKTAI

Austėja NENIŠKYTĖ

DRAUGYSTĖS RATAS BULGARIJOJE


Saulėtą rugsėjo 12 d. popietę grupelė entuziastingų jaunuolių tekini skubėjo į Vilniaus oro uostą, pasiruošę patirti daugiau kaip savaitę truksiantį iššūkį, kartu ir atradimo džiaugsmą Bulgarijoje vyksiančiame tarptautiniame projekte "Veiklus jaunimas tyrinėja žingsnius socialinės empatijos Europoje link". Jame veiklaus jaunimo komandos iš penkių Europos šalių (kiekvieną grupę sudarė keturi neregiai, keturi savanoriai ir grupės lyderis) būrėsi draugėn atrasti atsakymus į klausimus, kurti ir bendrauti. Mūsų, lietuvių, grupei padėjo du Maltos pagalbos ordino tarnybos savanoriai. Lėktuvas gerokai vėlavo, bet, vos tik jis pakilo į padangę, tapo aišku, kad nuotykis prasideda. 

Po ilgos kelionės per Stambulą, vėliau Balkanų kalnų keliais pro Vracos miestą, apie vidurnaktį pasiekėme viešbutį. Tik įžengęs pro duris galėjai justi skirtingų kultūrų, keleto užsienio kalbų ir visą pasaulio jaunimą vienijančio entuziazmo klegesį. Jau nuo pat pirmų akimirkų reikėjo mėginti pralaužti užsienio kalbų barjerus, stengiantis susipažinti su naujais kambario draugais, kaimynais. 

Pirma diena prasidėjo pasitikėjimo ir draugystės ratu, kuriame mėginome prisiminti naujų draugų iš Belgijos, Lenkijos, Moldovos bei Bulgarijos vardus, stengėmės išmokyti tarti sudėtingus savuosius. Ilgainiui tas pasitikėjimo ratas, kartais juokaujant vadinamas kiaušiniu ar ameba, - patikėkite, jis buvo visoks - tapo projekto simboliu, buriančiu, kviečiančiu žaisti, mokytis dirbti komandoje, kartais kalbėti net trimis ar daugiau skirtingų kalbų, kad rezultatas būtų pasiektas, pažinti bei išdrįsti. Dalyviai kartu ieškojo atsakymų į klausimus, kas yra negalia, kokie su ja susiję poreikiai, su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduria negalią turintis žmogus, ar jis gali būti pranašesnis, kuo žmogus su negalia gali dalintis ir ko išmokyti esant kasdieniškiausioms situacijoms, ko - darbo aplinkoje ar bendraudamas virtualioje erdvėje. Dalintis patirtimi mėginome įvairias gyvenimo situacijas paversdami teatriniais etiudais ir improvizacijomis. Taip pat visi projekto dalyviai turėjo gerą progą išgirsti apie didžiules galimybes savanoriauti, apie galimybę mokytis suteikiančią "Erasmus plius" programą, apie eilių rašymą - pasirodo, tai tikrai gali beveik kiekvienas. Mūsų komandos vadovė Lina visus projekto dalyvius mokė kūno kalbos, po užsiėmimo kolegos iš kitų valstybių dar ilgai, neslėpdami susižavėjimo, dalijosi naujos patirties sukeltomis emocijomis. 

Netrukome patirti, kad šių dienų jaunimą visame pasaulyje vienija bendri jaunatviški rūpesčiai, susiję su savęs paieškomis, studijomis. Dalinomės savo būdais, atrastomis priemonėmis, padedančiomis lengviau susidoroti su kasdieniais mažais iššūkiais, aptarėme galybę perskaitytų populiariausių knygų, matytų filmų ar mėgstamų muzikos grupių. Kiekviena į projektą atvykusi dalyvių grupė turėjo ką papasakoti apie savo šalį - jos tradicijas ir brangiausius turtus. Šalys kviesdavo į savo kultūros pristatymo vakarus, kuriuose ne tik buvo dainuojamos jų liaudies dainos, šokami tradiciniai šokiai, bet ir ragaujamos tradicinės gėrybės. Lietuvių komanda, pasipuošusi lininiais apdarais, savo svečius pasitiko tyru vandeniu rankoms nusiplauti, žolynų vartais, duona ir druska, kitataučių ausis stebino sutartinėmis, dalijosi lietuviško "aukso" - gintaro - dovanomis ir kitomis gėrybėmis. Taip pat reikia pridurti, kad, svečiuojantis Bulgarijoje, vyko svarbiausios Lietuvai krepšinio rungtynių dvikovos, jas sekdami ir džiaugdamiesi pergalėmis įrodėme, jog krepšinis lietuviui - ne tik žaidimas, tai antroji religija. Niekada nepamiršiu, kaip Lietuvos krepšinio komandos pergalės proga džiaugsmingai buvau su drabužiais įmesta į baseiną. Pavojaus jokio ten nebuvo, tik viską nustelbiantis džiaugsmas pralaužęs savo pačios užsitvertą negalių tvorą. 

Lietuvaičiai dainuoja

Projekto dalyviai ne tik dirbo, kūrė, mokėsi, bet ir nemažai aplankė. Turėjome galimybę pasivaikščioti po Vracą, miestelį, šalia kurio įsikūręs mūsų viešbutis. Ten aplankėme keletą muziejų, neregintys mūsų draugai, susipažinę su miestelį supančių Balkanų kalnų maketu, sakė: "Dabar suprantu, kodėl visi regintieji besidairydami čia sako, kad tai "jėga!" Taip pat keliavome į nuotykių parką ("Labas" nuotykių parko Lietuvoje analogas), kuriame, padedami savo darbą puikiai išmanančių ir draugiškų instruktorių, bandėme nugalėti aukščio, nestabilumo baimę: perėjome visas įmanomas virves, tinklus, perlindome per visus žiedus, įveikėme kopėčias, šaudėme iš lanko, žaidėme minigolfą. Įspūdinga buvo ir kelionė į Ledenikos urvą, kuriame sunku nesistebėti uolienų dariniais, urvais, urveliais, didžiuliais varvekliais ar įspūdinga akustika. Bet ir čia dar ne pabaiga. Ištyrinėję požemines uolas, urvus, leidomės į natūralias uolas virš žemės. Mūsų rūpestingų savanorių dėka smalsuolių lietuvių grupė išlandžiojo visas įmanomas prieiti saleles, urvus, urvelius, net ir tuos, į kuriuos įeiti buvo neleidžiama. Lietuvių grupelei visą šį susipažinimo su Bulgarija maratoną vainikavo išsikovota diena sostinėje Sofijoje, kur gidas parodė mums pačias įžymiausias miesto vietas. 

Apibendrinti šią nuotykių savaitę sunku. Aš vis dar esu kupina labai gerų emocijų, kurias patyriau šio projekto metu. Puikiai pavyko peržengti mus skiriančius barjerus ir pajusti vienybės bei susikalbėjimo nuotaiką. Kadangi projekte dalyvavo ne tik neįgalieji, bet ir mums padedantys savanoriai, manau, daugeliui, kaip ir man pačiai, reikėjo ne kartą pamiršti savo negalią ir žengti šiek tiek toliau, nei patys išdrįstume. Ir nors maistas buvo ne pats skaniausias ir visada šaltas, nors negalėjome prisiragauti vaisių, kaip tikėjomės, bet susipažinome su šalies kultūra, reikšmingais paminklais, kopėme ir leidomės į uolas, laipiojome virvėmis, karstėmės medžiais, nugalėjome užsienio kalbos baimę, ieškojome bendrų probleminių klausimų, iššūkių ir jų sprendimo būdų, mokėmės dirbti komandoje, dalinantis tuo, kas svarbiausia reprezentuojant savo šalį, susiradome naujų draugų, o, svarbiausia, supratome, kiek daug galimybių turime savo šalyje. Galimybių įsitraukti į veiklas, galybę mokymų, kurių rezultatus pajutome lygindami savo žinias ir gebėjimus su kitų Europos šalių neregių ir silpnaregių galimybėmis. Viena mūsų komandos dalyvė sakė: "Norėčiau pasakyti, kad ne kiekviena projekto komanda buvo tokia drąsi ir integruota kaip Lietuvos. Buvo ir pakankamai uždarų dalyvių, kuriems šis projektas atvėrė akis ir parodė, kad galima gyventi ištrūkus iš saugių namų." Tokia patirtis suteikia daug žinių, formuoja naujus gebėjimus, plečia akiratį, padeda suvokti, jog esame pavyzdys kitoms valstybėms, nors ir neturime nuostabių uolų, kalnų ar gausybės saulėtų dienų, į kurias taip norisi sugrįžti. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]