MINTYS

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

PALIEKU TUOS EŽERUS

Tą dieną už langų lyg išprotėjusi siautė svaiginanti gegužės žiedlapių pūga. O mano galvoje ir širdyje gausybė emocijų sumišai sūkuriavo. Keista, kad tokį sąmyšį sukėlė apdulkėjusi kartoninė dėžė. Paprasčių paprasčiausia. Na, kaip čia aiškiau nupasakojus. Tarkim tokia, į kurią perkant būtų galima sutalpinti, pavyzdžiui, elektrinę mėsmalę. Taip, žinoma, truputį žiauroka kūrybą lyginti su elektrine mėsmale. Tuomet įsivaizduokime, jog toje kartoninėje dėžėje perkame kavos aparatą. Juk kava tikrai sukels vien šiltas emocijas. 

Įnirtingai naršiau dėžės viduje. Traukiau lapą po lapo ir skaičiau, skaičiau. Taškuotų lapų šūsnyje labai troškau surasti tai, ko dar nežinojome esant. Magėjo užtikti, pavyzdžiui, romano užuomazgas, o gal net griaučius, apsakymo ar novelės apmatus ir, aišku, dar negirdėtų posmų. Galiausiai teko pripažinti - ko ieškojau, neradau. Ir viskas. Kur ją dėti su visu subtiliu turiniu? Ko gero, poniai Rūtai taip pat kilo šis klausimas: juk rankraščiai be galo savotiškas tvarinys, kad akimirksniu suvoktum, kaip čia geriausia pasielgus. Laikas lėkė ir lėkė. Buvau tą rankraščių dėžę jau seniausiai užmiršusi, maniau ją neegzistuojant. Ir kai ji, dar didesniu dulkių sluoksniu padengta, vėl mane susirado, supratau - visa tam, kad trumpai būtų stabtelta. Ir dar tie Vacio ištaškuoti žodžiai: "Aš atsikelsiu tam, kad neužmirštų, / Jog šitoj žemėj aš tikrai buvau." 

Imu lapą po lapo, lapą po lapo - kokia daugybė atodūsių, ir menkų, ir labai didelių nusiskundimų, apgailestavimų, neišsipildžiusių svajonių dvelksmo, aršaus nesusitaikymo su tuo, kas gyvenimo skirta. Gausu karčios ironijos, tačiau ir šmaikščios nestinga. Vilties blyksnių rasime taip pat, ir susižavėjimo, ir švelnumo, ir meilės. Žodžiu, visa, ką mąstai, visa, ką jauti ar norėtum jausti, - užrašai. Tai toks savotiškas, sakytum, minčių ir jausmų dienoraštis, bet rašyta ir naktimis. Tuomet pavadinsiu minčių ir jausmų metraščiu. Bemiegėmis naktimis, neduodančios ramybės mintys, įgarsintos magnetofono juostelėje. Tarp prirašytų lapų randu pažymėtas vietas (iš mago 2004. 02. 09: "Tik savęs tobulinimas gali duoti teigiamų rezultatų." Iš mago nr.2 2007. 11. 30: "Iki šios dienos akliesiems tik du užtikrinti išradimai - lazda ir brailio raštas."). Daug svarstymų egzistencine tema: kam ateinama į šią žemę, kokia žmogiškosios būties prasmė? "Jei miršta ir dvasia kartu su kūnu / Tai kam gi gyvenau, po šimts perkūnų!", "Nežinom, ko ateinam čia. / Tik nežinios tos prikankinti / Išeinam su galva tuščia.", "O gal ne tuo keliu ėjau?" Aišku, daugiausia eiliuotų užrašų. Nuotaikos pačios įvairiausios - kaip ir gyvenimas. Pesimistiškai suskamba žodžiai: "Išeisim nieko šičia nepalikę/ Ir mūsų plotuos niekas nežaliuos./ Gal kas ir prisimins dar kokį sykį, / Paskui jau niekas mūsų nežinos." Nostalgija virpantys posmų posmai praskriejusioms ir niekuomet nesugrįšiančioms širdžiai mieloms akimirkoms. Tie posmai - lyg sausos skiedros beišblėstančiam brangiam prisiminimų laužui: "Viksvomis apžėlė / Jau vaikystės upė, / Ir berželiai tapo / Medžiais dideliais.", "Kokia veržli buvai jaunystės upe! / Dabar tiktai griovys apžėlęs, / Kur naktį medžiuose pelėdos ūkia. / Ir varnalėšom virtę gėlės.", "Prisimenu, kai gėrėm šermukšninę, / Ir kad jos skonis buvo nuostabus. / Bet kiekviena diena mums paskutinė. / Daugiau tokios jau niekad nebebus." Ne vienas jautrus posmas skirtas žmonai: "Bet negalvok, kad mano meilė / Išblėso su plaukų spalva. / Man tų kasų visai negaila, / Tik būki visados sava." Apskritai, daugybė eilučių adresuotų moteriškajai giminei. Ir ko tik čia nėra - jausmų pliūpsniai įvairiausio dinamiškumo: nuo švelnių, šviesių liepsnelių iki besiplaikstančių nevaldomos aistros ugnimi. Daug pašmaikštavimų, šelmiško šėliojimo, taip pat ir ilgesio, bet ir šiurkštumo galima aptikti. Lyg šios temos apibendrinimas nuskamba pašmaikštavimas: "Nepamirštu aš jūsų niekados. / Nenusiminkit, buvę panos. / Širdy jūs jaunos visados, / Dėl to ir aš mažiau susenęs." O štai kokių romantiškų eilučių aptinku šioje jausmų ir minčių mozaikoje: "Ritas į krantą mažos bangelės. / Mėnuo supranta - maudos mergelės." Šviesių šviesiausiais potėpiais išsiskiria posmai, parašyti mamai. Mamą mylėjo taip stipriai, kaip tik įstengė. O ji dievino savo sūnų, žavėjosi kiekvienu parašytu jo žodžiu. Ar gimtadienio, ar Motinos dienos proga jis kūrė jai eiliuotus sveikinimus ir, nuvažiavęs sveikinti, skaitė garsiai, kad ir giminės galėtų juo didžiuotis. Tai buvo jam labai svarbu, o skaityti savo eiles garsiai sekėsi tiesiog puikiai. Auditorijos visuomet priimdavo jį su džiaugsmu. Šitai kėlė didelį pasitenkinimą ir džiugesį. Po mamos išėjimo vis tiek rašė jai skirtus žodžius, tik jie buvo tokie liūdni, koksai liūdnas begali būti liūdesys: "Nebesveikinam tavęs / Su diena gimimo, / Tik per Vėlines tamsias / Gėlių pasodinam." Ko gero, palinkėjimų rašymas buvo mėgstamas užsiėmimas. Kai kurie skirti konkretiems žmonėms, kiti - bendro pobūdžio. Tarp jų yra labai linksmų: "(Šventinis palinkėjimas) Būk sveikas, mano buvęs broli! / Blaivybės tūnau aš dugne. / Jei tu dar taip žemai nepuolei / Išlenk taurelę už mane." 

Bet koks graudus skundas, dažnai su pykčio kibirkštimis, nevilties aimana, taškų taškais pabiręs popieriuje. Ir supranti - didžiulė, sunki našta neregystės vardu verte vėrė širdį, skaudino sielą, alino kūną. Kategoriškai nepritarė nuomonei, jog aklumas - tik didelis nepatogumas. Jam tai buvo milžiniška nelaimė, kančia: "Nematysiu jau tavo akių. / Ir kai pievos spalvingai pražysta. / Kartais velniškai būna sunku, / Kai meni tą šviesos karalystę.", "Jei sugrįžtų šviesa, gal nebūčiau didvyris, / Bet galėčiau ieškot į gerumą kelių", - nuskamba lyg koks prašymas atleidimo su pasižadėjimu. "Tikrai gali man sugrąžint regėjimą. / Bet to stebuklo padaryt nenori. / Dėl ko siunti tą didelį kentėjimą?!", "Naktis savo sparnu akis palietus, / Nebepaliko šviesai valandų." 

Imu lapą po lapo, lapą po lapo - kiek čia sueiliuotos prozos. Taip, drįstu vadinti tai eiliuota proza. Kam? - mąstau ir svarstau. Esu ir sau ne kartą sakiusi: jei gali, nerašyk. Bet kuo ilgiau skaitau, tuo labiau žaviuosi, nes suvokiu tokio rašymo prasmę. Ir dar suvokiu, jog kitaip negalėjo, nes siela neįstengė nurimti, o širdis galėjo sprogti tokį didelį emocinį užtaisą nešiodamasi. Anglų rašytojo ir žurnalisto Džordžo Orvelo teigimu, minčių išdėstymas ant popieriaus suteikia galimybę prabilti, išsakyti tai, kas skaudu. Šitai leidžia susikurti savo pasaulį, kuriame galima atsiteisti už visas gyvenime patirtas nesėkmes. Rašymo terapija, sako psichologai, ta, kad atsikratoma blogų emocijų. Popieriuje iškloję tai, kas vargina, kelia nerimą, į pasaulį žvelgiame šviesiau. Susikaupusius negatyvius jausmus užrašius popieriaus lape palengvėja. Tačiau svarbu ir tai, kad išgyvenimams būtų suteikta forma, pavyzdžiui, eilėraščio ar kito kūrinėlio, tada atsiranda prasmė: vadinasi, iš vidinio chaoso neigiamų jausmų galima sukurti ir ką nors gera. Ir kaip patvirtinimas mirga žodžiai: "Kai dauguma kietai įmigę, / Pakilęs aš einu į žygį. / Prie stalo sėduos ir rašau, / Nakties aš nieko neprašau, / Juk ji man tylą dovanoja / <...> / Dėkingas jai esu be galo, / Kai pasitraukdamas nuo stalo, / Žinau, jog veltui nesėdėjau, / Naują eilėraštį sudėjau. / Kol tai dariau, mačiau ir saulę, / Tada buvau kitam pasauly." Taigi rašymas lyg būdas išsakyti neigiamas ir teigiamas emocijas, pagerinti savo santykius su aplinkiniais. Literatūrologas Regimantas Tamošaitis viename savo straipsnyje rašo, jog poezijos knygelių pasirodymas yra lyg pretekstas susitikti bendraminčius. 

O paskui... O paskui geležinis nerimo glėbys. Kalbėtis apie mirtį, kaip reiškinį, kuris neaplenks nė vieno gyvo sutvėrimo, yra viena. Tačiau, kai ji grėsmingai daužo netvirtu užraktu užsklęstas duris, kas kita. Ir dialogo čia jokio nebus, nes jėgos tragiškai nelygios. Ir nėra čia ko slėptis, apsimetinėti, aišku, kad baugu! Apie mirtį kalbama daug, be pagražinimų. Žinoma, kokį sykį neprošal ją pavadinti "ištikimąja mergina", arba "mirtele" lyg ketinant prisijaukinti... "Truputį keista pagalvojus, / Kam šitą gabalą ėjau? / Ir kad pavargę mano kojos / Nemindys šitos žemės jau.", "Išeisiu aš į amžinybę / Iš kur atėjęs ir esu. / Ten, kur išnyksta laiko ribos, / Keliauti vis dėlto baisu. / Žiogai bemiegę naktį čirškia, / Kiek kartų čirkš dar, nežinau. / Šiąnakt dangus žvaigždelėm tirštas, / O ryt gal bus viena mažiau..." Bet, kai liūdesys tampa grėsmingas - nuo pat žemės ligi dangaus, atrandama dar viena alternatyva - humoras. O jei jis prigimtinis, tai jau tikra dievo dovana: "Nebenoriu šnapso ir konjako, / Tai ryškiausias požymis mirties. / Ir vidinis balsas aiškiai sako, / Kad Vaciukas šaukštą greit padės.", "Ir nekęstas, ir mylėtas, / Greit išeis tasai poetas. / Kaulai traška, dantys byra, / Rankos vos nulaiko lyrą..." 

* * * 

Stovėjome mūsų bendro daugiabučio kieme. Abu laukėme savųjų bičiulių. Paskutinis tavo ruduo smarkiai purtė senuosius kaštonus, spraudėsi už apykaklės. Drėgnų lapų paklotas sparčiai storėjo paslėpdamas nelabai švarius šaligatvius, o tu vis kalbėjai ir kalbėjai. O įdūkęs vėjas, rodės, kėsinasi pagriebti žodžius. Ir pagriebė, ir pasėjo derlingon dirvon... Iki šiol juos kuo aiškiausiai prisimenu. "Sapnavau praeitą naktį tokį keistą sapną, - pasakojai tu. - Vis galvoju, ką tai turėtų reikšti? Lyg ir žinau, kad paaiškinimas yra, tik neįsivaizduoju, koks. Sapnuoju, jog esu prie ežero, tikriau sakant, prie ežerų. Esi ten ir tu. Lyg ko bijaisi, o aš drąsinu ir sakau, kad noriu tau parodyti, supažindinti tave su tais ežerais, nes aš juos palieku tau, todėl turi žinoti, kur negilu, kur gali bristi, o kur gylis pavojingas. Ir taip nubudau berodydamas." 

Tikrai slėpiningi tie bedugniai gyvenimo ežerai... Ką radome, tai ir paliksime, o tolima žvaigždelė degs aukštame skliaute tamsią naktį.