NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

REFORMOS IR ATEITIES VIZIJA

Šių metų pavasarį paaiškėjo, kad Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro laukia tam tikros reformos. Deja, bent jau mūsų organizacijoje, niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kokios tos reformos, koks jų dydis ar reikšmė, kas ir kaip bus reformuojama. Atėjo ruduo ir daugelis dalykų tapo aiškesni. Apie šiame centre įvykusias reformas pasakoja naujoji jo direktorė Raimonda Juknevičienė: "Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 261 Kauno vaikų abilitacijos centras reorganizuojamas prijungiant jį prie Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro. Nuo 2015 m. rugsėjo 1d. daugiafunkciniame centre ugdomi 77 įvairių raidos sutrikimų ir kompleksinę negalią turintys mokiniai bei 28 aklieji ir silpnaregiai. Patirtis rodo, kad kiekvienais metais pradedančių lankyti šią įstaigą mokinių skaičius kinta, todėl, manau, kad ir kitais metais kis. Pavyzdžiui, 2013 m. Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre mokėsi 57, 2014 m. - 50, 2015 m. - 28 mokiniai, turintys regėjimo negalią." 

Direktorė sakė, kad Prano Daunio ugdymo centre nuolat gyvena tik regėjimo negalią turintys moksleiviai, naujieji centro mokiniai visi yra kauniečiai, todėl į jį iš ryto atvyksta, o po pamokų išvyksta. Organizuojant popamokinę veiklą visiems mokiniams sudarytos sąlygos mokytis ir ugdyti savo specialiuosius gebėjimus. Centre dirba kompetentingi mokytojai, tiflopedagogai, specialieji pedagogai, logopedai, psichologas, judesio korekcijos mokytojai. 2015-2016 m. centro bendruomenė kviečia visus mokinius į vaikų folkloro ansamblį, dailės ir molio studijas, judesio raiškos/ šokio, muzikos ir žodžio terapijų, kompiuterių pasaulio, fizinio aktyvumo ir sveikatos būrelius. 

Paklausta, ar anksčiau yra tekę dirbti su regėjimo negalią turinčiais vaikais, R. Juknevičienė sakė, kad jos, kaip šio centro direktorės, tikslas - telkti bendruomenę, vadovauti mokinių ugdymo procesui. Centre lieka dirbti visi iki tol jame dirbę mokytojai, tiflopedagogai, todėl sukaupta tiflopedagoginė patirtis niekur nedings, o mokymo kokybė nenukentės. 

* * * 

Tokia būtų trumpa informacija apie Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre įvykusias reformas. O dabar leiskite pasidalinti keliomis subjektyviomis mintimis, kurios nėra nei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos, nei "Mūsų žodžio" oficiali pozicija ir už kurių turinį visas strėles, kulkas ar raketines sistemas reikėtų nukreipti tik jų autoriui. 

Pirmiausia, be abejonės, Pranas Daunys, jeigu būtų gyvas, tikrai apsidžiaugtų, kad mokytis ir būti lavinami gali ne tik aklieji ar kurtieji, kuriems ugdyti jis taip pat skyrė nemažai jėgų, bet ir kompleksinių negalių turintys vaikai. Visiškai suprantamas ir Kauno miesto savivaldybės sprendimas: net "brandaus socializmo" laikais, kai niekas neskaičiavo įstaigos išlaikymo kaštų ar išlaidų už šilumą, išlaikyti centrą, kuriame mokinių nuolat mažėja, o šiais metais mokosi tik 28 vaikai, kažin ar būtų buvę racionalu. Taigi ir čia su logika ir sveiku protu "neprasilenkiama". Vis dėlto tam tikrų abejonių kyla. Pirmoji abejonė - dėl skirtingas negalias turinčių mokinių buvimo kartu. Būtų daugiau negu neetiška skirstyti žmones į kokias nors kategorijas pagal jų negalios sunkumą ar turimų negalių skaičių. Negalime tikėtis iš visuomenės dėmesio ir supratimo neparodę jo patys kitiems, už save silpnesniems. Tačiau aklųjų mokyklos tiek Vilniuje, tiek ir Kaune visais laikais buvo ne tik neįgaliųjų mokyklos. Vaizdžiai kalbant, tai buvo saviti kadetų korpusai, kuriuose mažesni, jaunesni mokiniai sąmoningai ar nesąmoningai visada lygiuodavosi į vyresnius, daugiau sugebančius, galinčius ar mokančius. Tai galėjo būti sportas, muzika, mokslas, tačiau nuo pat aklųjų instituto įkūrimo laikų iš vienos aklųjų kartos kitai būdavo perduodama veržlumo dvasia, siekimas žinoti, mokėti, sugebėti daugiau ir geriau. Ar liks ši dvasia, kada vienas regėjimo negalią turintis vaikas mokysis tarp keturių daug sunkesnę nei jis negalią turinčių bendraamžių - jeigu taip, tuomet viskas gerai! Jeigu nebus tenkinamasi vien tam tikro pobūdžio būreliais ar dabartiniu metu taip madingomis terapijomis, jeigu centro auklėtiniai ir toliau sieks pačių geriausių rezultatų - tuomet ši abejonė neturi pagrindo ir yra kilusi visiškai be reikalo. 

Vienareikšmiškai sveikintina tai, kad visiškai nematančių ir sunkią regėjimo negalią turinčių vaikų Lietuvoje mažėja - medicinos pažanga neabejotinai turi čia didelę reikšmę! Tiesa, tam tikra jų dalis mokosi integruotai ir yra tik įvairiose ataskaitose ar suvestinėse, tačiau bendra tendencija yra mažėjimas. Matydami tai kai kurie su aklųjų švietimu daugiau reikalų turintys žmonės jau koks dešimtmetis vieni su kitais ar prie kavos puodelio pasikalba, kad dviejų aklųjų mokyklų Lietuvai yra per daug. Deja, panašios kalbos iki šiol ir liko tik kalbomis. Mūsų žiniomis, niekas į jas pernelyg nesigilino, niekas nebandė ar nenorėjo situacijos aiškintis iš esmės. Manau, visu savo aktualumu šis klausimas iškyla dar kartą: Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre - 28 mokiniai, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Vilniuje mokinių irgi nuolat mažėja - ar Lietuvai reikia dviejų pustuščių aklųjų mokyklų? Kadangi nesu šios srities specialistas, negaliu atsakyti nei taip, nei ne. Tačiau manau, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga turėtų inicijuoti jo svarstymą pačiu aukščiausiu lygiu. Kaip nevyriausybinė organizacija, mes negalime daryti realios įtakos aklųjų švietimo raidai, tačiau savo nuomonę turėti ir ją išreikšti tikrai galime. 

Paklausta, ką mananti apie aklųjų mokinių mažėjimą jiems skirtose mokyklose, naujoji Kauno Prano Daunio ugdymo centro direktorė R. Juknevičienė rugsėjo viduryje sakė: "Centrui vadovauju tik aštuoniolika dienų, todėl aiškios nuomonės dar nespėjau susidaryti, tačiau, be abejo, į tendencijas atsižvelgti būtina." 

Kalbant apie tendencijas ir konkrečius skaičius neturime užmiršti aplinkybės, kad tiflopedagogai ne tik moko Kauno Prano Daunio ugdymo centre gyvenančius moksleivius, bet ir teikia pagalbą ikimokyklinio amžiaus vaikams ir suaugusiems akliesiems. Jau penkeri metai čia vyksta LASS rengiamos savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklos. Visa tai svarbu arba gali būti svarbu aptariant tolimesnę centro veiklą, bet, pripažinkime, esmės tai nekeičia. Galima daug filosofuoti ir apie tai, kad Prano Daunio ugdymo centras yra aklųjų sąjūdžio ir švietimo lopšys, kad beveik prieš šimtą metų čia įkurtas aklųjų institutas, kad formavosi ir iš kartos į kartą buvo perduodamos geriausios aklųjų sąjūdžio tradicijos, tačiau: 

1) tas lopšys seniai mums nepriklauso ir geriausiu atveju galime būti tik jo svečiai, bet ne šeimininkai; 

2) lopšiai ir vystyklai tam tikrame kiekvieno žmogaus ar organizacijos raidos tarpsnyje yra neišvengiami, tačiau per didelis prisirišimas prie jų rodo tiktai nesubrendimą ir nenorą drąsiai pasitikti ateitį. 

LASS, artėdama prie savo veiklos devyniasdešimtmečio, reikia manyti, jau yra subrendusi tiek, kad sugeba adekvačiai vertinti pagarbą praeičiai, tradicijoms ir atvirumą ateičiai.