TARPTAUTINEI BALTOSIOS LAZDELĖS DIENAI

BALTOJI LAZDELĖ IR IŠMINTINGI JOS TĖVAI

Spalio 15-ąją minime Tarptautinę baltosios lazdelės dieną. Skaitytojams siūlome prieš metus Barbaros Fikert (Vokietija) parašytą straipsnį apie Baltosios lazdelės istoriją ir jos "prisijaukinimą" Vokietijoje. 

Redakcija 

1964 m. JAV prezidentas Lyndonas Džonsonas spalio 15-ąją paskelbė Baltosios lazdelės diena, 1969 m. Jungtinės Tautos paskelbė ją Tarptautine baltosios lazdelės diena. Aklieji, silpnaregiai ir kurčneregiai šią dieną atkreipia visuomenės dėmesį į neregių problemas. 2014 m. švęstas Baltosios lazdelės dienos 50-mečio jubiliejus - puiki proga prisiminti du mobilumo trenerius - Denisą Korį ir Jocheną Fišerį. 

Šiandien gana įprasta matyti akluosius ir silpnaregius pėsčiuosius, einančius su baltosiomis lazdelėmis. Tačiau taip buvo ne visada. 1930 m. prancūzė Guilly Herbemont sugalvojo baltąją lazdelę panaudoti kaip neregių apsaugos ir atpažinimo ženklą, nors tik po kelių dešimtmečių buvo sukurtos įvairios vaikščiojimo ir orientavimosi baltąja lazdele technikos. Tuo metu ir kilo mintis mokyti akluosius ir silpnaregius naudotis nauja tiflopriemone. Tai buvo orientacijos ir mobilumo pradžia. Be kasdienių įgūdžių, orientacijos ir mobilumo mokymas yra svarbiausias mokymas, padedantis akliesiems laisviau judėti ir savarankiškai tvarkytis. 

Kaip viskas prasidėjo 

Antrojo pasaulinio karo metu Valley Forge klinikos (JAV) personalas pradėjo organizuoti orientacijos ir mobilumo mokymus kare apakusiems asmenims. Baltąją lazdelę pirmiausia iš medžio, o po trumpų bandymų iš lengvo metalo sugalvojo pagaminti Richardas Huveris, kuris prieš karą Merilande dirbo aklųjų mokykloje, o po karo tapo oftalmologu. Lazdelė ilgai buvo vadinama Huverio lazdele. 

Tarptautinis bendradarbiavimas 

1966 m. vienas pirmųjų JAV orientacijos ir mobilumo mokytojų Stanlis Suterko metams išvyko į Angliją. Birmingame padėjo įkurti Midlendo mobilumo centrą. Čia pradėjo mokyti akluosius ir personalą. 

Amerikos fondas užjūrio akliesiems (Amerikan Foundation for the Overseas Blind AFOB, dabar Tarptautinis Helenos Keler fondas) nuo 1968 iki 1970 m. Paryžiuje vedė įvadinius orientacijos ir mobilumo kursus. Vienas iš kursų lankytojų, regintis vyresnysis tiflopedagogas Hansas Erichas Kiefneris, paskleidė orientacijos ir mobilumo kursų idėją Vokietijoje. Daugelyje aklųjų įstaigų buvo kuriamos orientacijos ir mobilumo kursų programos, o baltoji lazdelė pradėta vis plačiau naudoti. 1973 m. tiflopedagogų iniciatyva, pritariant Aklųjų ir silpnaregių sąjungai, Timerdorfo Štrande įvyko pirmieji orientacijos ir mobilumo kursai Vokietijoje. 

Jochenas Fišeris, tuo metu dirbęs Marburgo Blista gimnazijoje sportinės pedagogikos srityje, dalyvavo tuose kursuose ir labai greitai suprato baltosios lazdelės privalumus. Jis nuėmė fotoaparato stovo kojas, apvyniojo jas lipnia juostele ir nudažė baltai. Tokios "ilgosios lazdos" kartu su pailgintomis plastikinėmis lazdomis buvo panaudotos pirmuosiuose mobilumo užsiėmimuose. 

Iš Marburgo į Angliją ir atgal į JAV 

1974 m. Blista direktorius Hansas Heinrichas Šenkė išsiuntė sutuoktinius Beatričę ir Jocheną Fišerius į Birmingamą įgyti orientacijos ir mobilumo mokytojų kvalifikacijos. Tuo pačiu metu jis išleido Denisą Korį ir jo žmoną Pamelą atostogų, kad JAV baigtų orientacijos ir mobilumo mokytojų kursus. Pamela Kori įgijo taip pat ir kasdienių įgūdžių mokytojos kvalifikaciją. Vokietijoje tuo metu ji buvo vienintelė šios srities specialistė, iš pradžių vedanti pamokas Marburgo Blistos gimnazijoje, vėliau kartu su vyru Hamburge įkurtame Silpnaregių reabilitacijos ir integracijos institute (IRIS). 

Fišeris, grįžęs iš Anglijos, o Kori iš JAV, Marburge kartu sukūrė orientacijos ir mobilumo programą. Jie pirmieji atkreipė dėmesį į skirtingus aklųjų ir silpnaregių poreikius ir pateikė silpno regėjimo judėjimo idėją. Nuo tada Marburgo gimnazijoje pradėti lavinti ir silpnaregiai (anksčiau silpnaregių regėjimo likutis nebuvo lavinamas, kasdienių įgūdžių, orientacijos bei mobilumo mokymuose jie buvo verčiami dėvėti akių raiščius). Dabar pradėta mokyti dirbti su monokuliarais ir vaizdo didinimo prietaisais. 

Ilgųjų lazdų gamybos pradžia Vokietijoje 

Iš pradžių ilgosios lazdos buvo importuojamos iš Anglijos, Danijos ir Švedijos, nes Vokietijoje jų niekas negamino. Vieną dieną Hansas Venceris, Audillux šviesos atpažinimo prietaiso išradėjas, kreipėsi į Marburgo gimnaziją ir pasiūlė įsigyti pirmąsias Vokietijoje pagamintas ilgąsias lazdas. Buvo pristatyta 50 vienetų. Netrukus Vokietijoje pradėtos gaminti įvairios lazdos: vientisos, sudedamos iš kelių dalių, sulankstomos, teleskopinės, metalinės, stiklo pluošto, kartono pluošto. Toliau buvo tobulinami ir antgaliai. Šiandien galima įsigyti įvairiausių, atsižvelgiant į kliento norus ir poreikius. 

Treniruotės su baltąja lazda ir echolokacija 

"Eksperimentų" laikotarpiu XX a. 6-ajame dešimtmetyje aklas teisės mokslų studentas Arminas Kapalo paskatino Jocheną Fišerį, 1986-1998 m. ėjusį Vokietijos aklųjų sąjungos prezidento pareigas, domėtis echolokacija. Arminas Kapalo turėjo puikią klausą ir buvo įsitikinęs, kad ji padeda akliesiems judėti. Jis neturėjo lazdos, bet jo batų užkulniai buvo pakaustyti metalu. Kiekvienas žingsnis sukeldavo garsą, kuris, atsklidęs nuo kliūčių, buvo geras orientavimosi signalas. Kiekvieną savaitę Kapalo ir Fišeris lavino mokinių klausą senajame vestibiulyje prie kolonų. Besimokantieji buvo vedžiojami 0,5-4 m atstumu nuo kolonų ir turėdavo įvertinti atstumą. Atlikdami kitą pratimą jie turėdavo sustoti nurodytu atstumu nuo sienos. Vėliau buvo einama treniruotis į lauką. Buvo mokomasi nustatyti atstumą iki medžių, augančių šalia šaligatvio, ir apšvietimo stulpų. Tokiais ir kitais pratimais mokiniai lavino klausą ir mokėsi nustatyti atstumą iki besivarstančių durų ar išsikišusio karnizo. 

Garso pliūpsnių, kurie nuo įvairių objektų aidu grįžta atgal, panaudojimas orientacijai vadinamas echolokacija. Tai nėra XXI a. išradimas. Echolokaciją XX a. 7-ajame dešimtmetyje jau naudojo Kapalo ir Marburgo gimnazijos pedagogai. Mobilumo treniruotėse baltosios lazdelės technikos derinamos su echolokacija. 

Iš vokiečių kalbos vertė
Ina Praprovienė 

P. S. Į Lietuvą ilgosios baltosios lazdos atkeliavo 1989-1990 metais, kai prasidėjo intensyvesnis bendravimas su Vakarų valstybių aklųjų organizacijomis. Tačiau tikrojo jų naudojimo pradžia laikytini 1991 metai. Tais metais Vilniuje buvo surengti orientacijos ir mobilumo kursai, kuriuos vedė mobilumo mokytojai iš Lenkijos Jadvyga ir Jacekas Kvapišai. Kursuose dalyvavo 12 būsimų mobilumo mokytojų iš visos Lietuvos. Grįžę namo jie paskleidė baltosios lazdelės idėją, savo pačių patirtį ir kursuose įgytas žinias. 

Vaikščiojimo su baltąja lazdele Lietuvoje pradininkas mokytojas Juozas Daunaravičius prisimena, kad orientacijos ir mobilumo akluosius jis pradėjo mokyti 1991 m. rudenį ir tai daro jau beveik ketvirtį amžiaus. J. Daunaravičiaus iniciatyva, Lietuvoje yra parengtos bei Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintos dvi orientacijos ir mobilumo mokymo programos: viena vaikams, kita - suaugusiems akliesiems. Vaikai vaikščioti su baltąja lazdele mokomi nuo pirmųjų klasių.