SPORTAS

Alvydas VALENTA

JIE PLAUKIA, JIE PLAUKS!


Liepos viduryje Jungtinėje Karalystėje, Glazge, vyko IPC (Tarptautinis olimpinis komitetas - angl.) pasaulio plaukimo čempionatas. Lietuvai jame atstovavo du sportininkai - kaunietis Mindaugas Dvylaitis (trenerė Birutė Statkevičienė) ir vilnietė Gluosnė Norkutė (treneris Rimantas Venckutonis). Abu plaukikai parodė gana gerus rezultatus, savo rungtyse pateko į pajėgiausių pasaulio plaukikų aštuntukus, pagerino keletą asmeninių ir Lietuvos aklųjų bei silpnaregių rekordų. Bet apie čempionatą, šalies plaukimo dabartį ir ateitį - kiek vėliau. Kad geriau suprastume, kur esame ir kur einame, turime bent trumpai prisiminti aklųjų plaukimo pradžią ir istoriją. 

 

Keturi dešimtmečiai 

 

Aklųjų plaukimo Lietuvoje pradžia - 1976-1977 metai, kai, pastačius tuometinę Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklą, bene antraisiais jos veiklos metais, moksleiviams be daugelio kitų būrelių, buvo pasiūlyta lankyti baseiną. Norinčių atsirado daug, prasidėjo treniruotės, vėliau imta rengti varžybas. Taigi Lietuvos aklųjų plaukimo istorija baigia jau ketvirtą dešimtmetį. Per tuos keturiasdešimt metų buvo silpnesnių ir stipresnių, gal net labai perspektyvių plaukikų, tačiau akivaizdu, kad plaukimas Lietuvoje, palyginti kad ir su lengvąja atletika, buvo ir liko labiau mėgėjiškas laisvalaikio užsiėmimas nei gero sportinio meistriškumo reikalaujanti veikla. Didžiausias mūsų plaukikų pasiekimas - dalyvavimas tuometinėse SSRS sąjunginėse varžybose. Jos vykdavo kas treji metai nuo 1978 m. Mūsų komanda jose reguliariai dalyvaudavo ir netgi grįždavo su medaliais. Tiesa, jeigu atmintis neapgauna, aukso niekada neiškovojome. Situacija iš esmės pasikeitė per pastaruosius keletą metų ir šis pasikeitimas pirmiausia susijęs su dviejų plaukikų - kauniečio Mindaugo Dvylaičio ir vilnietės Gluosnės Norkutės - vardais. M. Dvylaitį treniruoja daugkartinė Lietuvos čempionė, Lietuvos sporto universiteto dėstytoja, Miuncheno olimpinių žaidynių (1972) dalyvė Birutė Statkevičienė, o G. Norkutę - ilgametis Lietuvos aklųjų sporto federacijos generalinis sekretorius, praeityje daug metų dirbęs aklųjų sporto instruktoriumi, - Rimantas Venckutonis. M. Dvylaičiui ką tik sukako devyniolika. Jis yra Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos studentas. G. Norkutė šiais metais Vilniaus universitete baigė psichologijos bakalauro studijas ir toliau tęsia jas jau kaip šios srities magistrantė. 

Aptardamas aklųjų ir silpnaregių plaukimo situaciją Lietuvoje R. Venckutonis sako: "Anksčiau treneriai su regėjimo negalią turinčiais plaukikais daugiausia dirbdavo visuomeniniais pagrindais. Nebuvo varžybų, stimulo tobulėti, siekti rezultatų. Tiesa, su buvusių SSRS respublikų plaukikais rungtyniaudavome, bet didesnės motyvacijos tobulėti neturėjo nei patys sportininkai, nei treneriai. Plaukimo treneriu pradėjau dirbti 2010 metais. Ėmėme ieškoti galimybių dalyvauti tarptautinėse varžybose, sportininkams atsirado paskata tobulėti, siekti rezultatų. "Šaltinio" sporto klube treniruojasi keletas jaunų plaukikų, kurių rezultatai, išskyrus Gluosnę, gal nėra labai geri, bet ateityje, jeigu šie plaukikai ir toliau intensyviai treniruosis, jie tikrai gerės." 

M. Dvylaičio trenerė B. Statkevičienė prisimena: "Atvirai kalbant, su Mindaugu susitikome labai atsitiktinai. Kaune mokiau neįgaliuosius plaukti, bet dirbau su jais visuomeniniais pagrindais. Atėjo laikas, kai supratau, kad šitaip dirbti daugiau negaliu. Sau pasakiau, kad apsiribosiu tik tomis valandomis, kurios man priklauso kaip sporto universiteto dėstytojai. Tuo metu (tai buvo prieš gerus dešimt metų) paskambino Mindaugo mama, pasakė, kad turi neregį sūnų ir kad jis labai nori išmokti plaukti. Gerai, sakau, paskambinkite po dviejų savaičių, tada žiūrėsime. Po dviejų savaičių Mindaugo mama vėl skambina, klausia. Kur dingsi? Atveskit, sakau, tą vaiką, pabandysime. Pirmųjų treniruočių neprisimenu. Kažkada Mindaugo paklausiau, ar atsimeni, ką tada darėme? "Jūs pati lipote su manimi į vandenį, rodėte judesius ir per pirmą treniruotę nuplaukiau 25 metrus". Mindaugas buvo mažiukas, bet turėjo ilgas rankas. Kai pamačiau pirmą kartą, atsimenu, pagalvojau: "Iš šito vaiko bus plaukikas!" Tokia buvo pradžia. Pirmiausia ačiū reikia pasakyti Mindaugo mamai, kuri juo labai nuoširdžiai rūpinosi ir tebesirūpina. Panoro vaikas plaukti - padarys viską, kad tą norą įgyvendintų! Dirbu Lietuvos sporto universitete dėstytoja. Studentams, tarp kurių yra ir neįgaliųjų, plaukimo pradmenys yra privalomi. Tačiau ką reiškia išmokyti plaukti kad ir neįgalų, bet regintį žmogų ir visiškai nematantį? Regintysis mato tavo judesius, juos atkartoja. Neregys viso to nemato. Su visiškai nematančiais žmonėmis iki tol niekada nebuvau dirbusi, o, be to, Lietuvoje apskritai nėra jokios teorijos, jokios literatūros, kaip šiuos žmones mokyti plaukti. Lipau pati su Mindaugu į baseiną, rodžiau judesius, guldžiausi ant žemės, ant stalo, vėl rodžiau. Ir vandenyje, ir sausumoje kartu ieškojome, eksperimentavome. Žmogus niekada gyvenime nematęs, kaip reikia plaukti krūtine - vesdavausi studentus, tarėmės, kaip geriau parodyti judesius, kaip išmokyti taisyklingai atlikti startą. Mindaugui tai buvo ypač sunku, bet, kaip dabar matau, tai sunku ir kitiems nematantiems plaukikams. Mindaugui buvo įdomu mokytis plaukti, man buvo įdomu jį mokyti. Mindaugas buvo gabus mokinys, net sporto universiteto dėstytojai stebėdavosi: praėjusią savaitę nedarė ir to, ir ano, o po savaitės, žiūrėk, jau plaukia... Bet išmokti plaukti yra viena, o tapti geru sportininku - kita. Kai Mindaugas išmoko plaukti, prasidėjo "juodas" darbas: šlifavome judesius, plaukimo techniką. Vėl eksperimentavome, ieškojome. Kartą per treniruotę žiūriu - Mindaugas verkia. Klausiu, kas atsitiko? Susimušiau į sienelę galvą, sako. Tada supratau, kad jam reikia rodyti posūkius. Dabar Mindaugas plaukia, o aš lakstau iš vieno baseino galo į kitą ir su lazda rodau posūkius. Taip dirbome keletą metų. Mindaugas išmoko plaukti, tačiau prispaudė mokslai, muzikos pamokos, baseiną pradėjo lankyti vis rečiau - kartą per savaitę ar net ir per mėnesį. Pagaliau atėjo laikas, kai supratau, kad daugiau nieko jam negalėsiu duoti ir pasakiau, kad Mindaugas gali ir toliau plaukioti, bet jau savarankiškai, juolab kad, išskyrus Aklųjų sporto federacijos rengiamus čempionatus, varžybų nebuvo, stimulo tobulėti, siekti rezultatų - irgi. Proveržis įvyko prieš kokius ketverius ar trejus metus. Tada vilniečiai vežėsi Mindaugą į Baltarusiją, į atvirą jų plaukimo čempionatą. Mindaugas iškovojo pirmąją vietą, suprato, kad gali ir nori plaukti toliau. Pernai užėmėme šeštąją ir aštuntąją vietas Europos čempionate. Šiais metais balandį Vokietijoje vykusiame atvirajame plaukimo čempionate jis įvykdė du pasaulio čempionato A normatyvus, dar du normatyvus įvykdė praėjusiais metais Europos čempionate. Taigi iš viso keturi normatyvai!" (Apie tai, ką reiškia ir kam reikalingi normatyvai, - kiek vėliau). 

M. Dvylaičio sportinė biografija nėra ilga, bet jau pakankamai solidi: daugybė aukso medalių Lietuvos aklųjų ir silpnaregių plaukimo čempionatuose, daugybė ne kartą gerintų Lietuvos rekordų, dalyvavimas įvairiose tarptautinėse varžybose. Ir jeigu net kai kada pasitaiko grįžti be medalių, kaip, pavyzdžiui, pernai iš Europos čempionato, tai vis tiek yra labai didelis pasiekimas. Apie visa tai galima kalbėti daug ir ilgai, tačiau Mindaugas dar labai jaunas ir svarbiausios pergalės, norime tikėti, jo laukia ateityje. Vis dėlto vieno "egzotiško" fakto negalime nepaminėti. 2013 m., minint 95-ąsias Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo metines, Elektrėnuose buvo surengtos neįprastos plaukimo varžybos, jose sportininkai turėjo per 3 valandas nuplaukti kuo ilgesnį atstumą, o neįgalūs sportininkai be išlygų varžėsi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir įgalūs. Jose dalyvavo ir M. Dvylaitis. Per 3 val. jis nuplaukė 9 km 150 m, tik 250 m atsiliko nuo varžybų nugalėtojo ir iškovojo sidabro medalį. Neperdedant ir nesivaikant skambių žodžių, galima pasakyti, kad vien šiuo plaukimu Mindaugas atvertė naują puslapį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių plaukimo istorijoje. 

G. Norkutė iki šiol sporto pasaulyje buvo labiau žinoma kaip lengvaatletė. Tačiau, kaip pati sakė, plaukimas visada buvęs antroji jos meilė. "Jei lengvosios atletikos treniruotės per savaitę būdavo penkios, tai plaukimo - dvi. Jeigu mažiau sportuodavau sausumoje, daugiau - vandenyje. Nuo praėjusių metų daugiau dėmesio pradėjau skirti plaukimui, ėmė gerėti rezultatai." 

 

IPC pasaulio čempionate: trenerė B. Statkevičienė (kairėje), M. Dvylaitis, G. Norkutė, treneris R. VenckutonisIPC pasaulio čempionatas 

 

Jokiame tikrai aukšto lygio tarptautiniame čempionate joks sportininkas neišdygsta kaip grybas po lietaus. Prieš aukščiausio lygio varžybas jis turi daug ir intensyviai treniruotis, tačiau reikia dar įvykdyti ir tam tikrus varžybų dalyviams keliamus reikalavimus - normatyvus. Europos čempionatai turi vienokius, pasaulio - kitokius, olimpinės ir parolimpinės žaidynės - dar kitokius normatyvus. Normatyvai yra maksimalūs ir minimalūs, maksimalūs trumpai vadinami A normatyvais, minimalūs - B normatyvais. Taigi Mindaugas Dvylaitis iki IBC pasaulio čempionato buvo įvykdęs keturis A normatyvus: 400 m plaukimo laisvu stiliumi, 100 m nugara, 100 m krūtine ir 200 m kompleksiniu būdu. Skaitytojams, mažiau žinantiems apie plaukimą, pasakysime, kad tai itin sunki rungtis, reikalaujanti iš sportininko gerai plaukti visais stiliais: peteliške, nugara, krūtine, laisvuoju stiliumi. Kiekvienu iš šių stilių plaukiama pakaitomis po 50 metrų. 

G. Norkutė iki IPC pasaulio čempionato buvo įvykdžiusi du normatyvus: A - 100 m plaukiant nugara ir B - 50 m laisvu stiliumi. 

Pakeliui į IPC pasaulio čempionatą Glazge abiem sportininkams labai reikšmingas ir atsakingas buvo balandžio mėnesį vykęs atvirasis Vokietijos plaukimo čempionatas. Be Vokietijos sportininkų, jame dalyvavo daugybė pačias įvairiausias negalias turinčių plaukikų iš daugiau nei 50 šalių. Abu Lietuvos atstovai jame plaukė itin sėkmingai. G. Norkutė pagerino net keturis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių moterų rekordus, M. Dvylaitis įvykdė du pasaulio čempionato A normatyvus. Po atvirojo Vokietijos plaukimo čempionato M. Dvylaitis iškovojo teisę pasaulio čempionate plaukti keturias rungtis: 100 m nugara, 100 m krūtine, 200 m kompleksiniu būdu, 400 m laisvuoju stiliumi. G. Norkutė startavo dviejose rungtyse: plaukė 100 m nugara ir 50 m laisvuoju stiliumi. 

Liepos vidurys. Škotija, Glazgas. Mindaugo ir Gluosnės startai. Iškart pasakysime, kad svajotų medalių nepavyko laimėti, tačiau abu sportininkai plaukė tikrai neblogai ir savo rungtyse užėmė geras vietas. Mindaugas - šeštąją, aštuntąją ir dvi devintąsias. Plaukdamas 200 m kompleksiniu būdu Mindaugas net 5 sekundėmis pagerino savo paties rekordą, dabar jis - 3 min. 4 sek. Aukščiausią, šeštąją vietą, Mindaugas iškovojo plaukdamas 100 m nugara, - 1 min. 22,31 sek. Šiek tiek (0,16 sek.) pagerintas ir Lietuvos rekordas plaukiant 100 m krūtine. Dabar jis yra 1 min. 28,52 sek. Komentuodama Mindaugo startus pasaulio čempionate, jo trenerė B. Statkevičienė sakė: "Šeštoji vieta pasaulyje - atrodytų, tai visai neblogai. Deja, kol kas nepasiekėme svarbiausio tikslo - neįvykdėme nė vieno Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių A normatyvo. Nors įvykdėme net trijų rungčių B normatyvus, bet sportininkui jie tik atveria kelią dalyvauti žaidynėse, tačiau jo negarantuoja. Jeigu kiti metai būtų ne olimpiniai metai, tokiais Mindaugo startais reikėtų tik džiaugtis. Dabar reikės dar padirbėti ir gerokai pasistengti. Galimybių įvykdyti parolimpinių žaidynių normatyvą dar turime, bet tik iki kitų metų pradžios. Lapkritį vyks atviras Švedijos, gruodį - atviras Lenkijos čempionatas, dalyvausime ir bandysime." 

G. Norkutė Glazge ypač sėkmingai plaukė 100 m nugara - šį atstumą ji įveikė per 1 min. 30,61 sek., daugiau nei pusantros sekundės pagerino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių moterų rekordą ir tapo septintąja pasaulyje. Plaukiant 50 m laisvuoju stiliumi Gluosnei pasisekė kiek mažiau - ji nepateko į stipriausiųjų aštuntuką ir beliko džiaugtis dešimtąja vieta. Tačiau rezultatas, kurį ji parodė - 33,09 sek. - yra naujas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių moterų rekordas, kartu įvykdytas ir parolimpinių žaidynių B normatyvas. 

Po metų - Rio de Žaneiro parolimpinės žaidynės. Labai norime tikėti, kad jose išvysime startuojančius ir Lietuvos plaukikus. Tačiau net jeigu taip ir neatsitiktų, dabar jau aišku, kad galime siekti geriausių šios sporto šakos rezultatų, galime būti tarp geriausių jos atstovų. O jeigu galime, tai anksčiau ar vėliau ir būsime. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]