PORTRETAS

SULAUŽYTAS LIKIMAS

(tęsinys) 

Vaikų namų universitetai 

Iki šiol atsimenu vadinamą vaikų namų naujokės "krikštą". Tai buvo lyg siaubo romanas. Jei man kas papasakotų, tikrai nepatikėčiau. Vaikų namuose gyvenau vos kelias dienas. Vietiniai mane sugalvojo pakrikštyti. Kankinama negeros nuojautos, mėginau nuo jų pasislėpti. Žinoma, mane surado. Neišmanydama, ką daryti, pradėjau bėgti. Savo persekiotojams, matyt, pažadinau laukinių medžioklių instinktus. Jie šaukdami ir grūmodami mane vijosi. Netoli tenubėgau. Greitai buvau sugauta ir pakabinta ant spygliuotos vielos tvoros. Tada prasidėjo tikroji egzekucija. Kas tik norėjo, mane galėjo talžyti. Visi mušė per galvą. Mušimas čiabuviams greitai nusibodo. Kabodama ant vielos, smarkiai susižeidžiau kaklą. 

Vaikų namų auklėtojai apie tai sužinojo. Deja, jokių veiksmų nesiėmė. Gydoma taip pat nebuvau. Vaikų namuose medicinos sesutė buvo, bet į savo pareigas žiūrėjo formaliai. Teko pačiai kapanotis. Nieko - išsikapanojau ir nepalūžau. Man šios "krikštynos" pravertė. Supratau viena - norėsiu išgyventi, turėsiu užmiršti žmogiškumą ir, nepaisydama moralės, niekam nenusileisti, o prireikus į darbą paleisti ne tik kumščius, bet ir dantis bei nagus. Išgyvenimo kovoje visos priemonės yra geros ir pateisinamos. Pamažu savo tikslą pasiekiau. Nesvarbu, kad beveik nieko nemačiau, buvau mažo ūgio, labai liesa. Visa tai kompensavo mano "aršumas". Pravertė Sibiro mokykla. Niekam vaikų namuose nenusileidau. Iš pradžių manęs pradėjo vengti ir bijoti mergaitės, o vėliau ir berniukai. Tapau neformalia vaikų namų lydere. 

Ne visi vaikų namų gyventojai galėjo ir norėjo vadovautis džiunglių įstatymais. Turėjau draugę Janytę. Ji iš tiesų buvo gera, švelni, romi mergaitė. Vieną kartą, kai buvome kieme, prie jos pribėgo vaikėzas ir be jokios priežasties trenkė į nosį. Taip elgtis vaikų namuose buvo įprasta. Janytė nesigynė ir romiai iškentė skausmą. Netrukus pribėgęs kitas berniūkštis vėl jai trenkė. Draugė apsipylė ašaromis, bet nedavė skriaudikui grąžos. Trečią kartą gavusi į nosį Janytė šluostėsi srovele tekantį kraują. Vis tiek ji nenubaudė skriaudiko. Tada man pačiai trūko kantrybė ir jai sakau: 

- Žinai, Jane, man pačiai niežti rankos dar kartą tau trenkti į nosį, kad nors šiek tiek proto įgautum. Tu privalai apsiginti, nes kitaip neatsikratysi skriaudikų. 

Nors mano mama kalėjo lageryje ir iš jos buvo atimtos motinystės teisės, labai norėjo sužinoti mano tolesnį likimą. Iš lagerio nuolat rašė laiškus, ieškojo manęs. Pagaliau jos paieškos davė vaisių. Sužinojusi, kad esu Kuršėnų vaikų namuose, pradėjo rašyti man laiškus. Iš pradžių apie mamos laiškus nieko nežinojau, nes vaikų namų direktoriaus pavaduotoja nuo manęs juos slėpdavo arba sudraskydavo. Viena auklėtoja mūsų su seserimi pasigailėjo. Pavaduotojos sudraskytą laišką ištraukė iš šiukšlių dėžės ir davė mano sesei paskaityti, nusirašyti mamytės adresą. Nedelsdama atsakiau mamai. Taip prasidėjo mūsų susirašinėjimas. Šiuos laiškus kaupiau ir, kai man būdavo labai sunku, juos skaičiau ir skaičiau. Apie mano kaupiamus laiškus sužinojo pavaduotoja. Nedelsdama pareikalavo šių laiškų. Nenorėjau jų duoti, bet mano norų niekas nepaisė. Pavaduotoja man prieš akis sudraskė visus mamos rašytus laiškus į skutelius ir sviedė į veidą. Nuo tada pradėjo kontroliuoti gaunamą paštą. Iš mamos atėjus laiškui, pavaduotoja pasikviesdavo mane į savo kabinetą arba sutikusi mane demonstratyviai jį suplėšydavo. Vėliau "pedagogė" privertė mane juos draskyti. Norėdama save paguosti, buvau įsitikinusi, kad laiškuose nėra ką rašyti, nes juos kontroliuoja saugumas. Mamai rašydavau trumpai: esu sveika, gyva, viskas gerai. Mamytė nesuprato, kad aš kitaip negalėjau rašyti, nes buvau savotiškame kalėjime. Laiškų draskymas nepraėjo be pėdsako. Pradėjau mikčioti ir naktimis verkti. Kartais ilgai prarasdavau kalbos dovaną. Kiekvieną dieną vaikų namuose vykdavo rikiuotės. Auklėtojai šaukdavo: 

- Na, gyvenimo atliekos, rikiuotis! 

Nė vienas vaikų namų auklėtinis iš pedagogų neišgirsdavo gero žodžio. Kuršėnų vaikų namuose gyvenau iki šešiolikos metų. 

Neįgaliųjų prieglauda ar statybos 

Vaikų namuose augau viena, nes mano abi seseris paėmė auginti mūsų močiutė. Sukakus šešiolikai metų, vaikų namuose likti negalėjau. Reikėjo rinktis tolesnį kelią. Pasirinkimo perspektyva nebuvo itin viliojanti. Auklėtojai leido rinktis iš dviejų kelių: statybos arba neįgaliųjų pensionatas. Laimei, vyriausioji sesė apsiėmė mane globoti. Ji manęs paklausė, kur noriu mokytis. Į sesers klausimą neatsakiau, tylėjau, nes apie tai niekada negalvojau. Sesuo pasiūlė tapti buhaltere. Sutikau, nes ji pažadėjo paremti. Suprantu, kad įsėdau ne į savo roges. Su tokiu regėjimu studijuoti buhalteriją neįmanoma. Aš šiek tiek mačiau, bet rašiau nosimi. Kitais žodžiais tariant, labai prisikišusi prie sąsiuvinio. Buhalterinius mokslus baigiau. Kai žmogus nori, tai ir pasiekia užsibrėžtą tikslą. 

Mokslams vaikų namai nedavė jokio išlaikymo. Neturėjau jokio pragyvenimo šaltinio. Gaudavau 150 rublių stipendiją ir vyriausioji sesuo duodavo 100 rublių. Šios pinigų sumos išgyventi nepakako. Nuo stipendijos atskaičiuodavo mokestį už bendrabutį. Vėl teko prisiminti tremtį ir bado metus. Valgydavau kas trečią ar ketvirtą parą. Po paskaitų nuolat gulėdavau - paprasčiausiai iš bado nebuvo jėgų vaikščioti. Bijojau nukristi ir neatsikelti. Technikumo bendrabučio kambaryje gyvenau su Janyte Augustinaite, vėliau tapusia Sipiene (žinoma šaškininkė, sporto meistrė - red. pastaba). Ji nuolat keldavo mane iš lovos, ragino eiti sportuoti. Pati žaidė šaškėmis. Vieną kartą jėga ištempė iš lovos ir pradėjo mokyti mane šio žaidimo. Pradėjau žaisti technikumo komandoje. Vėliau vaikščiojome į šaškių ir šachmatų klubą. Mus treniravo žinomas treneris Juozas Kulikauskas. Žaidimas šaškėmis mane gelbėjo nuo bado. Žaisdama technikumo komandoje gaudavau maitinimo talonus. Pagaliau žaisdama užsimiršdavau, kad noriu valgyti. 

Baigiau ir buhalterijos mokslus. Gavau paskyrimą dirbti Mažeikiuose. Ten gyvenau pusantrų metų. Svajojau sugrįžti į Vilnių. Kartą susikroviau mantą ir išvažiavau gyventi į sostinę. Neturėjau nei darbo, nei kur gyventi. Priglaudė sesuo. Darbo ieškojau ilgai. Reikėjo pakeisti kelias darbovietes. Darbindamasi niekam nesakiau, kad esu tremtinė. Pildydama anketas visur rašiau, jog esu iš vaikų namų. Gal todėl niekam neužkliūdavau. Pagaliau įsidarbinau hidrometeorologijoje vyriausiąja buhaltere. Norint ja dirbti, reikėjo važiuoti į Maskvą, gauti sutikimą. Ten nuslėpiau tikrą savo praeitį, tik pasakiau, kad augau Kuršėnų vaikų namuose. Tuometiniams Maskvos funkcionieriams to pakako. Patikrinimą perėjau. Jiems netgi neužkliuvo mano silpnas regėjimas. Gavusi "palaiminimą" laiminga sugrįžau namo. 

Mamytė iš tremties grįžo 1960 metais. Tremtyje ištekėjo antrą kartą. Jos vyras buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas, labai išsilavinęs žmogus. Lageryje kalėjo 10 metų. Šiame lageryje iš dviejų tūkstančių kalinių liko gyvi vos penki. Po lagerio dar dešimt metų gyveno tremtyje. Mama laukė jo tremties termino pabaigos ir tik tada abudu sugrįžo į Tėvynę. Patėvis, grįžęs į Tėvynę, čia nepritapo. Labai pamėgo stikliuką. Tiesą pasakius, mes jį ne itin nuoširdžiai priėmėme. Mama liepė savo vyrą vadinti tėčiu. Aš negalėjau - jį vadindavau tik mamos vyru. 

Dirbdama vyriausiąja buhaltere slėpiau savo silpną regėjimą. Žinoma, bendradarbiai matė, kad prastai matau. Jie buvo draugiški ir tylėjo. Tik devintojo dešimtmečio viduryje nusprendžiau oficialiai įsiforminti neįgalumą. Atsiguliau į Santariškių ligoninę. Gydytojai, apžiūrėję akis, susiėmė už galvų. Jų nuomone, su tokiomis žaizdomis nė negalėjau matyti. O kaip įsigudrinau dirbti buhaltere, jiems tai liko neįmenama mįslė. Gydytojai iš karto man pasiūlė neįgalumą. Tuometinė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos gydytoja Gražina Chaleckienė kiekvienais metais kvietė iš naujo nustatyti neįgalumo lygį. Gydytojai mano atvejis pasirodė unikalus. Ji kasmet tikrino mano akis ir regėjimo aštrumą. 

Išėjusi į pensiją įstojau į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Atsiradus daugiau laisvo laiko, prisiminiau jaunystės pomėgį - šaškes. Taip sugrįžau prie šaškių lentos. 

Užrašė Antanas MONKEVIČIUS