LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Vida MIKNIENĖ
|
Gyvenimo traukiniu
Įsibėgėja traukiniai, Suūkę lekia pro bemiegę stotį. Jiems nevalia ilgai stovėti: Aplinkui tiek skvarbių akių - Jos ir sutinkant, ir palydint. Tie žodžiai paskubom tarti Nenugirsti, kažkaip pavydžiai Kiek stabtelėję - įsilies Į tą pašėlusį lėkimą. Kiti veidai pro šalį skries Ir žiburiai lyg akys mirkčios. O žvilgsniui atsakas svarbu, Tik greit, per greit nutolsta Atodūsiais ir laukimu Akimirka ši prieš kelionę.
SLĖPYNĖS SILPNAREGEI
Už seno ąžuolo - slėptuvėn Graudumo skonio ašarai, Žiemos ir vasaros atstumais Kaktomuša - atatupstai.
Po ąžuolais - vaikystėn švintant Alyvoms šitaip žydint. Slėpynės su miglos išdaigom, Vaikystės kiemas - skrydis.
Tylu slėptuvėse - tik uodui, Vorui tinkluose vartytis. Mes už save - taisyklės tokios - Nebežaidžiu - nepykit.
* * *
Ne vien tik duona gyveni! Ir vandeniu, šaltiniais šitaip gaiviai... Ir smilgų šiugždesiu - Taip švelniai švelniai.
Ne vien tik duona gyveni! Ne vien nuo jos - sotumas alkstant. Ir jai, ir visa kam žemai lenkiuos, Rasotam žvilgesiui ir alksniams.
KLASĖS AUKLĖTOJAI J. V.
Po obelim pražydusia sutūpt kaip anuomet, Kaip anuomet, moksleiviškam klegėjime; Tikėjimu veržliu - jis liejas eilėmis, Klasės duris pravėrėme.
Metų alėjomis - seniai po pamokų Rudenių lapų šūsnimis Išbraidžius ąžuolyno slėnius, Lyg stebuklu kalėdiniu - atlaidumu suskubt, Nuoširdumu pasidalint - nepradangint tylėjime.
* * *
Ant "biržos" pamatų senų, Mokyklos prieigose susiėję, Gvildenome draustas temas. Moksleivišku žingeidumu Pilkam maratone dienų žydėjome, Idėjomis, pamokomis, veikla po pamokų, Grūdais ir ašakom turtingi buvome - Į kraiteles vis dėjome.
Suolo draugei Staselei
Ak, šitos paslaptys! Pašnibždomis pasidalinta Jaunatviškaisiais flirtais, Meilės pirmosios paslaptimis. Seniai jau sugriauta Tosios draugystės piramidė, Žvakelės liepsnele, Graudu mintim. Gūdžiau - berankiojant žodžius Iš atminties pasėlių Po laiko širma, nuoskaudomis, Miražais, spalvomis, Moksleiviškomis išdaigėlėmis, Neištartu "sudie", skausmu Išsiskyrimo valandoj.
ŽIEMA
Ak, ir būta žiemų Čiuožta įmotės megztais sijonais Iš avies suveltų karšenų Nešvelnu, nemaloniai.
Ak, ir siausta pūgų, Lig langinių sniegų, laukan šuoliais, Paknopstom, ligi pat pažastų Pataluos tuos lyg guoly.
Prie žiemužių, prie tų, Prie motulės drobulių gėlėtų, Tesninga ligi pat ąžuolų Motušėlės glėby - saulėta.
Prisiminimai
It ant sparnų - mielojon Aukštaitijon, Sodybon - užarti takai. Atolais basnirčia it krikštui - Brydėj sušylant norais tais.
Kur tie rytmečiai, ramūs prie klėties, Ir darbymečiai prie Raguvos. Pasėdėkim čionai, patylėkim - Jie dar virpa šiltuos delnuos.
VAIKYSTĖS GATVELĖJE
Gatvelė ta pati, akmenimis grįsta, Vaikystę basakoję šičia minta. Slaptajame svajonių perone Pradžių pradžia - iš ten ir mintys.
Kankinančiai tas kerteles kapstyt - apeit, Po liepomis suspėt, kur ropinėta. Korėtai nuotaikai - saldiniais obuoliais, Pirštais smėlėtais - nesigėdint.
Ak, ievomis, alyvomis - kvapais aistros, Nesikartot tais rytmečiais - rečitatyvui, Motyvui vaikiškam, nors aidesiui ar pašnabždom Gatvelėn ton, akmenimis pastypčiot tylint. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |