RENGINIAI

Lina NORKIENĖ

PALIETĖME PASAKĄ


Septynias mylias žengia vaiko koja. 

Našlaitės neliečia vilkai pikti, 

O Eglės broliai dalgiais sukapoja 

Jos vyrą žaltį jūros pakrašty. 

 

Henrikas Radauskas "Pasaka" 

 

Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras organizuoja daug įvairių pažintinių kultūrinių renginių. Tai ir išvykos į muziejus, dailės parodų galerijas, koncertus, spektaklius, Operos ir baleto teatro spektaklius. Ne kartą lankytasi Valdovų rūmuose, dalyvauta ten rengiamuose edukaciniuose užsiėmimuose, kilnojamosiose ekspozicijose. Po keletą kartų mūsų aplankyti ir įdomesni muziejai - tokie kaip Muitinės, Pinigų muziejus, kurių ekspozicijos - ne tik stendai, bet ieškoma ir šiuolaikiškesnių, įvairesnių būdų pateikti norimą informaciją. Nepraleidome neaplankę nė vieno naujo mados istoriko A. Vasiljevo kolekcijos pristatymo Taikomosios dailės muziejuje. Beje, neseniai šioje meno įstaigoje dalyvavome puikiame Lietuvos tekstilės dirbinių pristatyme bei edukaciniame užsiėmime, kur audėme gobeleną. Sekame naujienas ir nepraleidžiame įdomesnių parodų Nacionalinėje dailės galerijoje, Radvilų, Chodkevičių rūmuose. Tačiau dailės parodos, kuriose eksponuojami paveikslai, populiaresnės tarp silpnaregių. Nedaug neregių susidomi renginiu, kuriame gali tik išklausyti gido pasakojimą apie meno objektą, gal dar lydinčio draugo komentarą. Ne vienas iš jų yra atviriau pasakęs, kad sunku įveikti neigiamas emocijas, kai tu negali matyti ar kitaip pajusti meno kūrinio, apie kurį kalba aplinkiniai. 

Medžio raižynių parodojeTačiau ir šioje srityje jau atsiranda malonių staigmenų. Galerijoje "Meno niša" gegužės 13 - birželio 12 d. veikė dailininko Mariaus Jonučio medžio raižinių paroda. Joje pristatyta keturiolika įvairių pasaulio tautų pasakų motyvais sukurtų darbų. Pats autorius renginio pristatyme taip apibūdina šią parodą: "Pirmą kartą turbūt tokia stilinga paroda - jokių nukrypimų į šalį, tik keliolika pasakų, net formatas visų toks pat - 60x60 cm. Na, bent jau pagrindas toks, kartais jos pačios išauga į plotį, aukštį ar gylį. Ateikit, pažiūrėkit, jei dar/jau pasakos rūpi." 

Šio kvietimo paklausę ir susiruošėme pamatyti ir pajusti iš vaikystės gerai žinomų pasakų. Graži staigmena mums buvo, kai atėję galerijoje radome mūsų laukiantį patį autorių. Turėjome galimybę pabendrauti, išklausyti paties Mariaus Jonučio kūrinių paaiškinimų. Tai labai praturtino mūsų įspūdžius. 

M. Jonutis, kaip ne vienas dailininkas, nėra kalbus, tačiau, kita vertus, lengvai bendravo su kiekvienu parodos lankytoju. Beje, ir parodos erdvė - galerija "Meno niša" - labai šviesi, jauki ir šiuolaikiška. Smagu, kad joje dirba menui visa širdimi atsidavę žmonės, neskaičiuojantys nei savo laiko, nei pastangų. Jie neatsisakė mums galerijos atverti pusvalandžiu anksčiau. 

Natūraliai kyla klausimas - kodėl autoriui parūpo pasakos, kodėl būtent toks jų pateikimas? Dailininkas kalba taip: "Tiesiog ateina toks laikas, kai svarbu tai, kas atrodo svarbu. Ir nesvarbu visokios meno ir žaidimo, šiuolaikiškumo ir kaimo, darbo ir dangiško įkvėpimo ribos." 

Iš medžio plokščių išpjaustyti ir sukonstruoti daugiasluoksniai reljefiniai paveikslai. Tai labai neįprasti eksponatai - juose galima praverti dureles, atitraukti plokštes, "pasisupti" ant skriejančio virš dykumos kilimo ar "atverti" motinos širdį ir pažvelgti, kas gi ten "sudėta". Net visai nematantys lankytojai galėjo paliesti rašytinį tekstą paveiksle "Eglė žalčių karalienė" ar susipažinti su pasakų personažais: drakonu, trigalviu slibinu, geležiniu vilku, mėlynąja paukšte. Stebint parodą, įžvelgi paveikslų daugiaprasmiškumą, skirtingų klodų idėjas. Pavyzdžiui, paveiksle "Mėlynoji paukštė" matome visai ne paukštę, o kraujo raudonumo fone susirangiusį, nasrus iššiepusį drakoną. Žiūrovą nuo drakono gina sukryžiuotos senovinės ietys, o, prasivėrus paveikslui, matome lyg saulės spindulių nužertą mėlynąją paukštę. Šis paveikslas tarsi sufleruoja mintį, kad, tik nepabūgę likimo iššūkių, įveikę visas kliūtis, beje, ir savyje tūnantį drakoną, rasime laimę - mėlynąją paukštę. Panaši ir paveikslo "Užburtas miškas" potekstė, kur už įmantriai susivijusių augalų netikėtai išvysti savo atvaizdą veidrodyje. 

Medžio raižynių parodojeDaugiasluoksniai ir daugiaprasmiai meno kūriniai nepaliko abejingų. Autorius sakė: "Specialiai apie jus - neregius - negalvojau kurdamas, bet smagu, kad mano darbai teikia džiaugsmo ir jums." 

Po parodos su gerbiamu dailininku pasikalbėjome apie įvykusį susitikimą. M. Jonutis mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus. 

- Kokių minčių kyla, pabendravus su regėjimo likučio neturinčiais žmonėmis, apsilankiusiais jūsų parodoje? 

- Darydamas darbus ir, jau pakabinęs parodą, tikrai net nebuvau pagalvojęs, kad galima juos suvokti liečiant. Nors man pačiam lietimas yra svarbus, malonus dalykas, dėl to ir dirbu su medžiu, nemėgstu šaltų medžiagų, tokių kaip metalas, akmuo, betonas, nemėgstu nei darbus darydamas, nei namus statydamas. O medis šiltas, jaukus, savas. Atsimenu, kažkada Kaune buvo mano paroda. Netyčia į ją užėjo Kaune lankęsis Danijos premjeras, ir klausia manęs, kodėl dirbu su medžiu. Kai papasakojau, koks man medis mielas, jis pasakė - taip, taip, žinau, nekreipk dėmesio, kad aš premjeras, šiaip turiu namelį miške ir taip pat labai mėgstu kažką dirbti iš medžio. Tada supratau, kad su danais turime daug bendra. O dabar, po šios parodos atidarymo, kai paskambino Vytas Gendvilas ir paklausė, kokiais dažais dažau darbus, dar nesupratau, apie ką jis kalba. Tada jis dar klausė, ar galima juos čiupinėti, tada vis dar nebuvo aišku, galvojau - gal kokie vaikai nori pažaisti. Sakiau, kad, aišku, galima, tik tegu nusiplauna prieš tai rankas. Tada Vytas pasakė, kad parodą norėtų aplankyti nematantys žmonės. Man buvo ir gėda - kaip anksčiau nepagalvojau apie tokią galimybę. Labai džiugu - atsiranda tiems darbams dar vienas iš anksto nenumatytas suvokimo būdas. Labai jums ačiū, kad atėjote. 

- Tikriausiai spėjote pajusti neregių smalsumą, naujų įspūdžių alkį? Ar adekvačiai, jūsų manymu, nematantis žmogus suvokia jūsų paveikslus? Kiek tas adekvatumas svarbus jums? 

- Žinot, labai trumpai viskas buvo, o man, kaip žemaičiui, labai nevikriai einasi suprasti, bet stengiausi mokytis. Tikrai buvo labai įdomu, pirmą kartą susidūriau su tokia patirtimi, bandžiau pajusti, ką iš tiesų galima suvokti tik liečiant, turiu su didele užuojauta pasakyti, kad per mažai, be abejo. Man labai svarbu yra spalvos, jų deriniai, jų tarpusavio dialogai ir polilogai, na, bet atmetus tuos dalykus, šį bei tą galima perskaityti ir iš apčiuopiamų figūrų išdėstymo, gal suprasti kažkokią istoriją, kompoziciją. Vienas paveikslas, jei pamenat, vadinasi "Motinos širdis", ten daug visokių figūrėlių ir istorijų, vienam žmogui padėjau rasti tai vieną, tai kitą situaciją, ir tada tik supratau, kad jis turbūt nesuvokia, kodėl čia kalba apie širdį. Matantis mato, kad visas paveikslas yra širdies formos. Paėmiau jo rankas ir apvedžiau visą rėmą, tada, manau, jis suvokė, kad visa tai, ką jis iki šiol čiupinėjo, vyksta kaip tik širdyje. Prisiminiau budistų posakį, kad suvokti savo gyvenimą galime tiek, kiek aklas žmogus pačiupinėjęs gali suvokti, kas yra dramblys. 

Apie adekvatumą - be abejonės, nematantys žmonės suvokia kitaip, o kaip - man tai paslaptis, norėčiau suprasti, bet nemanau, kad pavyks. 

- Ar tai, kad jūsų kūryba domisi aklieji, gali turėti įtakos jai ateityje? 

- Na, sunku pasakyti. Šiaip jau nedariau tų darbų tyčia, kad būtų suvokiami nematantiems ir po to mūsų susitikimo pagalvojau, kad gal ir gerai būtų kitai parodai padaryti bent vieną paveikslą galvojant apie tai. Buvo tikrai įdomu. Keista, kitaip. Ne kiekvienas dailininkas gali pasigirti, kad jo darbai domina ir akluosius. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]