MUMS RAŠO

Brigita NARMONTAITĖ

GYVĄ PRAEITĮ PAJUTUS


"Vakar diena - jau praeitis", "nesugrąžinsi to, kas praėjo...", - panašių frazių ar minčių randame ne vieno rašytojo kūriniuose. Tačiau šių metų gegužės 11-ąją Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro aklieji dar kartą įsitikino, kad tai ne visai tiesa - praeitį, ypač tolimesnę, galima iš dalies grąžinti. Tuo įsitikinti padėjo ekskursija - ne šiaip sau ekskursija, o tikra gyvosios istorijos pamoka - Rumšiškių liaudies buities muziejuje, dzūko pirkioje. 

Iš tiesų ši neįprasta pamoka prasidėjo vos atvykus: ginkluotiems baltosiomis lazdelėmis, mums skersai kelio pražygiavo tikrų tikriausia Napoleono kariuomenė - BBC televizijos rengiamo filmo "Karas ir taika" aktoriai. Bet neilgai trukus pamiršome visus aktorius, nes laukė pažintis su senovine sodyba, daugybė smagių užduočių ir įdomių pasakojimų. Pradėjome nuo pažinties su sodyba - bene lengviausios užduoties. Taip bent atrodė atlikus visus muziejininkės skirtus darbus. O darbų buvo begalė: plunksnų plėšymas, pupų aižymas, skalbimas (kaip gaila, kad be vandens!) ir kiti. Bet, norint dirbti, reikia "pasikrauti", tad ir mums muziejininkė, prisistačiusi kaip "senelė, kuriai šimtas metų be šių metų", patiekė dubenį garuojančios, ką tik iš krosnies ištrauktos grikių košės ir duonos su druska. Iki soties prisivalgę kibome į darbus: aižėme pupas, plėšėme plunksnas, tiesa, gavome tik pabandyti. Vėliau teko atlikti dar keletą sodybos šeimininkės paruoštų užduočių. Ne vienas sutiko pamėginti suvystyti "kūdikį" - naujagimio ūgio lėlę, pasupti lopšį, o mažesnieji - net tilpti stovynėje, skirtoje vos vaikščioti pradėjusiems mažyliams. Tačiau įdomiausios užduotys buvo augalų atpažinimas bei bandymas ką nors parašyti tikra žąsies plunksna, nesvarbu, kad rašėme be rašalo ir popieriaus. O linksmiausia pamokos dalis buvo virtimas piemeniu, tiksliau, galimybė juo pasijusti. Norinčių tai padaryti buvo nemažai: beveik niekas neatsispyrė pagundai apsiauti klumpes, vyžas ar nagines, kartą kitą pliaukštelėti botagu, pasukti terkšlę ar sutrimituoti ragu. Kai kuriems pasitaikė proga net naščius su kibirais ant pečių palaikyti. 

Bet štai atėjo laikas sukti arklius atgal, į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Gyvosios istorijos pamoka, kaip ir bet kokia veikla, baigėsi. Tačiau turbūt nė vienas iš mūsų nesigailime, kad ji negrįš - juk gegužės 11 dieną turėjome galimybę pajusti gyvą, prikeltą praeitį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]