PORTRETAS

NENUGALIMOJI

Jau senovės Graikijos gyventojai suvokė sporto reikšmę. Jie pirmieji pradėjo rengti olimpiadas, kurių metu griežtai buvo draudžiama kariauti. Visi nesutaikomi priešai padėję ginklus varžėsi įvairiose sporto rungtyse. Olimpinių žaidynių nugalėtojai buvo žinomi ir gerbiami visoje Eladoje. Iki šiol ši tradicija yra tęsiama. Nėra išimtis ir mūsų neregiai sportininkai. Apie jų pasiekimus žinome ne tik mes, bet ir visa Lietuva. 

Viena visų laikų garsiausia ir tituluočiausia neregių sportininkė yra Stasė Ingaunytė. Neregė savo pavyzdžiu įrodė, kad, siekiant sportinių aukštumų, regėjimas - ne kliūtis. Ji kelis dešimtmečius buvo geriausia Lietuvos šaškininkė - ne tik tarp neregių, bet ir tarp reginčiųjų. Šaškininkų meiliai vadinama Stasele, Ingaunytė buvo stipriausia ne tik Lietuvoje, bet ir buvusioje Tarybų sąjungoje. Netgi priklausė "Trud" rinktinei, kuri buvo sudaryta TSRS taurės varžyboms laimėti. Komandoje žaidė vyrai ir moterys. Ingaunytė šešis kartus tapo Lietuvos šaškių čempione, dvylika kartų - vicečempione. Stasė - daugkartinė Lietuvos "Žalgirio" sporto draugijos moterų varžybų nugalėtoja, 1976 metų TSRS moterų paprastųjų šaškių čempionė, du kartus - vicečempionė, tris kartus TSRS aklųjų moterų šaškių čempionė. Ingaunytė - daugkartinė įvairių varžybų bei turnyrų nugalėtoja ir prizininkė. 

Žymioji šaškininkė "Mūsų žodžiui" sutiko papasakoti apie save - ir ne tik. 

Esu tikra kaimietė, netgi gimiau savo namuose, Skeiriuose, Kamajų apylinkėje, Rokiškio rajone. Aš šeimoje buvau pagrandukė. Be manęs, dar buvo sesuo ir brolis. Augau sunkiais pokario laikais, nors vaikystėje man buvo tikrai gera. Į atmintį įstrigo šeimos kalbos prie stalo. Jos sukosi apie tik ką nuūžusį karą. Tėveliai pasakojo, kaip dundėjo, kur kas slėpėsi. Atsimenu, kai namiškiai juokėsi iš senelės. Lėktuvui bombarduojant, senelė nusprendė slėptis rugiuose. Ten atsigulusi ji kojomis neprisispaudė prie žemės, todėl gerai matėsi jos sėdimoji. Tėveliai pasakojo, kad prie mūsų kaimo virė atkaklūs mūšiai. Mūsų šeima nuo karo baisybių slėpdavosi dėdės iš akmenų mūrytame rūsyje. Rusų kareiviai besislepiančius išvarė ir patys ten įsirengė slėptuvę. 

Visi sako, kad pokario metas buvo sunkus ir nesotus. Mūsų šeima tikrai nebadavo. Man, kaip mažiausiajai, tekdavo patys gardžiausi kąsneliai. Iki šiol atsimenu mamos aimanas. Mamutė vis sakydavo: "Tokios bėdos dar nebuvo, kol iš žmonių visko neatėmė, neišvežė." Iki šiol atsimenu verkiančią mamutę. Tada mūsų nupjautus rugių pėdus krovė į sunkvežimį, mūsų niekas neklausė. Derlius atiteko kolūkiui. 

Įsteigus kolūkius mūsų klojimas buvo nusavintas ir ten kolūkiečiai veždavo kulti grūdus. Kūlė juos labai senos kuliamosios. Iš jų per specialias angas byrėjo kelių rūšių grūdai. Vieni - švarūs, be jokių šiukšlių, o kiti - perpus maišyti su pelais. Baigus kulti visuomet likdavo nubyrėjusių grūdų. Mama, juos surinkusi, maldavo ir kepdavo duonelę. 

Visi gyvenome neturtingai. Sunkiausiai tėvams būdavo mus išruošti į mokyklą. Nebuvo kuo apsirengti ir apsiauti. Man tėtis pasiuvo "čebatus", batus su aulais, su mediniais padais. Su jais kiekvieną dieną du kilometrus eidavau į Kamajėlių pradinę mokyklą. Ten baigiau keturias klases. Dar pusę metų mokiausi penktoje klasėje. Tiesa, tada jau labai blogai mačiau, bet iki Naujųjų metų namų darbus dariau. Penktoje klasėje po Naujųjų metų regėjimas iš viso nusilpo ir į mokyklą daugiau nėjau. 

Dar trečioje klasėje buvau pastebėjusi, kad mano regėjimas silpsta. Mamai pasiskundžiau, kad kairiąja akimi mažiau matau nei dešiniąja. Nuo tada prasidėjo nuolatinis gydytojų lankymas. Iš pradžių okulistai nustatė akių rainelių uždegimą. Vėliau buvo diagnozuota katarakta, galop - glaukoma. Ja ir pasibaigė manasis pasaulio matymas. 

Tuo metu kaime apie aklųjų mokyklą niekas nieko nežinojo. Todėl šešerius metus sėdėjau namuose. Mokslus teko pamiršti. Namuose dirbti manęs niekas nevertė, viską darydavau savo noru. Dar matydama dienos šviesą vasaromis ravėdavau daržus, ant vežimo ar klojime mindavau šieną. Labiausiai man patikdavo uogauti. Sode raškydavau serbentus. Vasaromis darydavau šiaudines skrybėles. Jas dovanodavau kaimynams, o kelis kartus netgi vežiau į turgų parduoti. O viskas prasidėjo nuo tėvelio stebėjimo. Tėtė buvo labai nagingas. Jis viską mokėjo. Kartą pamačiau, kaip tėvelis daro šiaudinę skrybėlę. Aš ją pačiupinėjau, prisikišusi prie akių apžiūrėjau ir nusprendžiau, kad ir man reikia pamėginti. Tėtę pradėjau klausinėti, kaip tokią skrybėlę galima pasidaryti. Žinoma, tėvelis paaiškino. Taip ir aš pradėjau pinti šiaudines skrybėles. Šiaudus atsirinkdavau pati. Dar galėdavau atskirti sveiką geltoną aukso spalvos šiaudą nuo pajuodusio. 

Be kasdieninių darbų, vasaromis mėgdavau važinėti dviračiu. Mūsų kiemas buvo didelis, erdvus, todėl apie jį sukti dviračiu ratus buvo tikras malonumas. Tiesa, kieme buvo šulinys. Visada bijojau į jį atsitrenkti. Šiaip ne taip takelį įžiūrėdavau. Jis buvo barstomas smėliu. Žolė už smėlį tamsesnė. Žiemą, nors ir nematydama, šliuožiau slidėmis. Žinoma, toli nenušliuoždavau, sukausi aplink kaimą. Namus surasdavau pagal garsą. Įsiminiau kaimo šunų lojimą. Ypač savojo kiemo sargo. Klausydama jo amsėjimo ir namus surasdavau. 

Labai dažnai dėl akių tekdavo lankytis pas gydytojus. Iš pradžių gydžiausi Panevėžyje. Vėliau ligai progresuojant 1956-1958 metais reikėjo pagalbos ieškoti Vilniuje. Ten mane gydė oftalmologė mokslų daktarė Marija Horodničienė. Ji mane konsultuodavo privačiai. Gydytoja, norėdama man padėti, buvo gan kategoriška. Ji griežtai paliepė važiuoti mokytis į Kauno aklųjų mokyklą. Pati netgi paskambino tuometiniam aklųjų mokyklos direktoriui ir susitarė. Ir dar pagrasino. Jeigu nevažiuosiu, tai patys mokyklos mokytojai atvažiuos ir išsiveš iš namų. Man buvo labai baisu. 

1958-1960 metais gydžiausi Kaune. Ten šešis kartus mane operavo. Gydytojai nuolat pasakojo apie Kauno aklųjų mokyklą. Gražios kalbos neliko bergždžios. Nuo tada pati labai panorau mokytis. 

1960 metais reikėjo važiuoti į Odesą. Ten mane operavo. Paaiškėjo, kad mano gydymas baigtas. Gydytojams taip ir nepavyko grąžinti nors dalinę dienos šviesą. Tais pačiais metais, mokslo metų viduryje, su seserimi lankėmės Kauno aklųjų mokykloje. Mokyklos direktorius manęs mokytis nepriėmė. Buvo mokslo metų vidurys - jis pakvietė atvažiuoti mokytis rudenį. Tada mokykloje, anot jo, bus kitas direktorius - Antanas Baltramiejūnas. Man nieko kito neliko, kaip tik sutikti. Direktorius, kad namuose netinginiaučiau, davė vadovėlį (lyg "Saulutę"), kuriame buvo išspausdintos iškilios reginčiųjų raidės, o šalia raidžių - atitikmuo brailio raštu. Direktorius paprašė, kad iki rugsėjo pirmosios išmokčiau brailio abėcėlę. Taip pat gavau brailio lentelę, grifelį ir popieriaus. Grįžusi namo pradėjau mokytis brailio rašto. 1961 metų rudenį, atvažiavusi į Kauno aklųjų internatinę mokyklą, jau mokėjau brailio raštą. Po šešerių metų pertraukos grįžau į penktos klasės mokyklinį suolą. Iki šiol atmintyje išliko nuostabūs mokytojai. Jei ne jie, mokyklą būčiau baigusi ne 1966 metais, o gerokai vėliau - dar po ketverių metų. Penktoji Kauno aklųjų internatinės mokyklos klasė atitinka reginčiųjų ketvirtą. Trečią dieną man besimokant į klasę atėjo mokytoja Aldona Baltramiejūnienė. Ji manęs pradėjo klausinėti abėcėlės. Aš mokytojai atsakiau. Tuomet A. Baltramiejūnienė nuvedė mane pas mokyklos direktorių. Pasitarusi su juo, mane iš karto perkėlė į šeštą klasę. Joje pabuvau iki gruodžio pirmos dienos. Tada perkėlė į septintą klasę. Joje mokiausi iki mokslo metų pabaigos. Atėjus rudeniui, nukeliavau tiesiai į devintą klasę. Daugiau per klases nešokinėjau. Šokdama per klases sutaupiau daug laiko. Mokyklą baigiau būdama 21 metų. Baigus mokyklą reikėjo su Kaunu atsisveikinti ir keltis gyventi į Vilnių. 

* * * 

Neatsiejama mano gyvenimo dalis yra šaškės. Dabar man atrodo, kad gimiau mokėdama žaisti šaškėmis. Mano tėtė buvo šio žaidimo mėgėjas. Jis pats ant faneros lapo nupiešė šaškių lentą ir iš lazdyno padarė šaškes. 12 šaškių nudažė, o kitų 12 paliko natūralios spalvos. Manęs žaisti šaškėmis niekas nemokė. Matyt, įsižiūrėjau, kaip žaidė suaugusieji. Atmenu neramius pokario laikus. Man tada buvo ketveri metai. Pas mus pailsėti atvažiavo mamutės teta. Ji gyveno pasiturinčiai, todėl dienomis sulaukdavo vienų "svečių", o naktimis - kitų... Vieną kartą teta su tėveliu žaidė šaškėmis. Tėtis specialiai šaškę nuo tamsaus langelio pastatė ant šviesaus. Aš pasakiau, kad taip negalima daryti. Vadinasi, jau tada žinojau ėjimus. 

Jau pasakojau apie mūsų kieme kuliamus grūdus. Ne visi vyrai buvo prie kuliamųjų. Kai kurie ateidavo į gryčią sušilti ir pailsėti. Žinoma, pamatę šaškes, norėjo pažaisti su manimi. Vėliau gulėdama ligoninėse neatsitraukdavau nuo šaškių lentos. Pati iš popieriaus pasidariau šaškių lentą. Ligoninės kieme buvo kioskelis, prekiaujantis alumi. Kieme mėtėsi kamščiai. Vieni buvo auksinės spalvos, kiti - juodesni. Šie kamščiai man tapo šaškėmis. Iš pradžių žaisdavau su palatos kaimynėmis. Vėliau ateidavo vyrai iš kitų palatų. Sužaidę kelias partijas, vesdavo mane į kitas palatas. Žaisdavome ir ligoninės koridoriuje. Mus apspisdavo smalsuolių būrys, tarp jų - ir gydytojai. Pasitaikydavo, kad nugalėdavau ir suaugusius. Į atmintį įstrigo mano išrašymas iš ligoninės. Atsisveikinti su manimi atėjo keli vyrai. Jie mamai pasakė: "Atėjome pažiūrėti, kas tą vaiką paims. Jos duona tikrai bus šaškės." 

Mokykloje šaškėmis pradėjau žaisti šeštoje klasėje. Vyresnėje klasėje - tuomet jis jau buvo abiturientas - mokėsi toksai Gintautas Adomaitis, jis buvo silpnaregis, neturėjo vienos rankos. Kartą mes išsikalbėjome apie šaškes. Pasigyriau, kad moku jomis žaisti, bet dabar nežaidžiu, nes nematau lentos. Tuomet jis ir sako, kad mokykloje yra šaškės, pritaikytos žaisti neregiams. Jas atnešė man parodyti. Nuo tos dienos pradėjau jomis žaisti. Mano klasėje mokėsi Alfonsas Navickis. Mudu ir žaidėme šaškėmis. Vėliau mes kartu eidavome į miesto klubą ir dalyvaudavome įvairiausiuose turnyruose. 

Mokykloje tiek šachmatininkus, tiek šaškininkus treniravo Bronius Ibenskas. Žinoma, šachmatininkams jis dėmesio skirdavo daugiau nei šaškininkams. Iki manęs mokyklos šaškininkams atstovavo Antanina Valentukevičiūtė. 1963 metais mokyklos garbę pradėjau ginti aš. Į mokyklos rinktinę patekau atsitiktinai. Vienos treniruotės metu treneris B. Ibenskas žaidė šachmatais ir atgalia ranka su manimi - šaškėmis. Taip išėjo, kad trenerį nugalėjau. Tada jis man pasiūlė žaisti mokyklos komandoje. Atstovauti mokyklai tekdavo tuometinėse visasąjunginėse aklųjų moksleivių varžybose. Šiose varžybose žaisdavau savo lentoje ir visada užimdavau pirmąją vietą. Pirmose tarptautinėse varžybose žaidžiau 1963 metais. Tuomet važiavome žaisti į Gardiną. 

(bus daugiau) 

Užrašė Antanas MONKEVIČIUS