RENGINIAI

Valdas RUTKŪNAS

NAUJŲ GALIMYBIŲ METAS


Pavasarinis gamtos skleidimosi metas - geriausias laikas nušvisti kūrybinių gebėjimų nestokojantiems kolektyvams ir LASS įvairiaspalviams meno kolektyvams, o ypač didžiųjų - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio - miestų kultūros kūrėjams. Kaip ir visuomet, apsisukus dvejiems metų ratams, šiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose balandžio mėnesį vyko meno kolektyvų respublikinė apžiūra. 

Šio pavasario vėjai į ilgametę įprastą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos meno saviveiklos apžiūrą pūstelėjo ir atnaujintą dvasią. Be kolektyvų meninio lygio įvertinimo, iškelta idėja, kita vertus, ir uždavinys: ar gali skirtingų žanrų meno kolektyvai sukurti darnią kultūros visumą? Ar meno vadovai gali suburti savo žmones nuoširdžiam kūrybiniam bendradarbiavimui? Rūpėjo pasidomėti, kaip LASS meno kolektyvai ne tik tenkina sąjungos žmonių kultūrinius poreikius, bet ir kokią įtaką turi bendram miestų kultūriniam gyvenimui. Apžiūros nuostatuose buvo pažymėta, kad kolektyvai savo pasirodymus sujungia į vieningą visumą, o po koncertinės programos visi dalyvauja antrojoje apžiūros dalyje - bendroje gyvoje vakaronėje. Norint labiau paskatinti kūrybinį bendradarbiavimą, apžiūra vyko kaip konkursas, kuriame numatytos prizinės vietos, skiriamos už bendrą miesto pasirodymą. 

Didieji miestai yra išlaikę gerą materialią bazę - visur yra erdvios salės, skirtos kultūriniams renginiams. Įvairių žanrų meno kolektyvams vadovauja ilgamečiai patyrę meno vadovai. Kolektyvai turi reikiamus muzikos instrumentus, drabužius, kitas būtinas priemones. Žinoma, piniginės paramos visuomet pageidaujama daugiau, nei gaunama, tačiau čia visada dera kelti klausimą - ar visada geriausiu būdu pasinaudojama galimybėmis? 

Gerai, kad beveik visuose miestuose yra visų pagrindinių žanrų: instrumentinės muzikos, dainavimo, šokių, vaidybos, folkloro kolektyvų. Talentingi vadovai turi galimybę atskleisti įvairiausius žmonių meninius gebėjimus. Tačiau kiekvienam žmogui reikalinga kultūrinė pilnatvė, kuri įmanoma bendradarbiaujant. Šios bendrystės trūkumai buvo labai pastebimi, kai šokėjai šoko pagal fonogramas, nors jų kolegos - instrumentinis kolektyvas - gali sugroti gyvai tą pačią muziką. Kai užgrodavo muzikantai, nuo jų smagios muzikos kojos pačios, rodos, kilnojosi, tačiau šokėjų poros nesisuko nei scenoje, nei salėje.

Salė su apžiūros dalyviais ir žiūrovais 

Apžiūra buvo skirta Etnografinių regionų metams. Gražu buvo klausytis tarmiškos šnektos ir sužinoti daugiau apie vietos regiono ypatumus. Gerai nuteikė tarp koncertinių numerių ir žaidimai, apeigos, įvairios užduotys. Svarbu, kad renginiuose galima buvo pamatyti vietinių tautodailininkų kūrybą. 

Neįprastai sunki pasirodė, regis, lengviausia dalis - vakaronė. Ji kai kur tiesiog nevyko. Tai dar labiau išryškino įsisenėjusias kultūros bėdas. Todėl pirmosios vietos apžiūros komisija neskyrė. Dvi antrąsias vietas už LASS miestų meno kolektyvų pasirodymus pasidalijo Vilnius ir Panevėžys, o trečioji vieta atiteko Klaipėdai. 

Koncertuose girdėjome nemažai skambiabalsių dainininkų, tačiau pasigedome, kad tie patys dainininkai suvienytų visą salę ir kad visi kartu galėtų apsikabinę dainuoti. 

Reikia apgailestauti, kad liaudies muzikos kapelos neišnaudoja mūsų liaudies šokių, kurių priskaičiuojama tūkstančiais, turtų ir negroja liaudies šokių vakaruose. Ne scena yra aukščiausia kultūra, bet gebėjimas būti naudingiems gyvoje bendruomenės kultūroje. 

Ne visuose miestuose puoselėjama šokių kultūra. Apie kultūros pilnatvę ir bendruomeniškumo ryšių stiprinimą sunku kalbėti, kai šokėjai, puikiai pasirodę koncerte, šokių gebėjimus scenoje ir "palieka". O juk jie pirmieji turi pakelti bendruomenę nuo kėdžių ir pakviesti šaunaus pasišokimo, kuris geriausiai pakelia visų nuotaiką. 

Norėtųsi, kad dramos būreliai paieškotų naujų galimybių, kaip tapti visuomenės vertybių šviesuliais. Žodis turi didelę galią, vadovai tą galią turi stengtis apčiuopti ir meniškai skleisti. 

Daug erdvės lieka tobulėti ir folkloro kolektyvams. Būtent jie turėtų tapti tiek meno kolektyvų, tiek vietinės bendruomenės bendradarbiavimo ir gyvosios kultūros vyksmo ašimi. Būtent jų vadovai turi geriausią visos gyvosios kultūros suvokimą, būtent folkloro kolektyvai turi duoti pavyzdį tautai gyvuoti. Todėl folklorinių ansamblių visa veikla tiek scenoje, tiek vakaronių, švenčių metu turi įtikinti, kad jos vertė ne mažesnė ir šiais laikais, kad ji įdomi ir ją gali perimti jaunimas. 

Norėtųsi, kad šios įžvalgos būtų vertinamos ne kaip kritika, į kurią reiktų atsikirsti, bet kaip nauja galimybė kultūros kolektyvams tobulėti ir bendradarbiauti, kad jie taptų gyvybingi, įjungtų jaunimą į savo gretas bei miestų bendruomenę - į savo renginius. Deja, dabar salės buvo toli gražu nepilnos, o ypač tiek tarp žiūrovų, tiek kolektyvuose trūksta jaunimo. 

Paminėtos problemos nėra būdingos vien LASS kultūrinei veiklai. Tai yra visos respublikos kultūros sistemos skauduliai. Tačiau tai nereiškia, kad aklųjų ir silpnaregių meninės pajėgos turi vilktis iš paskos. Anaiptol. Neregintys žmonės, kaip kur kas jautresni, galėtų tapti tautos įkvėpėjais, kaip kad nuo senų laikų tautą įkvėpdavo klajojantys neregiai dainiai, kanklininkai ir pasakotojai. 

Kiekvienam žmogui po sunkių savaitės mokslų, darbų, būtina kiekvieną savaitgalį mažesnė ar didesnė šventė, kur jis galėtų atsigauti, pailsėti, atsikratyti įtampos, atstatyti bendruomeninius ryšius, sukaupti dvasinių ir fizinių jėgų naujai savaitei, mokslams, darbams ir netgi kovoms. Tai yra pagrindinis kultūros vaidmuo, ir aklųjų kultūros centrai galėtų tapti nuolatiniais šios misijos skleidėjais, kur kiekvieną savaitgalį muzikantai griežtų viso miesto šokėjams, dainininkai dainuotų su visa bendruomene, pasakotojai sektų džiuginančias ir įkvepiančias istorijas. Ir ne tik aklųjų ir silpnaregių bendruomenėje, bet ir visoje miesto visuomenėje. Tai nėra naujos prievolės ar papildomi įsipareigojimai vadovams, tai tik naujos galimybės, atveriančios kelią jaustis naudingiems, trokštamiems, gerbiamiems ir įvertintiems. Tai naujos bendradarbiavimo, jaunų žmonių įsijungimo į veiklą galimybės, nes jaunimas labiausiai vertina gyvybiškumą. Tai naujos galimybės ir visiems regionų aklųjų centrams - jei didės jų įtaka, daroma miestui, tai ir patys centrai sulauks didesnio dėmesio bei paramos. Žinoma, tai neturi būti papildoma našta meno vadovams, priešingai, už gyvosios kultūros renginius reikia jiems būti dėkingiems, juos skatinti. 

Kultūra negali būti laikoma vien užimtumu ar skylių užpildymu. Kiek galime vieni kitiems "rodytis"? Atėjo bendros veiklos, kuri kur kas vertingesnė ir įdomesnė, laikas. Norisi tikėti, kad visi bendromis jėgomis, vienas kitą paremdami, paskatindami ir įkvėpdami, naujai pažvelgsime į kultūrą, ir LASS meno kolektyvai taps dar svarbesni visai Lietuvai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]