NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

AR PASINAUDOSIME?


Kovo mėnesį pirmiausia Lietuvos darbo biržos (LDB) interneto svetainėje www.ldb.lt pasirodė informacija apie naują neįgaliųjų profesinei reabilitacijai skirtą projektą. Vėliau šį pranešimą paskelbė ir kitos su neįgaliaisiais ir jų veikla susijusios svetainės - lass.lt, ndt.lt. Vis dėlto, kaip tokiais atvejais dažniausiai atsitinka, informacijos niekada nebūna per daug. Prieš pereidami prie subjektyvių pamąstymų ir pastebėjimų, skaitytojams siūlome patiems susipažinti su minėto pranešimo tekstu. 

"Neįgaliųjų integracija į darbo rinką yra gerokai ilgesnė nei kitų darbo ieškančių žmonių. Didindama neįgaliųjų užimtumo galimybes, Lietuvos darbo birža pradeda įgyvendinti naują Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamą projektą "Pagalba neįgaliesiems". Tai gera proga žmonėms su negalia pradėti savo karjerą iš naujo - bus sudarytos palankios sąlygos ir aplinkybės atkurti darbingumą, įgyti naujų profesinių gebėjimų ir įsitvirtinti darbinėje veikloje bei visuomenėje. Per 36 mėnesius galės dalyvauti 2 tūkst. teritorinėse darbo biržose registruotų neįgaliųjų, kuriems nustatytas nuo 0 iki 45 procentų darbingumo lygis, ir asmenys, kurie pirmą kartą kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą dėl darbingumo lygio nustatymo. Profesinės reabilitacijos programoje laukiami žmonės, turintys jutimo, psichikos, fizinę ar sutrikusio intelekto negalią. Neįgalieji, kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis, galės atstatyti darbo įgūdžius, įgyti arba tobulinti kvalifikacijas bei įgyti kompetencijų norint įsidarbinti ar pradėti dirbti savarankiškai. Neįgalieji galės pasirinkti iš 13 šiuo metu veikiančių įstaigų, esančių arčiausiai gyvenamosios vietos ir siūlančių apie 300 skirtingų mokymo programų. Tikimasi, kad remiamas profesinės reabilitacijos programas baigs 92 proc., o pradės dirbti - 50 proc. projekto dalyvių. Projektas bus įgyvendinamas kartu su 11 partnerių - 10 teritorinių darbo biržų bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos." 

 

Programos 

Įvairūs projektai seniai yra tapę įprasta mūsų gyvenimo dalimi. Gal net tam tikra mūsų dienų rykšte: prasideda, vyksta, baigiasi - dažnai jų organizatorius ir vykdytojus tiek ir tematai! Apie Lietuvos darbo biržos projektą, skirtą profesinei neįgaliųjų reabilitacijai, šito niekaip nepasakysi: mūsų žiniomis, tai jau antrasis Europos socialinio fondo finansuojamas tokio pobūdžio projektas. Apie pirmąjį informacija internete pasirodė beveik prieš penkerius metus, 2010 metų viduryje. Tarp aklųjų šis projektas nesulaukė didelio populiarumo, o ir šiaip įvairiuose neįgaliųjų užimtumui, profesinei reabilitacijai skirtuose forumuose dėl jo tikslingumo ir pasiektų rezultatų pasigirsdavo abejonių ir ne visada palankių nuomonių. Bet kas ėjo - praėjo. Perskaičius informaciją apie naująjį projektą, iš pradžių irgi kilo tam tikrų abejonių: 2000 neįgaliųjų, apie 300 mokymo programų, tikimasi įdarbinti beveik pusę projekte dalyvavusių žmonių - labai jau optimistiška! Tačiau ko tik šiame pasaulyje nebūna!  

Projektą koordinuojančios LDB darbuotojos Ritos Abukaitės teigimu, nuo kovo 1 d., kai jis prasidėjo, per du mėnesius profesiškai reabilituotis panoro jau 50 neįgaliųjų. Vien Vilniaus teritorinė darbo birža iki gegužės 1 d. nusiuntė 24 žmones, per gegužę, kol rengiamas šis žurnalo numeris, planuoja nusiųsti dar 19, taigi iki birželio 1 d. - 43. Pradžia, atrodo, visai nebloga. 

Šių eilučių autoriui tam tikrų abejonių sukėlė ir 300 neįgaliems žmonėms skirtų mokymo programų, bet, atidžiau pasigilinus, tai tampa visiškai įmanoma. Jau minėtoje Lietuvos darbo biržos interneto svetainėje galima rasti visus projekte dalyvaujančius profesinės reabilitacijos centrus ir visas jų siūlomas programas. Neskaičiavau, kiek jų iš tikrųjų yra, bet kiekvienas centras siūlo bent keliolika, o kai kurie - po dvidešimt ar daugiau. Kitas dalykas, kad kai kurios programos - kompiuterinio raštingumo pagrindų, biuro administravimo, siuvėjo, virėjo ar jo pagalbininko - yra panašios, skiriasi nedaug, todėl realiai veiklų neįgaliesiems siūloma daug mažiau. Tai neturėtų žmonių klaidinti. Antra vertus, LDB, siūlydama tokią gausybę mokymo programų, su tikrove neprasilenkia: rinkis, žmogau, kas patinka, kas labiau priimtina, arčiau širdies ir gyvenamosios vietos, mokykis, gilinkis, įgyk naujų įgūdžių, kompetencijos ir ją panaudok! 

Kokios programos vyrauja? Bene populiariausios - jau minėtos informacinės technologijos (kompiuterio vartotojo pagrindai, kompiuterinė grafika, interneto svetainių kūrimas), taip pat buhalterinė apskaita, biuro administravimas, viešbučio kambarinės darbas, floristika, įvairūs amatai - siuvimas, pynimas, darbas su oda - ir pan. Tačiau yra ir ne visai įprastų, pavyzdžiui, žirgų prižiūrėtojo ar kapų tvarkytojo programa. Pirmoji mintis, perskaičius apie šias dvi programas, buvo tokia: ar galėtų, pavyzdžiui, žirgų prižiūrėtoju ar kapų tvarkytoju būti regėjimo negalią turintis žmogus? Žinoma, ne visiškas neregys, bet dar turintis regėjimo likutį, atskiriantis žirgo priekį nuo pasturgalio, ant kapo paliktą šiukšlę nuo pasodintos gėlės. Padiskutuoti, pasiginčyti būtų ne tik įdomu, bet ir naudinga. Šiaip ar taip, panorę dalyvauti profesinės reabilitacijos programose, rinktis tikrai turi iš ko! 

 

Dalyviai 

Kiek realiai profesinė reabilitacija prieinama ir reikalinga regėjimo negalią turintiems žmonėms? Ar aklieji ir silpnaregiai joje dalyvauja? Kokios nors tikslios ar ne visai tikslios statistikos darbo birža neturi. Norėdamas tai sužinoti, turi kreiptis į konkrečius profesinės reabilitacijos arba darbo rinkos mokymo centrus ir teirautis. Taigi keleto centrų šito ir pasiteiravome. Pirmiausia paaiškėjo, kad ne visi centrai, siūlantys profesinės reabilitacijos programas, vienodai pasirengę priimti visų negalių žmones: pavyzdžiui, Kaune veikiantis reabilitacijos centras "Vilties žiedas" labiau orientuojasi į klausos, o Panevėžio darbo rinkos mokymo centras - į fizinę ar psichikos negalią turinčius žmones. Specializacija nėra blogas (dažnai net labai geras) dalykas, tačiau, panorę profesiškai reabilituotis, į pastarąją aplinkybę turėtų atsižvelgti. Kituose centruose aklieji ir silpnaregiai - nedažni svečiai. 

Šiaulių darbo rinkos mokymo centro profesinės reabilitacijos skyriaus vadovė Giedrė Martinaitienė: "Mūsų centras veikia jau septyneri metai. Visiškai nematančių mokinių neturėjome, silpnaregių - turime. Du mokymo programas baigė 2013 m. ir sėkmingai dirba, du dar mokosi pagal kasininko pardavėjo ir prekybos salės darbuotojo programas. Manome, kad ir jie turėtų nesunkiai susirasti darbą. Taigi sėkmės istorijų turime, tačiau, kalbant apibendrintai, regėjimo negalią turintys žmonės profesinės reabilitacijos programose dalyvauja nenoriai: gal tų žmonių nėra daug, gal nepasitiki savimi, bet ateina mažai." 

Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro profesinės reabilitacijos skyriaus vadovė Regina Mieldažienė: "Mūsų centras neįgaliesiems siūlo apie 30 programų. Turime akliesiems pritaikytus kompiuterius, didinimo programas, didinimo stiklų, specialų apšvietimą. Neprisimenu, kad būtų reabilitavęsis visiškai nematantis žmogus, bet vienas kitas silpnaregis tikrai buvo. Mokėsi pagal kompiuterio pagrindų, virtuvės pagalbinio darbuotojo, sandėlininko programas." 

Valakupių reabilitacijos centro direktorė Edita Šatienė pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad profesinė reabilitacija nėra vien tik profesijos mokymas ar perkvalifikavimas, antraip ji niekuo nesiskirtų nuo profesinio mokymo. Profesinė reabilitacija apima visą spektrą paslaugų: žmogaus gebėjimų vertinimą, pagalbą įsidarbinant, konsultavimą įrengiant ar pritaikant jau turimą darbo vietą, darbdavių konsultavimą ir pan. Tam tikrais atvejais žmogui profesinė reabilitacija gali būti net nereikalinga, pakanka konsultacijų dėl darbo vietos pritaikymo ir pan. Anot E. Šatienės, aklųjų, norinčių dalyvauti profesinės reabilitacijos programoje, lyginant su kitais neįgaliaisiais, kreipiasi labai nedaug, nors sąlygos Valakupių reabilitacijos centre sudarytos geros: žmonės apgyvendinami, maitinami, be profesinių dalykų, gali mokytis brailio rašto, orientacijos ir mobilumo, kitų reikalingų įgūdžių. "Gal žmones gąsdina tai, kad po reabilitacijos programos jiems pakartotinai bus nustatomas darbingumo lygis, gal per mažai informacijos, reklamos, nors mes ją skleidžiame įvairiais būdais, gal dar kokios kitos priežastys, bet kreipiasi tikrai nedaug", - sakė direktorė. 

Klausimas įdomus ir kažin, ar keliomis eilutėmis, labai paprastai, į jį galima atsakyti. Be abejonės, žmonėms kelia nerimą pakartotinis darbingumo lygio nustatymas - ką gausi dalyvaudamas reabilitacijos programoje, dar nežinai, o prarasti tam tikras socialines išmokas ar lengvatas gali greitai. Turbūt ne paskutinėje vietoje ir ta aplinkybė, kad jaunimas arba tie, kas tikrai sugeba, siekia rimtesnių mokslų, gilesnio pasirinktos specialybės supratimo nei gautų dalyvaudami profesinės reabilitacijos programoje. Likusieji - vieni dar turi darbą, kitiems gerai kaip yra, o treti gal ir dalyvautų arba dar dalyvaus... 

Šių eilučių autorius pats pažįsta keletą žmonių, kurie Valakupių reabilitacijos centre gyveno ir reabilitavosi. Tiesa, tai turbūt buvęs kažkoks bandomasis projektas, o ne tikra profesinės reabilitacijos programa, bet aklieji jame dalyvavo. Šiaip ar taip, pirmiausia turėtume patys sau atsakyti į klausimą, kiek mūsų organizacijos nariams tokia reabilitacija reikalinga, įdomi ir patraukli? Ar mūsų žmonės apskritai norėtų joje dalyvauti, ar mato to dalyvavimo prasmę? Žinoma, šimtaprocentinio aiškumo niekada nepasieksime, bet regionų centrų, didesnių LASS filialų vadovai paprastai savo ganomuosius pažįsta ir jaučia jų nuotaiką bei poreikius. Gyva ir atvira diskusija šia tema, ypač prasidėjus naujajam projektui, matyt, naudinga būtų visiems. O mes, nei pernelyg agituodami ar reklamuodami, nei įkalbinėdami ar įtikinėdami, dar kartą norime atkreipti dėmesį, kad neįgaliems žmonėms atsiveria palankios galimybės gyvenime kai ką pakeisti. Pasinaudosime jomis ar ne, tai jau mūsų apsisprendimo reikalas, bet žinoti - turėtume. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]