PARODOS

Pranas PLIUŠKA

AKIMS IR PIRŠTAMS PAGANYTI

Kovo 5 dieną viešėdamas Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centre, įsitikinau, jog kiekvienai sėkmei privalo būti tvirtas pagrindas. Tą dieną aš atvykau į LASS narės panevėžietės tautodailininkės Birutės Račinskienės paveikslų parodos atidarymą. Atvykau valandėlę prieš prasidedant oficialiai parodos pristatymo daliai, tad buvau vienas pirmųjų, palietusių, tiksliau sakant, gerai apčiupinėjusių dažais kvepiančius paveikslus. Kaip jau supratote, paveikslai skirti ne tik reginčiųjų akims, bet ir neregių pirštams paganyti. Tardamas įžanginį parodos atidarymo žodį VšĮ Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktorius Aloyzas Vilimas pažymėjo šios parodos kūrimo pagrindinį principą: "Kas tinka neregiui, tas tinka ir reginčiam." Akliesiems pritaikytos liečiamosios parodos jau nėra didelė naujovė, tačiau ši paroda išskirtinė, nes pirmą kartą paveikslus, su kurių turiniu gali susipažinti ir visiškai nematantys žmonės, sukūrė ir pagamino moteris, kuri pati turi nemenką regėjimo negalią. Susipažinti su šiais unikaliais paveikslais bei pasveikinti autorę atvyko Panevėžio miesto meras Vitalijus Satkevičius, LASS respublikinio centro vyresnioji specialistė, kuruojanti kultūrinę veiklą, Lina Puodžiūnienė, dailės studijos "Paletė" vienas iš vadovų dailininkas ir mokytojas Vladislovas Vaišvila, dailės studijos "Kupolė" nariai, būrelis meno mėgėjų. 

Pavyko pašnekinti parodos autorę ir iš pokalbio sužinojau, jog piešti, siuvinėti ir skaityti knygas mėgo nuo pat vaikystės. Ji prabėgo Suvalkijoje, kai dar akys gerai matė. Anksti neteko tėvelių, tad ir pinigėlių trūko, labai jaunai reikėjo pradėti dirbti. B. Račinskienei duonai reikėjo užsidirbti ir vaikų darželyje, ir "Ekrano" bei "Utenos trikotažo" gamyklose. Pablogėjus regėjimui ji atėjo į Panevėžio aklųjų kombinatą ir apie 28 metus iki pensijos išdirbo jame. Įsijungusi į aklųjų kombinato kolektyvą aktyvi, smalsi moteris nedelsdama ir nedvejodama įsitraukė į tuometinę aklųjų ir silpnaregių saviveiklą. Kai tik atsirado galimybė, viena iš pirmųjų pasisiūlė mokytis pynimo iš vytelių kursuose. Birutė prisimena, jog svajonė piešti niekada nebuvo apleidusi minčių, nors jau reikėjo į rankas imti didinamąjį stiklą. Didelis noras įveikė abejones ir B. Račinskienė vėl paėmė teptuką. Pirmasis jos didelis darbas - tai freska ant sodo namelio sienos. Nusprendusi tobulėti, ji nedrąsiai įžengė pro vakarinės dailės studijos "Spektras", kuriai vadovavo Kazys Naruševičius, duris ir prasidėjo dailės meno paslapčių pažinimas. Jos paveikslai kartu su kitais dailininkų darbais buvo eksponuoti Panevėžio miesto galerijoje, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Vėliau surengtos ir individualios parodos, kurių jau skaičiuojama antra dešimtis. Panevėžiečiai meno mėgėjai puikiai prisimena portretų parodą, kurioje - Birutės draugų, artimųjų, bendradarbių, gerai pažįstamų žmonių veidai. Nuo 1999 m. Birutė Račinskienė yra Tautodailininkų sąjungos narė. 

Gražu ir simboliška, kad parodos atidarymo metu Birutė (pats lietuviškiausias moters vardas) buvo apsivilkusi tautiniais drabužiais. Sužinojęs, jog kūrėjai dabar sunku įžiūrėti veidus ir žmones ji atskiria tik pagal balsus, paklausiau, ar nesunku kurti. Jos atsakymas toks: "Labai sunku, bet labai norisi. Dabar, kai jau nedirbu, turiu kūrybai daugiau laiko. Jei prisėdu, tai ir prabėga kokios keturios valandos. Darbuočiausi ir ilgiau, bet galva ima svaigti, jaučiu, kad visa energija dingsta." B. Račinskienė papasakojo, kad jai pirmiausia kyla mintis, tada vaizdas, vėliau daromas eskizas - pradedamas įgyvendinti sumanymas. Jis neretai koreguojamas, keičiamas vienas ar kitas paveikslo elementas. Kurdama - dabar jau ir kitiems rodomus - paveikslus, autorė pirmiausia galvojo apie neregius, kad jiems būtų visa tai kuo suprantamiau. Taigi pirma užduotis - būti suprantamai. Daugelis reginčiųjų minėjo labai šiltas spalvas, o V. Vaišvila pripažino, kad net profesionalūs dailininkai galėtų pasimokyti iš Birutės tokių spalvų derinių. 

B. Račinskienei pačiai pirmai kilo idėja papuošti koridoriaus, kuriame įsikūręs ne tik Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centras, bet ir Panevėžio miesto ir rajono filialas, sienas. Nesiimu subjektyviai vertinti parodos, nes nenoriu įpiršti išankstinės nuomonės tiems, kurie vienaip ar kitaip susipažins su liečiamaisiais paveikslais. Jų iš viso 15. Pasakoti apie jų turinį būtų nedėkingas, netikslingas užsiėmimas. Paveikslus reikia apžiūrėti ar apčiupinėti pačiam. Dailė, kaip ir bet kuri kita meno rūšis, kiekvieno individo skirtingai suvokiama. Šalia kiekvieno paveikslo yra brailio raštu įrašytas pavadinimas, kuris labai taikliai apibūdina turinį. Paveiksluose tiek akimis, tiek rankomis galima susirasti žmones, medžius, upelį, kalnelius, gėles, vaisius, gyvūnus, na, ir šių metų simbolį - ožkelę, netgi Palangos tiltą. Parodos autorė visiems suprantamai pristatė kiekvieną paveikslą. Po gausybės pagiriamųjų, paskatinamųjų ir padrąsinamųjų žodžių bei kūrybinių palinkėjimų, skirtų ateičiai, Birutė, kurios glėbyje netilpo gėlės, sakė esanti sujaudinta, nors išoriškai atrodė rami, pasitikinti savimi. Jos lūpose skambėjo optimistinė gaida ne tik dėl jau išsirikiavusių į eilę kūrybinių darbų, bet ir apskritai dėl gyvenimo. Tikimės, kad šios brandžios asmenybės kūrybinis vulkanas dar ne kartą prasiverš naujais sumanymais, džiugins šalia esančius ir mėgstančius tautodailę. 

Jau parodos atidarymo metu nestigo prašymų, kad ši paroda galėtų nudžiuginti ir kitų miestų bei rajonų meno mylėtojus. Pirmoji apie tai kalbėjo LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė. 

Privalu paminėti ir tuos, kurie ištiesė pagalbos ranką, kitaip tariant, rėmėjus. Rėmelius paveikslams nupirko Panevėžio "Lions" klubas, o visos kitos nemenkos išlaidos medžiagoms ir priemonėms įsigyti buvo apmokėtos VšĮ Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro.