MUMS RAŠO

 

INTEGRACIJA - AMBICIJA - ATOSTOGOS


Sakoma, kad vaikystė žmogaus gyvenime yra gražiausias metas, bet man taip neatrodo, nes tuo laikotarpiu beveik nieko negali pasirinkti: nei mokyklos, kurią norėtum lankyti, nei daugelio kitų dalykų. Valgai tai, ką mama ar tėtis paruošia, kai kurie tėvai net draugus išrenka savo vaikams. Na, arba primygtinai pataria: "Su tuo gali draugauti, o su šituo - šiukštu, net neprasidėk!" Akliems vaikams dar sunkiau: dažnai jų vienų net į kiemą neleidžia, kur formuojasi pagrindiniai socializacijos įgūdžiai. Galbūt dėl to man taip svarbu tapo žinoti, jog galiu rinktis net pačius elementariausius dalykus. 

Apie kokias nors išskirtines vasaros atostogas svajojau seniai. Kažkodėl mano taikiniu tapo Druskininkai. Bet ilgą laiką ta svajonė buvo panaši į tas, apie kurias žmonės šneka palaimingai atsidusdami: "Ak, kaip aš norėčiau į Kiprą arba į Kanarų salas." Mano tikslas buvo išvykti ir tiesiog pabūti su savimi, be draugų, kurie negalėtų turėti įtakos mano pasirinkimams. Ir štai pamažu artėjo ta diena, kai turėjau baigti Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, apsiginti ir teorinį, ir praktinį magistro darbus, ir pagaliau turėti išsvajotas atostogas, kada be sąžinės graužaties gali maniakiškai panirti į detektyvus ir kitus nuostabius dalykus. Prisiminiau tą savo seną svajonę - Druskininkai, na, tiksliau, ją man priminė močiutė, kuri kartą lyg tarp kitko paklausė: "Bet juk tu sakei, kad norėtum į Druskininkus, važiuok į sanatoriją, pailsėsi, atsigausi." Ir - man tai visiškai nebūdinga - jau vasario mėnesį ėmiau planuoti atostogas. Radau sanatoriją, užsisakiau kambarį. 

Pagaliau visi darbai apginti ir atostogos - užtarnautos. Štai per jas ir gimė mintis parašyti šį straipsnį. 

Neregys vis dar atrodo kažkokia egzotika, na, panašiai kaip koks egzotinis retas gyvūnėlis zoologijos sode, prie kurio narvo būriuojasi minia ir šūkčioja: "Pažiūrėkit, kaip jis ėda!" Panašiai jaučiausi ir aš, kai kone kasdien reikėdavo atsakyti visiems į tuos pačius klausimus. Bet ne apie tai noriu pakalbėti. 

Dabar Aklųjų sąjunga panaši į šiltnamį itin lepiems augalams auginti: mes turime savo baseiną, savo biblioteką, sporto klubus, netgi poilsiavietę, kur jaučiamės puikiai. Čia niekas neklausinėja, kaip čia yra, kad mes taip puikiai orientuojamės. Nori "Zelvoje" atostogaudamas šokti nuo tramplyno į ežerą - pirmyn, niekas tau netrukdys, gali net vandens dviratį pasiimti ir irstytis ežeru, jei tik sugebėsi išvairuoti jį ir sugrįžti atgal. "Zelvoje" atostogaujant nekils jokių kliūčių dėl pietų, jei tik sugebėsi rasti valgyklą ar bent jau draugą, kuris palydėtų. O štai sumanius atostogauti, na, kaip ten dabar madinga sakyti, sveikų žmonių visuomenėje, viskas kur kas sudėtingiau. Savarankiškumo stoka čia labai pakištų koją visur kur, nes, deja, egzistuoja tas kiaulystės dėsnis, kada žmonės pagalbą siūlo tada, kai tau jos visiškai nereikia. 

Taigi pradėkime nuo paprastų dalykų. Sėdžiu aš konsultacijoje pas gydytoją ir įrodinėju jai, kad autobusu manęs į gydyklą vežioti tikrai nereikės, jaučiu, kad ji netiki, sako: "Aš vis tiek parašysiu kortelėje, kad važinėsi, o jei išmoksi nueiti iki gydyklos, tai galėsi ir nevažinėti." Sunkiai man sekėsi ją įtikinti, kad užteks man vieną kartą parodyti, kur ta gydykla yra, ir po to aš ją tikrai rasiu. Na, bet ką jau čia: netiki, tai netiki. Laimė, čia dirba socialinė darbuotoja, kuri man tą gydyklą ir parodė. Nuo sanatorijos iki jos - du trys šimtai metrų. Ir aš, sveikas žmogus, turėčiau į ją važiuoti autobusu? Juokinga. Eikime toliau. Užeiname su gydytoja pas masažuotoją. Na, ir prasidėjo: "Čia akla mergina, ji nemato, bet sako, kad gali pati vaikščioti (atseit meluoja, na, ir dar vienas patikslinimas: masažai vyko tame korpuse, kur gyvenau,- anot gydytojos, dėl to, kad man būtų lengviau rasti). Panaši scena kartojosi ir nuėjus pas socialinę darbuotoją. Jaučiausi kaip nematomas asmuo. Čia iš tos serijos: "Jei aš nematau, tai ir manęs nemato." Na, ką, aišku, gydyklą aš radau, radau ir reikalingus kabinetus, rasdavau ir prie ko papriekabiauti, jei pamiršdavau procedūros laiką ar kabineto numerį. Didžiulis palengvinimas buvo tai, kad ant kabinetų užklijuoti numeriai buvo lengvai apčiuopiami. O aš tikrai niekada nesigėdydavau prieiti prie durų pačiupinėti numerio. 

Sunkiausia buvo valgykloje. Dabar sanatorijose ir panašaus pobūdžio vietose švediškas stalas: visas maistas, kurį siūlo valgykla, sudėtas ant stalo, o norintis valgyti išsirenka jį ir tiek, kiek nori, įsideda. Taigi man reikėjo rinktis iš dviejų variantų: ieškoti žmonių, kurie galėtų man padėti, arba valgyti tai, ką randu. Savaitę po atvykimo rinkausi pirmą variantą. Jeigu jums atvažiavus į sanatoriją pasakytų, kad šiuo klausimu padės valgyklos darbuotojos, tai netikėkit. Mat, kaip ir visoje Lietuvoje, sanatorijų darbuotojai gauna mažą atlyginimą, o krūvis milžiniškas, be to, net man, turint šiokį tokį regėjimo likutį, susirasti tų darbuotojų niekada nepavykdavo, na, tiesa, vieną kitą kartą jos pačios prieidavo. Taigi prašydavau sanatorijoje besigydančių žmonių pagalbos. Kai kurie nesuprasdavo, ko aš iš jų noriu, bet dažniausiai padėdavo. Tačiau ta priklausomybė mane siaubingai nervino, todėl nutariau rinktis antrą variantą - valgyti tai, ką randu. Kadangi į valgyklą ateidavau ganėtinai alkana, spiriama visiško būtinumo, tapo skanus net ir tas maistas, kurio paprastai nevalgyčiau. Bet aš jums net nemoku pasakyti, kokį palengvėjimą pajutau, kai pirmą kartą pati susiradau ir įsidėjau maisto. Aš tarsi išsilaisvinau, nes tai buvo vienintelė mano problema. Na, jei ne viena smulkmena: į baseiną bei pirtis neįleidžiami neįgalieji, neturintys lydinčio asmens. 

Sanatorija, kurioje gyvenau, užima didžiulę teritoriją. Suoliuką susirastų turbūt net pats akliausias žmogus, tačiau ten takelių skersai išilgai vingiuojančių - begalė. Užtenka netyčia užsigalvojus kryptelti - žiūrėk, jau eini ne į tą pusę. Yra dar pasivaikščiojimo takas, kuriuo gali eiti kelis kilometrus, o jei apsisuksi ir grįši, šis takas neabejotinai parves į sanatoriją, panašiai kaip "Zelvoje". 

Tik štai tie žmonės. Ne kartą esu pagalvojusi apie visuomenės susvetimėjimą. Atostogaudama supratau, kad aš ir esu viena susvetimėjimo kurstytojų. Nenoriu bendrauti su žmonėmis - mane nervina domėjimasis mano asmeninio gyvenimo smulkmenomis, man nepatinka, kai jie siūlo pagalbą. Kartą Aleksandros Marininos knygoje perskaičiau tokią mintį: "Nesakyk, nedaryk, negalvok nieko, ko tavęs neprašo." Su šiuo dėsniu visiškai sutinku. Nors pagalbos siūlymas - labai diskutuotinas klausimas, bet aš vis tik esu linkus manyti, kad tas, kuriam pagalbos reikia, jos turi ir prašyti. Jei nedrįsta - savo psichologines problemas turi pats ir išspręsti, o ne užkrauti jas ant kitų pečių. Kodėl taip kalbu? Ne kartą įsitikinau: kol žmonės į mane nekreipia dėmesio, net kažkur ne ten nusukus - vis tiek randu, kaip išeiti, jei žmonės pasiūlo pagalbą, o aš jos atsisakau - jie toliau stebi, o aš, jausdama tuos žvilgsnius ir tarsi girdėdama netylantį klausimą "ar tikrai nereikia?", negaliu laisvai galvoti ir sugalvoti, į kurią pusę eiti. Kartais žmonės siūlo pagalbą dėl visiškai neaiškios priežasties - tiesiog užtikrintai einant į priekį. 

Taigi šis išbandymas buvo puikus metas vėl pamąstyti apie integraciją ir jos būtinybę arba nereikalingumą. Prie jokių išvadų nepriėjau, tiesiog supratau: negalima savęs laikyti integruotu, jei toje visuomenėje nesijauti gerai, lyg būtum tarp tokių pačių kaip tu. O kad gerai jaustumeisi, reikia itin daug nuveikti, svarbiausia - pasiekti, kad tie kiti žmonės nelaikytų mūsų kitokiais: nei ypatingais, nei gailesčio vertais individais. Štai darbe jaučiuosi puikiai, kaip šeimoje. Čia nekyla klausimų, kaip aš dirbsiu, jei reikia, dirbu iki vakaro. Kai darbo laiką baigia net inžinieriai, turiu pasirūpinti, kad visi popieriai būtų pasirašyti, aparatūra išjungta, studija užrakinta. Jei reikia nuvažiuoti į miestą kažkam kažko nuvežti ar parvežti, klausimas, kad ji nemato, ar galės, net nekeliamas. Taip pat ir už klaidas atsakau kaip ir kiti mano kolegos. Kad visa tai gali, reikia ilgai ir kantriai įrodinėti. 

Jei paklaustumėte, ar elgčiausi taip pat turėdama galimybę atsukti laiką atgal, neabejodama atsakyčiau - taip! Bet tai nereiškia, kad mano pasirinktas gyvenimo būdas yra teisingas. Mes nė vienas neturime teisės smerkti tų, kurie gyvena kitaip, tų, kurie yra nesavarankiški, neturi aukštojo išsilavinimo, dirba neprestižinį darbą. Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, kaip kurti savo gyvenimą. Jeigu kažkam geriau gyventi priklausant nuo gerų žmonių, kurie palydės, padės, pagamins maisto, kodėl tai blogai? Šitie žmonės niekada nepatirs streso mieste, nedaužys galvos į stulpą, jų lazdelės nepervažiuos beprotis vairuotojas, jie įsės visada į tinkamą troleibusą. Negi jie blogesni? Aklojo savarankiškumas - kaip ekstremalaus sporto šaka. Vieni negali net žiūrėti į tuos, kurie didžiuliais greičiais važinėja kalnuotomis vietovėmis, kitiems - tai gyvenimo būdas. Ir kuo gi vieni blogesni už kitus? Lygiai taip pat ir su integracija. Niekuo ne blogesnis tas, kuris geriau jaučiasi tarp savų, todėl mokosi aklųjų mokykloje, vėliau dirba aklųjų organizacijose. Tai tiesiog žmogus, pasirinkęs paprastesnį gyvenimo būdą. 

Veltui pykstame ant tų, kurie ieško dėmesio žiniasklaidoje, nors jų pasiekimai ir abejotini. Pykstame gal dėl to, kad patys jaučiamės neįvertinti? Ką reiškia pasakymas, kad žmonės galvos apie akluosius, kaip apie gailesčio vertus individus? Žmonės visada galvos taip, kaip norės. Tie, kurie nesupranta, kad visi žmonės yra skirtingi, niekada tokių dalykų ir nesupras. O ar kada nors susimąstėte, ką reiškia "visi žmonės yra skirtingi?" Tai, brangieji, ir reiškia, kad visi, tai suprasdami, galime užtikrinti sau ir kitiems geresnį gyvenimą. Neauklėdami, nesistengdami vienas kitą pakeisti - tiesiog priimdami kitus tokius, kokie yra. O priimami kitų tokiais žmonėmis, kokiais esame, irgi nepatirsime diskomforto. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]