NAUJI LEIDINIAI

Andrius VAINORAS

AŠ KELIAUJU Į PASAKĄ...

"Koks įžūlumas! Kažkoks peliūkštis bando mane kalbinti. Miau..."; "Vieną šalį valdė labai rūstus karalius, net už patį rūstumą rūstesnis". Paslaptis, didesnė už patį didumą, ponas vėjas iš pietų, norėjęs išmokti groti fleita, liūdnas dainas dainuojantis namelis, - šviesus ir žaismingas pasakų pasaulis. 

Kad kaunietė Indrė Gaskaitė rašo eilėraščius, trumpas lyrines miniatiūras, ją pažįstantiems žmonėms turbūt nebuvo jokia paslaptis. Tačiau viešumoje mergina su savo kūryba beveik nesirodė, nesispausdino ar bent jau nesistengė užjoti į Parnasą ant eiklaus žirgo ir čia jį sužvinginti taip, kad garsas nuaidėtų kalnais ir kloniais, o nuaidėjęs dar ilgai skambėtų susižavėjusių klausytojų ausyse ir širdyse. Nesistengė, nesiveržė į sceną, tad ir tų klausytojų ar skaitytojų nebuvo daug. Vis dėlto vienas dalykas turbūt tapo nemaža staigmena net ir žinantiems, kad Indrė rašo. Praėjusių metų pabaigoje I. Gaskaitė išleido dvi savo kūrybos kompaktines plokšteles: pasakų - "Kas namelio širdyje?" ir eilėraščių - "Jei ateitum". Prieš pat Kalėdas abi plokštelės Vilniuje, Venclovų namuose, pristatytos visuomenei. Apie Indrės eilėraščius - vėliau (gal kitame, gal dar kitame žurnalo numeryje), o dabar įsijunkime kompaktinių plokštelių grotuvą ar kompiuterį ir pabandykime įspėti ar išgirsti, kas gi dedasi namelio širdyje? Plokštelę sudaro septynios trumpos mielos pasakaitės: apie peliuką, išsiruošusį keliauti į kitą miestą, apie žvaigždelę, nukritusią į žemę ir susitikusią laimę, apie rūstų karalių, apie palėpėje gyvenančią vorų šeimynėlę, apie tai, kad ir daiktai gali jausti, liūdėti, džiaugtis. Ką jau kalbėti apie gyvūnus ar žmones? Išmintingi literatūros vertintojai čia gal įžvelgtų kokias nors O. Vaildo ar H. K. Anderseno įtakas (pasakėlėse veikia ir žibintas, ir nukritusi į žemę žvaigždelė, ir meno pasaulio atstovas), ką gali žinoti, gal tokių įtakų ir esama. Visi mes, tie, kurie rašome, dažnai būname veikiami vienokių ar kitokių įtakų. Vis dėlto akivaizdu: iš plokštelės kartu su septyniomis trumpomis pasakaitėmis sklinda autentiškas, tik šiai autorei būdingas balsas ir savitos jo moduliacijos. Beje, aptardami jaunosios autorės balsą ir jo moduliacijas, galvoje turime tiek perkeltines, tiek ir tiesiogines šių žodžių reikšmes: autorė pati seka savo istorijas, pati jas intonuoja, pati sekamas istorijas režisuoja. Jautrumas pasauliui, daiktui, detalei, sugebėjimas klausytis, įsiklausyti, išgirsti - tai tik keletas būdingesnių šių istorijų bruožų. Ir dar vienas dalykas, kurio negalima nepastebėti ir kurio negalima sąmoningai suvaidinti, - pasaulio, kuriame gyvena ir veikia Indrės pasakų personažai, skaidrumas ir tyrumas, emocijų ir jausmų švarumas. Būdama ne tik sekamų istorijų sumanytoja, pasakotoja, bet ir režisierė, autorė daug dėmesio skiria jų muzikiniam apipavidalinimui, instrumentuotei. 

"Pasakas rašau jau seniai, bet jos buvo tik popieriuje, - sakė I. Gaskaitė. - Viskas įvyko tarsi ir atsitiktinai: vienas bičiulis pasigyrė, kad nusipirko naują garso įrašymo aparatūrą. Gerai, - sakau,- išbandom, įgarsinam mano pasakas. Pasakos yra, bet, kai garsini, reikia, kad jos dar ir suskambėtų. Repetuoti pradėjome praėjusių metų rugpjūčio viduryje. Surinkau žmones, paskirsčiau vaidmenis. Atėjo draugai, tų draugų draugai, jų vaikai. Jauniausiajai mano artistei buvo tik ketveri metukai. Vaidino visa jos šeima. Su manimi pačia yra 23 garsintojai ir keturi muzikos atlikėjai: smuikininkė, fleitininkė, vaikinas, grojantis klarnetu, muzikantė, grojanti klavišiniais instrumentais. Įrašėm atskirus vaidmenis, pavyzdžiui, atskirai lakštingalą ir namelį, o paskui jungėme į visumą. Kartais girdi, kad neskamba, nedera, - ieškai naujų būdų. Kai kviečiu žmones įgarsinti vieną ar kitą personažą, iš anksto nesakau, kad nematau. Kai kam iš pradžių būna šokas, bet ateina tie žmonės, kurie tikrai nori, o ne iš gailesčio aklai mergaitei. Kai nežino, kad nematai, tada žmogaus pasirinkimas laisvesnis. Pirmasis mano spektaklis įvyko, regis, 2008 m. Šv. Antano parapijoje. Dabar tiksliai neatsimenu jo turinio, bet buvo kažkas apie praėjusias Kalėdas. Statydamas spektaklius nori nenori susiduri su scenografija ir kitais dalykais, kuriems būtinas regėjimas. Mąsčiau mąsčiau ir supratau, kad vienintelė erdvė, kur nereikia regėjimo, yra garso spektakliai. Ta kompaktinė plokštelė ir yra mano garso spektakliai. Kai pradedu kalbėti apie meną ar apie spalvas, kai kada draugai mane užčiaupia. Neseniai parašiau pasaką apie muilo gabalėlį. Ten yra mėlynos rožės. Viena dešimties metų mergaitė man ir sako: "Žinai, Indre, pasakysiu vieną dalyką: mėlynų rožių nebūna..." 

Nors ką tik sakėme, kad apie Indrės eilėraščius šįkart nekalbėsime, vis dėlto neatsispirsime pagundai pacituoti vieną posmą - apie pasaką ir apie spalvas: 

Aš keliauju į pasaką 

kur nėra melsvo ilgesio 

neapykantos keršto nei pykčio 

aš keliauju per tiltus 

juos nutiesė džiaugsmas 

kad greičiau savo tikslą pasiekčiau 

mane lydi giesmininkės lakštingalos 

pietų vėjas švelnus mane lydi 

aš keliauju į pasaką meile dabintą 

kurioje bus beprotiškai gera