MINTYS

Vilija DAILIDIENĖ

ROMANAS APIE REGIMYBĘ IR REGĖJIMĄ


J. M. Coetzee "Jėzaus vaikystė" (2013) - filosofinis romanas, verčiantis abejoti tam tikromis nuostatomis, kurios Vakarų kultūros žmogui atrodo esančios akivaizdžios tiesos. Pavadinimas, kaip ir daugybė iš krikščionybės paimtų sąvokų, kreipia į biblinį kontekstą, bet ne jį pakartoja ar interpretuoja, o verčia mąstyti apie modernybę ir jos klystkelius. Romane plėtojamas akių šviesos motyvas leidžia skaitytojui tikėtis pabaigoje sulaukti nušvitimo, praregėjimo. Juolab kad akių šviesai priešinamas aklumas, nenoras matyti ir suprasti. Nesusivokimas kelia grėsmę žengti žingsnį į tuštumą, į mirtį. Iš matematikos į gyvenimą perkeltas įsitikinimas, kad po 88 tikrai seka 89, sukelia iliuziją, kad įmanoma numatyti savo veiksmų pasekmes. Tai klaida, sako Coetzee, ji gali būti pražūtinga. 

Romane pasaulis matomas ir apmąstomas vieno veikėjo - Simono. Simonas į Novilją atvyko su penkiamečiu berniuku. Savo tikrųjų vardų ir tikrojo amžiaus jie nežino. Berniukas pametė raštelį su duomenimis apie savo tėvus ir Simonas prisiėmė pareigą rūpintis vaiku, kol suras jo motiną. Šalis, kurioje vyksta veiksmas, vadinasi Novilja: žodžio šaknis - nuoroda į naują gyvenimą. Ši visuomenė nutraukusi bet kokius saitus su praeitimi: visi gyventojai yra imigrantai ir atvykdami "švariai nusiplovė" praeities prisiminimus. Kodėl? Ar didėjant imigrantų skaičiui domėjimasis istorija trukdo integracijai? O gal J. M. Coetzee išryškina mintį, kad jokia nauja visuomenė, jokia utopija neįmanoma neatsisakius senosios pasaulėjautos ir turėtų vertybinių nuostatų? Nors kritikai, teigdami, kad tai pats geriausias šio autoriaus romanas po "Nešlovės" (1999), prisipažįsta negalintys apibrėžti autoriaus pozicijos, tikrai aišku, kad ši nauja visuomenė nekelia autoriui susižavėjimo. Susidaro įspūdis, kad J. M. Coetzee vedžioja skaitytoją daugybe galimų žmonijos raidos takelių ir gąsdina akligatviais. 

Noviljoje visi vienas kitam geranoriški (gera valia - viena iš dažniausiai romane vartojamų sąvokų), radijas transliuoja tik malonią muziką (kai Simonas pasigenda žinių, jo pašnekovas nustemba: argi kas nors vyksta, apie ką reikėtų pranešti per radiją?), bet žmonių santykiai formalūs. Kai Dovydas, berniukas, kuris ką tik pradėjo lankyti mokyklą, pareiškia, kad jis nekenčia ispanų kalbos, kad susikurs savo paties kalbą, ir ima nesuprantamai lementi, Simonas jį sudraudžia: kalba tam ir yra, kad žmones sujungtų. Bet Noviljoje žmonių santykiai yra ribojami ispanų kalbos pradžiamokslio: ispanų kalbos dvi ar tris savaites visi mokomi pabėgėlių stovykloje. Kol kalba taps pasauliu aplink (neįvardintas, neiškalbėtas, nebylus pasaulis yra absurdiškas), praeis daug laiko. Kalbos nemokėjimas yra neišvengiama sąlyga žmonėms susvetimėti. Mokymo įstaigoje, vadinamoje Institutu, Simonas peržiūri paskaitų tvarkaraštį ir supranta, kad jokios kitos kalbos nei ispanų nėra mokoma. Nieko nežinome ir apie rasinius Noviljos gyventojų skirtumus. Kaip ir lyčių skirtumai, jie ignoruojami. Institute nedėstomos nei esperanto, nei volapiuko kalbos. Noviljoje yra viena kalba ir tai vienintelis pasaulis. Kodėl šitoks globalus pasaulis visai nėra patrauklus? 

Romane daug svarstoma apie vyrų ir moterų santykius. Noviljos visuomenėje moterys iš aukšto žvelgia į vyrus. Viena iš romano moterų - Ana - graži ir jaučianti savo kūno grožį (ji pozuoja "piešimo iš natūros" užsiėmimuose), pasikviečia Simoną į pasimatymą, atrodo, tik tam, kad tiesmukai į akis jam išdėstytų savo nuomonę apie geismą. Kodėl vyrai geidžia gražių moterų? Kodėl jie vertina grožį, o ne gerumą ar intelektą? Anai geismas atrodo kaip vyrų netobulumo įrodymas. Vėliau Simonas atskleis savo požiūrį: "Ilgiuosi grožio, - rašo jis. - Moters grožio. Jo man trūksta. Geidžiu grožio, kuris, kiek man žinoma, žadina pagarbą ir dėkingumą - dėkingumą už didelę laimę atsidurti gražios moters glėbyje." Kita romano moteris - Elena - kiek globėjiškai atleidžia Simonui už geismą. Jos pačios nuomone, visos kliūtys žmonėms bendrauti kyla iš aistros ir ją lydinčios meilės. Draugystė, gera valia yra kur kas tvirtesnis pagrindas vyro ir moters santykiams. Jais, racionaliu sutarimu turi remtis vyro ir žmonos sąjunga. "Manau, kad tik intymumo sąlygomis žmogus gali nusimesti naštą", - prieštarauja Simonas. Tik intymumas suartina vyro ir moters sielas, ne tik kūną. Visuomenė pripažįsta, kad prigimties (geismas laikomas biologiniu reiškiniu) visiškai įveikti negalima, todėl yra įkūrusi viešnamius. Ko į viešnamį eina kiti vyrai, mes nesužinome. Simonas ieško dvasinio artumo. Ar įmanoma jį patirti viešnamyje? Bent aš čia įžiūriu garsųjį J. M. Coetzee humoro jausmą. Ne tiek paskyrusi geismui apibrėžtą vietą, kiek suformavusi požiūrį, kad geismas yra tik fizinis poreikis, visuomenė iš tiesų jį ima kontroliuoti. 

Savaime kyla klausimas: iš kur šioje visuomenėje atsiranda vaikai? Dažniausiai berniuku romane vadinamas Dovydas yra iš kažkur. Jis neturi savo šeimos, savo istorijos. Simonas sako, kad tėvas bet kuriam vaikui nėra labai svarbus: kai vaikas gimsta, tėvas dažnai jau būna išvykęs (ar vėl susiduriame su Coetzee humoru?), bet be motinos neįmanoma užaugti. Jis yra įsitikinęs, kad Dovydo motiną pažins vos pažvelgęs į ją. Taip ir atsitinka: pamatęs Inesą (jai apie trisdešimt, ji leidžia gyvenimą su dviem broliais pramogaudama paslaptingoje Rezidencijoje), jis atiduoda jai Dovydą ir užleidžia savo butą. Vardas Inesa yra ispaniška Agnietės forma. Šventoji Agnietė krikščioniškoje tradicijoje yra skaistumo, tyrumo simbolis. Taigi mergelė Inesa tampa Dovydo motina. Ne įsivaikina jį, o tampa motina. Mergelė motina su kūdikiu ir jų globėjas - ar tai svarbiausia priežastis pavadinti kūrinį "Jėzaus vaikyste"? Bet kuriuo atveju ši keista šeima yra kūrinio siužeto ir problematikos ašis. Tai romanas apie vaiko auginimą. Romane cituojamoje Gėtės baladėje "Girių karalius" tėvas neapsaugo sūnaus, jis žūsta. Ar užaugins Dovydą Simonas ir Inesa? Jie nėra laisvi. Romano visuomenė apibrėžia tėvų įtakos vaikui ribas, prižiūri vaiko auginimą. Tam skirta švietimo sistema. Dovydo mokytojas Leonas mano, kad gebėjimo skaityti, rašyti ir skaičiuoti nereikia sieti su turiniu: nesvarbu, ką skaitai, rašai ar skaičiuoji. Bet mokytojas turi tik vieną akį - jo požiūris į pasaulį ribotas. Matome, kad būtent regėjimas ir neregėjimas yra aspektas, leidžiantis nujausti autoriaus požiūrį. Suaugusiųjų institute dėstoma filosofija, bet užuot padėjusi atsirinkti vertybes, ji tik skatina išvedžiojimus ir neleidžia suvokti esmės, neskiria kėdiškumo nuo kakiškumo. Niveliuojanti vertybinius skirtumus švietimo sistema augina paklusnius piliečius, kad išsaugotų status quo ir išvengtų bet kokių permainų. 

Mergelė Inesa paseka Dovydui pasaką apie tris brolius. Du pirmieji dėl motinos nenori aukotis, todėl žūsta. Trečiasis, kad motina liktų gyva, iš savo krūtinės išsiplėšia širdį, išgelbsti motiną ir virsta žvaigžde. Dovydą tiesiog apsėda mintis būti tuo trečiuoju sūnumi: jis nori būti pasakos - pasakojimo, istorijos - herojumi. Skaitant ima atrodyti, kad nuo motinos ir sūnaus santykių priklauso viso pasaulio likimas. Bet biurokratinės Noviljos institucijos gana greit išsiaiškina, kad Inesos meilė skatina Dovydą maištauti. Švietimo sistema reaguoja - atima vaiką iš Inesos ir nuveža į tam tikrą internatą. Berniukas pabėga. Jis sakosi įveikęs spygliuotos vielos tvorą. Atvažiavusi jo susigrąžinti darbuotoja tvirtina, kad jokios spygliuotos vielos ten nėra. Tai moderni įstaiga, netaikanti vaikams prievartos. Ji siūlo Inesai savo akimis pamatyti, kaip yra iš tikrųjų. Vėl priešinamas matymas ir nematymas. Inesa neabejoja savo sūnaus žodžiais. Kad ir kaip tai prieštarauja sveikam protui, imi mąstyti, kad Inesa teisi - ar prievarta turi būti matoma? Ar draudimus nėra kur kas sunkiau įveikti nei spygliuotos vielos tvorą? Gal kaip tik todėl sunkiau, kad akivaizdžiai nematyti, ar jie sukurti rūpinantis vaiko gerove. 

Yra romane dar vienas personažas, kuris daro Dovydui ir jo motinai didžiulį įspūdį. Tai senjoras Daga. Jam nusispjauti į visas tos visuomenės nuostatas, jis nė nesiruošia jų laikytis. Dagos "laisvė" yra vartotojo laisvė - laisvė neprisiimti už nieką atsakomybės. Simono galimybės apsaugoti Inesą, o ypač Dovydą nuo Dagos įtakos šioje situacijoje yra menkos. Gal per drąsu būtų tvirtinti, kad Coetzee įspėja - vartotojų laisvė patraukli vaikams ir nutraukia saitus su tėvais, bet būtent Daga apakina Dovydą. Jo duoti vaikui milteliai sprogsta ir išdegina akis - Dovydas kurį laiką mato tik besiskeryčiojančias jų figūras. 

Matymas, regėjimas romane įgauna simbolinę prasmę. "Tu mano akių šviesa", - sako Dovydui Inesa. Romano pabaigoje tą patį pasako Simonas. Kodėl? Autorius priverčia puslapis po puslapio ieškoti atsakymo į šį klausimą. Ar užversdamas knygą skaitytojas jau yra išmintingesnis, daugiau regintis? 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]