LASS LITERATŲ KŪRYBA

Alvydas VALENTA

Belaisvis 

Stoglangių akys sugauna besileidžiančią saulę 

ir pažeria jos dekadentiškus spindulius 

po tuščią, garsiai aidinčią - 

ne, ne pilies menę, 

tik atostogaujančios mokyklos sporto salę. 

Lyg kilmingas belaisvis, 

po naujo nesėkmingo sąmokslo 

susigrąžinti turėtą ar tik įsivaizduotą valdžią gyvenimui 

godžiai treniruoju senstantį savo kūną - 

kilnoju, stumiu, traukiu, raunu, 

sėduosi, guluosi - 

varginu sunkiausiais pratimais, 

kad mažiau galvotų ir daugiau pavargtų. 

Kaip atrodys tas kūnas dar po dvidešimt metų? 

Ar sugebės žavėtis pasaulio harmonija? 

Kiek bus vertas? 

(Galvoje turiu anaiptol ne pinigus) 

Sėdėsiu ant kokio debesies ir žiūrėsiu 

į šiapus likusias mylėtas moteris, 

turbūt atrodys keista: 

kodėl, kam reikėjo, koks buvo tikslas? 

Nebuvo ir nėra jokio tikslo, 

vien primityvios, kūnui varginti skirtos staklės, 

vien įsitempiantys krūtinės raumenys... 

Sėdėsiu ir žiūrėsiu ir visai nieko nenorėsiu, 

nieko surasti anei suprasti, 

bet dabar lyg kilmingas belaisvis, 

įkalintas šiapus nėriniuotos iliuzijų užuolaidos, 

besileidžiant birželio saulei, 

stoglangiams gaudant paskutinius spindulius, 

ir žeriant į tuščią, garsiai aidinčią, 

trofėjais išpuoštą pilies salę, 

treniruoju neklusnų savo kūną 

būsimai amžinybei. 

Hamleto parafrazė 

Kažkas nebegerai Danijos karalystėje, 

mielasis prince, 

ne toje tikrojoje, valdomoje karaliaus 

ir jo pagedusių ministrų, 

o mūsiškėje - mano ir tavo, 

kažkas nebegerai, 

jei visą gyvenimą rašome eilėraščius 

ir einame slėpynių su savimi, 

su tais, kurie juos skaito ir tais, kurie neskaito. 

Slepiamės patys ir slepiame 

savo jausmus ir savo mintis, 

užkoduojame įmantriausiais šifrų raktais, 

kad niekas niekada nerastų ir nesuprastų, 

o suradę ir supratę - nustebtų, aiktelėtų, 

nepatikėtų... 

Vengiame viešumos ir geidžiame scenos, 

bėgame nuo pasaulio ir laukiame, 

kol pats ateis ir pripažins! 

Kažkas nebegerai Danijos karalystėje, 

kažkas nepataisomai išsiderinę, 

jeigu visą gyvenimą rašę eilėraščius, 

patys jais netikime, 

jeigu jau nieko nesako vagantų dainos 

ir rusų sidabro amžiaus poezija, 

jeigu poezija apskritai 

jau nieko negali pasakyti, 

tik kurti besikartojančius 

savo pačios pavidalus, 

tik austi begalinius kalbos voratinklius... 

Ak, prince, užuot rašę iškilmingas odes 

ar ilgesingas elegijas mylimosioms, 

kurios jomis niekada taip ir netapo, 

galėjome išmokti kokio amato 

ir imtis praktinio darbo, 

kokio masažo, teisės ar užsienio kalbos studijų, 

galėjome gyventi kaip normalūs žmonės, 

o dabar - iki pabaigos 

kuoktelėjusio poeto aureolė. 

Variacijos "Paskutinės vakarienės" tema 

Atėjus vakarui Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. 

Mt 14, 20 

Anuo metu po vakarienės, 

kai buvo švariai ištuštinti visi dubenys 

ir išgerti brangaus vyno buteliai, 

visiškai nieko neatsitiko. 

Kiekvienas delsė pradėti pirmas, 

bet kažkam reikėjo... 

Tylėdami kilome nuo stalo, 

tarytum ko laukdami, 

žvalgėmės į duris ir vienas į kitą, 

visi buvome sotūs ir mažumėlę aptingę, 

atsisveikinimui dar išgėrę po taurę vyno, 

bet nieko neatsitiko. 

Lėtai, vis dar laukdami, vilkomės apsiaustus, 

ėjome prie kambario durų, 

lipome apytamsiais laiptais, 

stoviniavome priemenėje, 

delsėme atsisveikinti su šeimininku, 

išėjome į kiemą, 

dangus mirgėjo žvaigždėmis, 

kažkur sulojo šuo, 

pokštelėjo tikras ar tariamas šūvis, 

garsiai nusižvengė arklys - 

daugiau visiškai nieko. 

Užsakyti vežikai ir vairuotojai jau laukė, 

mes irgi vis dar laukėme, 

subildėjo nutolstančių karietų ratai, 

sutrinksėjo uždaromos limuzinų durelės, 

keletas atsisveikindami dar pasignalizavo, 

taip visi ir išsiskirstėme 

sotūs ir jau mažumėlę pavargę, 

galvodami apie rytdienos darbus 

ir ne visai nusisekusį vaidmenį, 

kurį kiekvienas tą vakarą vaidinome. 

* * * 

Praėjo koks trisdešimt metų, 

o aš iki šiol nesuprantu, 

kam tarnauju, 

mūzai, jos apsišaukėlei antrininkei, 

ar vis labiau kerojančiam savajam ego. 

Pasalūniškam, pataikūniškam, 

neradusiam vietos po saule, 

nuolat priekaištaujančiam, mažam tironui, 

kurį pats išsiauginau, 

maitinau geriausiomis knygomis, 

literatūros teorijomis, pažadais - 

vienas kitą sėkmingai apgaudinėjame iki šiol. 

Praėjo koks trisdešimt metų, 

greitai praeis penkiasdešimt 

nuo pirmųjų gautų įskaitų 

ir pirmųjų išlaikytų egzaminų, 

vis rečiau sapnuoju erotinius sapnus 

ir universiteto koridorius, 

(galite į sveikatą juoktis, 

bet tie abu vaizdiniai man susiję). 

... tuomet žali pirmakursiai 

svajojome pakilti į žvaigždes, 

bet prieš tai - būtinai įsimylėti, 

kad pakilus būtų kur ir dėl ko sugrįžti. 

Praėjo koks trisdešimt metų: 

perskaityta kalnai knygų, 

prirašyta šūsnys baltų lyg sniegas lapų, 

permalta, persijota, pergromuluota 

daugybė svetimų minčių, 

vien tam, kad po šitiek metų suprasčiau, 

kad nieko šitame gyvenime 

iki galo taip ir nesupratau. 

* * * 

Keista, 

atrodo, baigia praeiti gyvenimas, 

o buvo toks viliojantis, 

didelis, spalvotas ir begalinis, 

tiek daug žadėjo: 

maniau, eisime kartu, 

koja kojon, 

ranka rankon, 

dirbsime, ieškosime, rasime, 

mylėsime, galėsime, turėsime, 

dalyvausime, keliausime, 

skraidysime vietinėmis 

ir transnacionalinėmis oro linijomis... 

Keista, 

nepadarėme nė dešimtosios dalies 

ką norėjome nuveikti ir atlikti. 

Be galo keista, 

nesuprantu, apgavo ar ką? 

Betgi žadėjo, 

buvo toks spalvotas, didelis, 

nepakartojamas ir vienkartinis, 

o dabar - kaip visų: 

darbas - namai - parduotuvė, 

komunaliniai mokesčiai, 

tuštėjančios sąskaitos, 

jokios romantikos 

ir nė trupinio egzotikos. 

Keista, 

iki šiol nesuprantu, 

kuris kurį šitiek metų 

sėkmingai apgaudinėjome.