PORTRETAS

APLINKUI ŠITOKIA BEGALYBĖ...

Rožė Poškienė į aklųjų bendruomenės gyvenimą įsijungė prieš keletą metų. Tiksliau, įskriejo lyg koks meteoritas, tačiau priešingai pastariesiems nuo visokių atmosferos "trinčių" nesudegė, o tebeskraido ir tebešvyti tik jai vienai būdinga dvasios šviesa ir optimizmu. Kosminę simboliką pasitelkėme neatsitiktinai: pati Rožė ne kartą yra sakiusi, kad dirbdama mokykloje ant savo darbo stalo, po stiklu, buvo pasidėjusi ne pamokų tvarkaraštį ar žemėlapį, o žvaigždėlapį: "Žvaigždės mane visada traukė. Jau vaikystėje išeidavau į lauką ir ieškodavau Grįžulo ratų. Aplinkui šitokia begalybė ir Dievo galybė... 1985 metais dalyvavau planetariumo, Lietuvos kosmonautikos komiteto ir jaunųjų technikų stoties paskelbtame kūrybos konkurse "Visata ir žmogus". Mano knyga "Kosminės miniatiūros" buvo įvertinta specialiu prizu." 

Autorė ne kartą yra sakiusi, kad rašė nuo vaikystės, bet knygas pradėjo leisti tik išėjusi į pensiją: "Ant mano pečių buvo mokykla, keturi vaikai, namų ūkis - neturėjau nė minutės laisvo laiko." "Dar ir kosmosas", - priduriu. "Dar ir kosmosas, - sutinka pašnekovė, - pradėjau rašyti trumpus kūrinėlius, miniatiūras." 

R. Poškienė yra 2012 metų neregių literatų konkurso laureatė. Tačiau užtenka tik žvilgtelėti į Lietuvos bibliotekų suvestinį katalogą www.libis.lt, kad įsitikintume, jog šiam konkursui pateikta ir išleista knyga "Tėviškės baladės" yra tik vienas, bet ne vienintelis jos kūrybinės prigimties proveržis. Autorė rašo vaikams ir suaugusiems, prozą ir poeziją, gimtojo kaimo žmonių pasakojimais paremtas, etnografiškai nuspalvintas ar tik vaizduotėje gimusias fantastiškas, gal net paties M. K. Čiurlionio teptuko vertas istorijas. O dar jos parengti ir išleisti kunigo Antano Šeškevičiaus dienoraščiai ir apmąstymai lageryje, kunigo Tado Poškos eilėraščių knyga "Ašara mėnulio žieduos". 

Šį rudenį R. Poškienė minėjo gražią sukaktį. Gyvenimas, o gal Aukščiausiasis, jai nepagailėjo nei nelengvos vaikystės ir jaunystės, nei talentų, nei solidaus metų vėrinio, kurio (kartais kyla įtarimas) ji, atrodo, tiesiog nejaučianti... Kartu su pašnekove prisiminimų tiltu grįžtame į gimtąjį jos kaimą, pirmuosius savarankiško gyvenimo metus, pirmuosius bandymus rašyti. Tiesą pasakius, Rožės gyvenime gerokai stebina vienas dalykas: sunki buitis, nesibaigiantys ūkio darbai, viena vertus, nuolatinis skurdas, kita vertus, pagarba knygai, rašytam žodžiui, mokslui. Iš kur, iš kokių versmių visa tai? Tačiau esama klausimų, kuriuos labai nesunku užduoti, bet labai nelengva į juos atsakyti. Esama ir tokių klausimų, į kuriuos atsakoma visu savo gyvenimu. 

* * * 

Gimiau ir augau Rietavo valsčiuje, Norgalvių kaime. Mūsų kaimas buvo didelei senoviškas: per vidurį kaimo ėjo ūlyčia, ūlyčios pašaliais buvo ūkiai - vienas ūkis, antras, trečias. Toje ūlyčioje rudenį būdavo labai daug purvo, galėdavai net klumpes prisemt. Mūsų trobelė stovėjo pačiam kaimo vidury. Už trobelės buvo kaimo kapinaitės, o prieš kapinaites - liūnas. Ganau žąseles ir veiziu, kad tame liūne kelios iškastos stačiakampės markos. O marka - tai vandens telkinys, kuriame merkdavo linus. Markos pašaliais paprastai būdavo sudėti akmenys, kai linus nurauna, nušukuoja, tada merkia į marką. Tas markas iškasė dėdė Bronislovas, mamos brolis. Kunigėlis už pakūtą (atgailą - red. past.) liepė iškasti. Dėdė vis eidavo ir eidavo į bažnyčią išpažinties, buvo labai religingas, o tų nuodėmių, matyt, nebuvo labai didelių. Tai kartą kunigas neapsikentęs sako: "Už pakūtą, Bronislovai, iš liūno iškasi durpes, išdžiovinsi ir tik tada ateisi išpažinties." Kasė naktim, kaimynai vis spėliojo, kas tam Bronislovui pasidarė - bene pinigų ten mano rasti. Ten, šalia tos dėdės Bronislovo iškastos markos, ganydavau žąseles. Žąsys buvo mano didžiausias priešas. Kaip aš jų bijojau... Dar į mokyklą nėjau, buvau kokių šešerių metų, bet skaityti jau mokėjau. Atsimenu, mama turėjo tokį gražų šventą Marijos paveiksliuką. Aš taip norėjau to paveiksliuko, taip norėjau. Paprašiau, kad mama jį man atiduotų, o ji ir sako: "Perskaityk, kas apačioje parašyta, tada duosiu." Po kelių savaičių ir perskaičiau. Skaityti išmokau kažin kaip savaime. Šeimoje buvau penktas vaikas. Trys vyresnieji ėjo į vieną klasę, o ketvirtas buvo arčiau manęs. Aš gimiau 1929 metais, o anas - 1928 metais. Mama vis sakydavo: "Vaikai, skaitykit garsiai." Tai tie vyresnieji ir skaitydavo. O kokie įdomūs buvo skaitinukai! Aš dar ir dabar atsimenu. Naktimis, kai neima miegas, deklamuoju iki šiol. Mes labai anksti netekome tėvelio. Mama buvo viskas - ir ūkio šeimininkė, ir auklėtoja. Reikėjo ganyti, kitus darbus dirbti. Mūsų mama buvo labai šviesi, nors mokyklos beveik nelankė, bet mokslo vertę suprato. Jau vėliau, mums suaugus, turėjo tokį sąsiuvinuką, į jį surašinėjo visokius nutikimus, stebuklus. Atsimenu kaip dabar: trobelė maža, mes - septyni vaikai, virtuvėlė irgi mažutė. Čia buvo viskas: kumpiai, bulvės, burokai. Per virtuvę vedė toks siauras takelis, stalas buvo pastatytas tiesiai bulvėse. Suolelis - palei sieną. Žibalo nebuvo, degindavom žvakę arba balaną. Lubos pajuodusios, sienos - irgi juodos, trobelė sukrypusi, susėdam visi apie stalą ir mokomės. Mama pažiūri, kuris jau varnas gaudo, tam ir sako: "Eik, malkų parneši, eik vandens prisemsi." 

Reikėjo apeit, pašert gyvulius, privirt bulvių ir tik tada sėsdavom prie knygų. Buitis buvo labai sunki. Daug purvo. Atsimenu, kaip per purvyną nešiau didelį duonos kepalą. Reikia lipti per kūlių (akmenų) tvorą - su kepalu neperlipu. Permečiau pirmiausia duoną, o tada perlipau pati. Pasiėmiau kepalą iš purvyno ir einu toliau. 

Buvo toks kaimynas Juzupas. Tai vis pasakodavo visokias istorijas ir apie žiburinius, ir apie numirėlius, ir visokių kitokių baisybių. Kaip aš bijodavau! Sapnuodavau naktimis. Atsibundu visa užsiverkusi, užsibliovusi, akys užpūliavusios. Parašiau net knygelę "Juzupo istorijos". Kas toje knygelėje papasakota, ne viskas yra Juzupo, bet daugelis nutikimų remiasi jo sektomis istorijomis. Pradinėje mokykloje man buvo dideli mokslai. Ką išmokau iš Lietuvos istorijos, iš Lietuvos geografijos - viskas išmokta čia. Klasėj ant sienos kabojo didelis Lietuvos žemėlapis su visom, net okupuotom teritorijom. Lyda, Gardinas, Seinai, Suvalkai - Lietuva. Mus mokė, pavyzdžiui, kad Naručio ežeras yra didžiausias Lietuvos ežeras. Per pertraukas žaisdavome prie žemėlapio ieškodami įvairių Lietuvos vietų. Piešdavome Gedimino stulpus, Trakų pilį. Trumparegė, matyt, buvau nuo gimimo. Mokykloje būdavo vargo įžiūrėt, ką mokytoja rašo lentoje. Daryk, ką nedariusi, nematau, ir tiek! Mokytoja turbūt galvojo, kad esu žioplelė, ir paliko trečiame skyriuje antriems metams. Užtat ketvirtą skyrių baigiau penketais. Kad neitume į mokyklą, nebuvo net tokio klausimo. Buvo kaime ūkininkų, net gana turtingų, kurių vaikai į mokyklą neidavo. Mūsų trobelė sukiužusi, stogas įkritęs, sienos pajuodusios, bet į mokyklą ėjome visi. Baigiau keturis skyrius, o penktas jau buvo Rietave. Išaugome be pirktinių drabužių. Net gimnaziją baigiau su namuose austa miline suknele. Neturėjau batų, tai audavausi keliais numeriais didesniais brolio batais. Atplyšo batų padai - brolis Aloyzas, su kuriuo kartu ėjome į mokyklą, išvėrė batraiščius, pririšo padus prie batų, ir toliau vaikščioju. Kai patvindavo Jūros upė, o paskui pašaldavo, tai eiti reikėdavo per ledą, ant kurio būdavo vanduo, o ant to vandens - dar vienas ledas. Pirmas ledo sluoksnis įlūžta, kojos vandeny, slidinėja, šąla, bet vis tiek reikia eiti. Per upę buvo permestas rąstas, turėklo jokio, tai, kai reikia, apsižergi tą rąstą ir perjoji. 

Dirbau namuose ir mokiausi. Visa šeima buvome labai religingi. Sekmadieniais eidavom į bažnytėlę. Mama kaip žąselė surinkdavo visus kaip žąsiukus ir vesdavosi. 

Vyresnėse klasėse mokytojai mūsų jau klausdavo, kuo būsime: atsimenu, parašiau, kad studijuosiu lietuvių kalbą. Ir paaiškinau - todėl, kad ji yra lietuvių kalba... Buvau labai didelė patriotė ir tokia likau iki šiol. Kur eidavome, ką darydavome, visur dainuodavome. Aš pati, kaip ryte išsižiosiu, taip iki vakaro ir neužsičiaupsiu. Ar kiaules šeriu, ar karvę melžiu, vis su daina. Sesuo irgi buvo gera dainininkė. 1941 metų Vasario 16-osios jau negalėjome viešai švęsti - kilo mintis dainas užrašinėti į sąsiuvinį. Pirmoji, aišku, buvo uždraustasis Lietuvos himnas, tada Maironio "Lietuva, brangi". Buvome auklėjami patriotiškai, dainuodavom irgi ne kokias kaimiečių balabaikas, bet dainas apie Tėvynę. Tą sąsiuvinuką, kur rašėme vaikystės dainas, turiu išsaugojusi iki šiol. Po vidurinės iškart išvažiavau į Klaipėdos mokytojų institutą. Autobusų tada nebuvo net pačioje Klaipėdoje - važinėdavo su arkliukais. Lagaminų irgi nebuvo. Sukalė man tokią dėžę, tai įsidėdavau lašinių, duonos ir nešdavausi 5 kilometrus iki Rietavo, o iš ten laukdavau sunkvežimio į Klaipėdą. Klaipėdoje mokiausi dvejus metus. Vidurinėje mokykloje buvo stiprus literatų būrelis, bet buvau labai nedrąsi, tai beveik nieko, ką rašiau, ir nerodžiau. Rašiau šiek tiek ir institute. 

Institute teko ragauti jau ir marksizmo. Dėstė toks rusas, frontininkas. Dėstė rusiškai, o aš tos rusų kalbos taip nemėgau, taip nemėgau. Kiekvieną vakarą eidavau į gegužines pamaldas. Antrame kurse mane svarsto komjaunimo komitete. Aš ne komjaunuolė, bet vis tiek svarsto. Žadėjo neleisti laikyti valstybinių egzaminų ir neduoti paskyrimo. Kitaip sakant, išmesti su vilko bilietu. Egzaminus vis dėlto laikyti leido. Per marksizmo egzaminą reikėjo kalbėti apie permanentinę revoliuciją. Dar buvo klausimas, ką marksizmas sako apie religiją. Žinojau, kad pagal Marksą religija yra "opiumas liaudžiai", bet tyliu, nieko nesakau - įsitikinimai neleidžia. Egzaminą vis dėlto išlaikiau. Paskyrimą gavau į Kučiūnus tuometiniame Veisiejų rajone, beveik prie pat Lenkijos sienos. Persigalvojo. Vėl svarstė komjaunimas, gavau naują paskyrimą į Skaudvilės rajoną. Reikėjo dėstyti literatūrą, bet ne lietuvių, o rusų. O aš tą kalbą taip moku... Direktorius davė rusišką vadovėlį, naktimis persirašinėdavau, darydavau konspektus, o dienomis per pamokas vaikams dėstydavau. Pradėjo raginti į komjaunimą. Kitos mano bendraamžės tuojau ir sustojo, o aš nestojau. Tai būtų buvusi išdavystė. Būčiau suniekinusi pati save - kur būčiau dingusi? Į partiją, nors kiek beragino, irgi nestojau. Jau dirbau mokyklos direktore, o direktoriai tada turėjo būti visi partiniai, bet nestoju, ir tiek. Jeigu mokyklos direktorė negali būti ne partinė, tada, sakau, galiu ta direktore nebūti. Kažkaip pavykdavo išsisukti: buvo įvairi užklasinė veikla, organizuodavome renginius, susitikimus su rašytojais, kitais kultūros žmonėmis, mokykloje buvo labai draugiškas kolektyvas - gal tai ir padėjo. Dirbdama Skaudvilėje įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą ir jį baigiau. 

Pati pirmoji mano knygelė "Kosminės miniatiūros" išėjo tik 1999 metais. Rašiau į "Moters" žurnalą, į "Šeimą", "XXI amžių", į kitus leidinius. Rašiau straipsnelius apie aktorius, dailininkus, imdavau interviu. Sudėjau vieną kitą eilėraštuką ir išleidau eilėraščių knygelę. Tada parašiau knygelę "Juzupo pasakojimai". Gimus anūkams pradėjau rašyti vaikams - išleidau keletą knygučių. 

* * * 

R. Poškienė gali ilgas valandas kalbėti ne tik apie savo gyvenimą ir savo kūrybą, bet ir apie didžiuosius Žemaitijos šviesuolius - Lauryną Ivinskį, grafus Oginskius ir jų palikimą. Lyg tarp kitko prasitaria, kad patinka spręsti kryžiažodžius, žaisti šachmatais, kad šio žaidimo išmokė ir anūkus. Dar daug ką gerbiama Rožė moka ir daug žino, o paskutinės šiais metais išleistos knygelės "Dūšeliau mona" (sutuoktinių Levanoros ir Jeronimo susirašinėjimas ir nuotykiai) bei "Vėrinys" (antroji pataisyta ir papildyta laida) tikrai nėra paskutinės. 

Parengė Alvydas VALENTA