JAUNA MINTIS

 

NENORIU BŪTI NEĮGALUS


Martynas VitkusVieni gimsta sveiki ir žvalūs, kitiems likimas nebūna toks dosnus ir palankus - nuo pat pirmųjų žingsnių reikia gyventi su negalia. Šiam "Mūsų žodžio" pašnekovui likimas metė dvigubą iššūkį: nuo gimimo jis buvo silpno ir vis labiau silpusio regėjimo, buvo ir kita negalia - cerebrinis paralyžius. Neregys deramai priėmė likimo smūgį: nenusiminė, neužsidarė namuose, neprašė niekieno pagalbos. Jis pats savarankiškai kovoja dėl vietos po saule, gyvena aktyvų visuomeninį gyvenimą. Mokosi aukštojoje mokykloje, nori įsigyti iš karto dvi specialybes, savo alma mater kovoja dėl neįgaliųjų teisių, subūrė studentus, turinčius įvairią negalią, į vieną klubą. 

Martynas Vitkus gimė ir augo Kaune. Ten lankė darželį ir mokyklą. Dešimt klasių baigė Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (KASUC). Vėliau mokslus tęsė Vilniuje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Dabar Martynas studijuoja Kauno Vytauto Didžiojo universiteto trečiame kurse socialinį darbą. Nuo šių metų gretutinių studijų programoje dar siekia perprasti ir informatiką. Martyno pagrindiniai pomėgiai yra muzika, knygos ir įvairios technologijos. Neregys savarankiškai remontuoja ir perprogramuoja kompiuterius bei mobiliuosius telefonus. Vaikinas savo ateitį sieja būtent su informacinėmis technologijomis, ketina šioje srityje gintis magistro laipsnį suteikiantį mokslinį darbą. 

 

"M.Ž." Kokią įtaką tau padarė KASUCAS ir LASUCAS? 

M. V. Šios dvi mokyklos man labai svarbios. Kauno mokykloje gavau man būtinų įgūdžių: mobilumo, brailio rašto. Vilniuje turėjau galimybę baigti dvi kitas klases, išsilaikyti abitūros egzaminus. Be šių mokyklų privalumų, paminėsiu kelis trūkumus. Pirma, jos turi būti atviresnės visuomenei. Šių mokyklų mokiniai gyvena uždarą - lyg šiltnamio - gyvenimą. Visi - "tose pačiose sultyse". Baigus mokyklą tenka adaptuotis ir taikytis prie naujų gyvenimo sąlygų. Kitais žodžiais tariant, reikia mokytis gyventi realiame pasaulyje. Antra, viešumas ir savo veiklos reklama. Daug bendrauju su reginčiaisiais. Jie nežino, ką veikiame šiose uždarose specialiose mokyklose. Laimei, man adaptacijos neprireikė. Turiu savą požiūrį į gyvenimą. Savo tikslo siekiu nuosekliai ir kryptingai. 

"M.Ž." Socialinio darbo studijos - atsitiktinumas ar dėsningumas? 

M. V. Man patinka bendrauti su žmonėmis, mėgstu spręsti jų problemas, prireikus - patarti. Dvyliktoje klasėje turėjau rimtą pokalbį su mokyklos direktore. Ji patarė studijuoti socialinį darbą. Šis pokalbis ilgai neišdilo iš mano atminties. Rimtai apsvarsčiau savo galimybes. Mane kankino ir šiokios tokios abejonės. Laimei, direktorės paklausiau - pasirinkau socialinį darbą. Dabar, kai jau studijuoju trečiame kurse, galiu sakyti - neapsirikau. Man norisi nuveikti ne vieną prasmingą darbą, kuris pakeistų visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Šiam tikslui pasiekti socialinės studijos man duoda reikiamų žinių bei įgūdžių. Man reikia daug kalbėti. Dalinuosi savo patirtimi. Po Lietuvą važinėju kaip lektorius. Įvairioms visuomenės grupėms pasakoju apie negalią ir apie tai, kaip su ja reikia gyventi. 

"M.Ž." Papasakok apie savo mokslą. Kaip sekasi bendrauti su kolegomis? 

M. V. Mano abi negalios tikrai nėra studijų kliūtis. Vaikštau su vienu ramentu. Kaip ir daugeliui neregių, mano nepamainomi draugai - kompiuteris, skeneris, diktofonas. Vadovaujuosi principu - šalin gėdą. Einu pas dėstytojus, tariuosi - man leidžia paskaitas įsirašyti. Atsiskaitau ir egzaminus laikau kompiuteriu. Dabar universitete inicijuojama viena naujovė - tai naujas tvarkos aprašas, reglamentuojantis neregio atsiskaitymo formas. Pagal naują aprašą neregys, neatsiklausęs dėstytojų, galės įrašinėti jų paskaitas, galės visas įskaitas bei egzaminus laikyti kompiuteriu. Tai naudinga ne tik neregiams, bet ir dėstytojams. Šį aprašą rengia studentų atstovybė, universiteto administracija ir patys neįgalieji. Neseniai valstybinių studijų fondas vykdė projektą, skirtą aukštosioms mokykloms, - buvo siekiama išanalizuoti neįgalių studentų poreikius. Buvau pakviestas pasidalinti savo patirtimi. Tada pirmą kartą ir iškėliau klausimą dėl neregio studento galimybės atsiskaityti kompiuteriu. Manau, po kelerių metų turėsime naują palengvintą atsiskaitymo tvarką. 

"M.Ž." O koks dėstytojų ir bendramokslių požiūris į tave? 

M. V. Visada buvau ir esu aktyvus. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje dalyvavau ne tik mokyklos gyvenime, bet ir veikloje už jos ribų. Dažnai su draugais važiuodavome į filmus, teatrus, koncertus. Už mokyklos ribų turėjau nemažai draugų. Pamažu išmokau bendrauti su sveikaisiais. Gal todėl man buvo nesunku pritapti prie naujo kolektyvo. Tavo, tik pradėjusio studijuoti, bendravimą nulemia ne tiek aplinkiniai, kiek tu pats, tai yra tavo požiūris į save patį. Svarbu nekalbėti apie savo negalią. Esu drąsus. Nebijau prieiti ir pirmas užmegzti pokalbį. Apie savo negalią kalbu kaip apie tam tikrais atvejais susidarantį nepatogumą. Bendramoksliams nuolat kartoju, kad jie gali manęs klausti visko, - aš tikrai atsakysiu. Dažniausiai bendramoksliai būna nebendravę su neįgaliaisiais. Jie nori su tavimi bendrauti, bet paprasčiausiai nežino, kaip tai daroma. Kita vertus, kai kurie turi neigiamą bendravimo su neįgaliaisiais patirtį. Stengiuosi tokį požiūrį pakeisti, aplinkinių gailestį man raunu su šaknimis. Kai nuolat bendrauji ir nevengi nepatogių klausimų, tada pamažu ir pakeiti sveikųjų nuomonę apie neįgaliuosius. Universitete mokosi 160 neįgaliųjų. Mūsų kurse daugiau nei keturiasdešimt būsimų socialinių darbuotojų. Žinoma, iš pradžių būta šiokios tokios trinties. Vėliau mano ir aplinkinių pastangomis viskas susitvarkė. 

"M.Ž." O kokių dar esama sunkumų? 

M. V. Aišku, studijuojant visko pasitaiko. Pas kai kuriuos dėstytojus, kai nepavyko susitarti, laikiau egzaminą žodžiu. Kartais patys dėstytojai nesilaikydavo išankstinio susitarimo ir liepdavo atsiskaityti žodžiu. Dabar ruošiuosi egzaminams taip, kad galėčiau juos laikyti ir kompiuteriu, ir žodžiu. Buvo sunkumų ir su mokomąja literatūra. Pasitaikydavo, kad reikiama knyga būdavo tik universiteto skaitykloje. Jos nebūdavo galima išsinešti. O man knygą būtina turėti. Norėdamas ją perskaityti, pirmiausia turiu nuskenuoti. Rankų nenuleisdavau: eidavau į dekanatą, rektoratą ir aiškindavau padėtį. Pamažu įrodydavau savo tiesą - universiteto vadovybė leisdavo man išsinešti kai kurias knygas, tereikėdavo parašyti oficialų prašymą. Dažniausiai universiteto biblioteka man knygą paskolina dviem trims dienoms. 

"M.Ž." Šiemet pradėjai studijuoti dar ir informatiką - nejaugi pačiam maža iššūkių? 

M. V. Su informatika draugauju nuo vaikystės. Mano abu tėvai - informatikai. Mama - KASUC informatikos mokytoja, o tėčio sritis - irgi kompiuteriai. Mane technologijos traukė ir traukia. Nuo mažų dienų šioje srityje gilinu žinias. Iš pradžių išmokau šiek tiek programuoti. Vėliau pradėjau domėtis kompiuterių sandara ir tvarkymu. Pažinęs juos perėjau prie mobiliųjų telefonų. Dabar ši sritis leidžia neblogai uždirbti - galiu padoriai gyventi. Informatikos studijos - viena iš mano svajonių. Kol kas vyrauja nuomonė, kad neregys negali studijuoti kompiuterinio programavimo. Šį stereotipą noriu paneigti. Svajonės įgyvendinimas nebuvo paprastas. Reikėjo studijų programą derinti su pačiu rektoriumi. Žinoma, viskas prasidėjo nuo vaikščiojimo po universiteto administracijos kabinetus. Manoji studijų programa buvo derinama su fakultetų dekanais, akademinių reikalų tarnyba. Mano studijų programa - šiek tiek pakoreguota. Pagrindinė problema - kompiuteriu neregys neatliks matematikos užduočių. Paprasčiausiai kai kurių programų ar simbolių sintezatorius neskaito. Todėl matematikos studijos buvo pakeistos kitais dalykais, daugiau koncentruojantis į programavimą. Studijuodamas kompiuterinį programavimą jaučiuosi savose vėžėse. 

"M.Ž." Artėja didžiosios metinės šventės. Artėja Kalėdos ir Naujieji metai. Ką palinkėtum "Mūsų žodžio" skaitytojams? 

M. V. Kalėdos man asocijuojasi su močiute. Visa giminė susirenka pas ją prie Kūčių stalo. Tai unikali galimybė pabūti visiems kartu. Linkėčiau kiekvienam jaunam žmogui, turinčiam tikslų, per likusias iki Kalėdų ir Naujųjų metų dienas pagalvoti apie savo svajonių pildymąsi, linkiu jų kryptingai siekti. O kai norima, tai ir pasiekiama. Dar linkiu būti drąsiems. 

"M.Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]