LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

DVIRAČIO ISTORIJA

(ištrauka) 

Manojoj Aukštaitijos žemėj atsitiko toks dalykas, kad net kelios apylinkės žagtelėjo. Vyresni apie tą baisybę jaunesniems pasakodavo. Sūnus per kietam tėveliukui, žiūrėk, ir tėkštels: "Ar nori, kad ir aš pačiam taip padaryč kaip anasai?! Baik pielavot, dusint..." Sykiais, sako, padėdavę. 

O buvo taip, anot vienos Ievutės. Gyveno plačių laukų, nemenkų bandų gaspadorius, labai jau jam pritinkančia pavarde - Krienauckas. Patsai prakaite plušėjo nuo juodumos ligi juodumos, kitus mygo, spaudė... Nė minučiukei nesiliovė žiūrėjęs, kad anei grūdelis, anei šapelis nenuplauktų prošal... 

Visas tris dukteris išleist už vyrų pasirūpino kuo anksčiau, kad tik neįgargažėtų, nesukalbamos nepasidarytų. Priklausančias dalis atkišo, ir šventa - turėkitės, į tėvonijos gera nesigvieškit, godžių nagų netieskit... Sūnus - kas kita. Jam būt ir būt namie. Savu prakaitu vis palaistant žemelę, padėt kelt ūkę, paskui ją paveldėt, toj pačioj vietoj giminę pratęst... 

Kiek rankų stigo nepabaigiamiems darbams nudirbt, tiek Krienauckai samdės. Bet galiojo geležinė tvarka: bet kokiam bernui, bet kokiai mergai reikėjo darbštumo pavyzdžių... Sūnelis čia turėjo irgi sekt tėvu, ir jokių kipšų... O kad nepasileistų, neištižtų, tekdavo tarpais laikyt ant trumpo pavadžio. Kas reikia, tai reikia, nieko nepadarysi... Kartais ima ir užsigeidžia: vakaruškų jam reikia, kitokių perkūnų, leisk atlaiduos paplevėsuot... Kas plevėsuoja, tegul sau plevėsuoja, o tujen, rimtas ūkininkiokas, pasimeldei bažnyčioj ir būk malonus, sėskis ant žirgelio, joki pas tėvelį. Pasakius aiškiau, sėskis, Ignasiuk, lineikon kartu su tėveliu, dumk tolyn nuo šurmulio, nuo škapliernykų, kišančių, siūlančių visokias pacackas. 

Atleistum nebrendylai vadeles, galėtum susilaukt, ko visai netrokšti. Sakysma, vieną gražią dieną imtų ir atlėktų kokia pilvota merga, pradėtų reikalaut pripažint ją marčia, gąsdint visokiais galų pasidarymais... Žinoma, kas ten ją pripažintų, bet kiek būtų triukšmo, kiek apkalbų pasipiltų... Ne, ne, tokių fokusų Dominykas Krienauckas nė iš tolo nepakęs, iš anksto viskam kelius užkirs... 

Madon pradėjo įeit dviračiai. Jau kelintas Krienauckų bernas po tokį nuostabų daiktą turėjo. Žiūrėdamas į nikeliais tviskančias technikas, jaunasai ūkininkiokas stačiai seilę varvino, velnioniškai bernams pavydėjo. Jiems gerai, jie užsitarnauna ir gali nusipirkt, o jis gi ne tarnas, jis savas... Savam kas algas mokės?.. Tik vieną kitą lituką tėtušis teikdavos išdrebint šitam savam ir tai tik atsiradus labai jau svarbiam reikalui. Kad atžala nedarytų sarmatos bažnyčioj ar šiaip kur prie žmonių, namų galva kai ką jam pirkdavo, įtaisydavo. Chrominių čebatų, kišeninio laikrodžio patsai nepasidarysi, šlipso pakaklinio bobos neišaus... Kruviniausias ašaras liek, o piniginę kartais tenka pravert... 

Dviračio ūkininkiokui taip bais norėjos, taip jo geidė, kad vienąkart nebeišturėjo, ėmė ir sukvailiojo, tėvą paprašė pinigų. 

- Ką?! - išsižiojo tasai. - Pinigų?! Ar bent iš tolo nutuoki, kiek tie išmislai kaštuoja? 

Apie kaštus jaunasai nutuokė visiškai neblogai, nes buvo bernus išsiklausinėjęs, todėl tiesiai šviesiai pasakė: 

- Be kokių trijų šimtukų nelabai išsiversč. Žiūrint, kokį išsirinkč, paties pigiausio, prasčiausio nesinorėtų. 

Čia tėvokas suvis užkaito, pliaukštelėjęs delnais sau per šlaunis, užversdamas aukštyn akis, kreipėsi į nesančius: 

- Žmonės gerieji, pasižiūrėkit, tik jūs pasižiūrėkit, prašo visai nedaug, gryno niekelio, trijų šimtukų! Tiktai mažučių trijų šimteliukų... 

Manydamas, kad tuomi pasišnekėjimas baigtas, nusispjovė, kaži ką burbėdamas apie drignes, nuklepsėjo medziolais. 

- Asile neraliuotas, susimanei susilaukt pagados iš marių, - vietoj šimtukų gavęs špygą taukuotą, prašytojas, net iki kraujų susikramtęs lūpas, vožė sau kumščiu kakton. 

Dviračio tebesinorėjo, kaip norėta, tiktai viltis jį turėt buvo mindžiota sumindžiota. Nuoskaudą aštrino dar tai, kad negalėjai niekam pasiskųst, pasidejuot... 

Dviratis, regis, paliko žegnotas peržegnotas, betgi likimas sykiais ima ir žmogaus pagaili - viltį vėl kyšteli. Sekmadienį parlėkęs iš miesto, bernas, šluostydamas dulkes nuo savo guminračio žirgelio, kad jau paporino... 

- Aik, aik, ar taip gali būt, šposini kiba... 

- Kad man nekrutėtų, jeigu šposinu. Net išpaišytas popierius ant stiklo prilipdytas. Pats mačiau, pats apžiūrėjau. Užeinu ventiliams žarnelytės nusipirkt ir matau... 

Patikėjo tėvo suniekintasai vyriokas samdiniu, bet parūpo tą reikalą dar ir pasitikrint. Nieko geresnio nesumąstęs, užklausė nuolat pasirodantį, iš kaimiečių supirkinėjantį kiaušinius, sviestą, džiovintus ir nedžiovintus sūrius žydelioką. Išsyk tasai nieko negalėjo pasakyt, tik pažadėjo pasižiūrėt, pakalbėt su savo tautiečiu, dviračių krautuvės savininku Iciku. 

- Tik ne per kitus namiškius persakyk, tik man pačiam niekam negirdint, - paprašė Krienauckiokas. 

- Gehai, pasistengsiu. 

Šiaip taip sulaukęs dienos, kai supirkinėtojas turėjo pasirodyt, ūkininkiokas pasistengė kibt į tokius darbus, katrie netoli namų. 

- Tikhai, ponaitis, tikhai. Icikas tokią lotehiją yha paskelbęs. Už gehą žinią gal kokį maišelį obuolių, a? 

- Galėč, bet neduosiu, reiktų pasiklaust tėvo, o tas pasiteirautų: "Už ką tu tam kromelnykui geras nori būt?" 

- Nu, nė, tai nė, kuh žydėlio nephapult... 

- Kartais nežinai, ar kam nors pasisekė, ar bandė kas? - pasmalsavo sykį bepinigius. 

- Nežinau, bet velnią, ten laimės... Įsuktas ratas oho kaip švilpia... Mislinu, kad šitas pramanas tik tam, kad daugiau žmonių krautuvėn priviliojus, - išdėstė bernas. 

- Na, o jeigu... jeigu toks atsirastų ir išlaikytų, tai Icikas taip ir atiduotų dviratį už dyką? 

- Jeigu taip atsitiktų, tai, žinoma, atiduotų, kaip kitaip? Savo markės purvan netėkštų... 

Aha, netėkštų, netėkštų... Ot, imsiu ir pamėginsiu, imsiu ir pamėginsiu... Ne iš skystųjų gi esu. Ir raumenų, ir gyslų darbai juk priauginę... 

Pamėgino pasižiūrėt, kaip kas atrodytų. Nutykojęs progą, čiupo berno dviratį už viršutinės rėmo kartelės, iškėlęs laikė. Iš pradžių buvo lyg nieko, ne taip ir sunku laikyt, bet netrukus ėmė gelt petį, riešą, traukt, maust pilvą, paslėpsnius... Nusprendė, kad per tokį laiką ratas dar turėtų suktis. Tikrai, velnią ten išlaikysi... - užplūdo berną neviltis, susyk užspausdama pamėginusią žybsėt svajonę. Net sudejavo jaunikaitis. Tačiau praėjo diena, kita, ir noras pamėgint sugrįžo. Reikia pasidarbuot, gerai pasidarbuot, nėra čia ko nosį nukabint... Svajonė dėl šito tolsta nutolsta, bet nieko nepadarysi, verčiau vėliau negu niekados... Tiktai raumeniukų pasidaugint reikia. Tų, kurie yra, neužtenka... 

Ir prasidėjo, ir prasidėjo... Kilnojo žmogus dešine ranka didžiulius užpakalinius vežimo ratus. Iš pradžių po vieną, po vieną... Ir laikydavo iškėlęs, kol užsidegdavo visa dešinė pusė, paskui ir visas kūnas pabaigiant kojom. Kai jau pasidarydavo žalia akyse, ratą brinkteldavo ant žemės. Vėliau laikydavo viršum galvos surišęs jau po du ratus. Dar vėliau - aukštyn išlėkdavo maišas su nemenku akmeniu. Apsipratus su tokiu svoriu, prie pirmojo akmenio prisidėdavo dar. Menka bėda, kad ne kasdien pasisekdavo šitaip pasportuot. Kartais kieno nors akys jį vis matė ir matė, nors tu pasiusk. O negi rodysi, ką tokio išdarinėji. Sužinotų tėveliukas apie tokius cirkus, tai bent įsijaustų, visus užsiėmimus taškyte ištaškytų. "Sylos nebeturi kur dėt? - užrėktų. - Kelmų daugiau paraustytum galulaukėj, motiejukams pievą greičiau paruoštumėm." Pasipiktinimą, žinoma, užantspauduotų smarkiu spjūviu į šalį. Kol kas tylu, niekas nieko nežino. Jei prireiks, dar didesnio atsargumo imsis. Su pertraukytėm, ne su pertraukytėm, vis vien pirmyn, tik pirmyn... Kas kelios savaitės pasiryžėlis ištvermę pasitikrindavo berno dviračiu. Pažanga gal matės, tik ne tokia sparti, kokios norėjos. Ne kartą apsėsdavo abejonės, sugrįždavo neviltis. 

- Tikriausiai visai aš čia be reikalo tąsaus, - pasakė sykį kluono sienoms nugara atsirėmęs vienon jų ir pūškuodamas it kokios kavolio dumplės. 

Bet abejonių akimirkos eidavo praeidavo, ir algos neužsidirbantis ne samdinys, sukandęs dantis, su svoriais galynėjosi toliau.