NAUJOS KNYGOS

Veronika ŠVILPIENĖ

DOVANA SKAITYTOJAMS


L. Ragėno knygos 'Sėlių krašto nutikimai' viršelisJau išleista reginčiųjų ir aklųjų raštu, jau pasirodė garsinis trečiosios Liongino Ragėno knygos "Sėlių krašto nutikimai" variantas. 

Autorius - sėlių genties atstovas, šių metų neregių literatų konkurso nugalėtojas. Vaikystėje ir jaunystėje matyti Zarasų krašto vaizdai - nepaprasto ryškumo. Pats autorius sako: "Kai rašau, pradedu regėti." Avilio ežero plotai, gelmės, salos, pakraščių nendrynai bei paežerių skardžiai net tuose kraštuose nebuvusiam žmogui skaitant tampa regimi. Staiga, lyg pasakoje, atsiveria Zarasų vaizdas su vandenyje atsispindinčiais bažnyčios bokštais, įspūdingais savo aukščiu ir istorija. 

Yra ir žmonės, kurių darbai, gyvenimo būdas susijęs su ežerais. Jie geri, išmintingi. O kai kurie - nelabai. Tai turtingas tarpukario ūkininkas Krienauckas, kurio godumas pražudė jį patį, liūdesiu užgulė motiną, sūnų ir marčia galėjusią tapti mergaitę ("Dviračio istorija"). Štai ir Untanas, kuriam už beprasmišką ežero ančiuko nužudymą, kaip jis pats mano, tenka vis kentėt ir kentėt vėliau ("Bėdos bėdelės, untys untelės"). Apsakymuose "Jurgis", "Generolas", "Kūčių ešeriai" pastebimos jau šių, naujųjų, laikų negerovės. 

Dar vienas autoriaus bruožas - paauglių ir vaikų vidinio pasaulio įžvalgus atskleidimas ("Penkioliktoji mano žiema", "Blizgės popietė"). 

Kartu su žmonėmis gyvena ežerų ir paežerių kaimų gyvūnai. Jie prisiriša, myli, kartais elgiasi taip, lyg patys būtų žmonės ("Untulis ir Murzė", "Meškutis"). 

Baigiant negalima nepaminėti autoriaus kalbos. Autorinė kalba ima ir susilieja su veikėjų vidiniais monologais, prisodrintais tarmybių ir barbarizmų. Ypač vertingas tarmybių vartojimas. Jomis Lionginas Ragėnas, kaip ir lietuvių literatūros klasikai: Žemaitė, V. Krėvė, Vaižgantas, turtina mūsų literatūrinę kalbą. 

Autorius gali būti ramus - jis savo gimtajam kraštui sukūrė paminklą: skaitytojams pateikė įdomių vaizdų ir minčių. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]