LASS LITERATŲ KŪRYBA

Kazimiera VENCKUVIENĖ

* * * 

Tylim... 

Už lango lyja. 

Neišsakyti žodžiai 

Dega ugnimi. 

Jų kibirkštys 

Akis sužeidžia, 

Gaivina krintantys 

Lietaus lašai. 

Du žmonės 

Save atranda vėlei 

Ir darosi šviesu... 

Svajonė 

Dar norisi 

Prieš saulę 

Pasėdėti 

Ir gerti, gerti 

Šviesą, 

Šilumą dar jos. 

Apsvaigti ir nubėgti, 

Tuo spinduliu, 

Kur laisvas vėjas, 

Kur Paukščių takas, 

Kur mūsų lauks 

Žvaigždė. 

Sugrįžom spinduliu 

Čia, prie namų, 

Kur šviečia saulė, 

Kol dar esam 

Aš ir Tu... 

* * * 

Suskirdusiuos delnuos 

Erškėčių krūmas žydi. 

Tylios lopšinės naktų - 

Versmė, skambanti meile. 

Baltos burės - vaikų vystyklai, 

Pasaulis didelis už slenksčio, 

Jau pamiršti maži žaislai, 

Rodyklės kryžkelėse keistos. 

Pakilo vėjai devyni, 

Langų stiklus suaižė... 

Pro baltą sodą vis tolyn, 

Tu išeini vienplaukė. 

* * * 

Ilgesį apgaubė 

Baltų kelių skara. 

Tarsi burtas 

Srūva praeities vanduo, 

Pripylęs širdį ilgesio, 

Buvusių nuojautų 

Išsipildymo. 

Dažnai metų nuolaužų 

Prikrinta į sapnų properšas. 

Po knygas, nuotraukas 

Siaučia ilgesio vėjai. 

Mes dar ieškom atviruko 

Su tėviškės vaizdu. 

* * * 

Iškirto medžius, 

Prilijo lizdus, 

Per širdį nutiesė kelią. 

Liko aukštas dangus, 

Skrydis svaigus, 

Žalio pavėsio nėra. 

Palaukių takai - 

Ugniažolių žiedai, 

Mano žemėje glūdi. 

Veidrodžiuos giliai, 

Nugrimzdę veidai 

Pro švytintį rūką žiūri. 

Akys prikrito žiedų, 

Vėjai sklaido lapus, 

Nuo minčių užsidegė laužas. 

Švelnumas 

Vis tvinsta upė 

Sutemų, 

Akligatviuose 

Gesindama dieną. 

Tarsi nuotraukoje, 

Įrėmintoje sienos, 

Virpa šešėliai. 

Užmiega vėjas 

Praeivio plaukuose, 

Tyliu laukimu 

Šviečia langas. 

Namai kvepia arbata. 

Šiltos rankos 

Glosto plaukus, 

Kvepiančius vėju. 

Du žmonės apsikabina... 

Brolis 

Pakelkite uždangą! 

Vaidinimas dar nebaigtas! 

Nors salė jau apytuštė, 

Žiūrovas nekantrus, 

O scenoje - toks vienišas artistas 

Ir kalbanti papūga ant peties. 

Jis sėdasi ant scenos krašto, 

Tas monologas - tarsi jo malda. 

O sako jis - yra svajonių laiptai, 

Kurie į jūros vidurį nuves. 

Žiūrovas šypsosi... 

Jūs netikit? Kaip gaila! 

Norėjau jums tikėjimo įkvėpti. 

Deja... 

Širdis ir uždanga suplyšo. 

Jau galite išeiti, 

Palikę kaktusus fojė. 

* * * 

Už slenksčio, 

Už rudenio, 

Gilyn į tylą einu. 

Į šviesų liūdesį gilyn, 

Į apšarmojusį vakarą. 

Einu gilyn 

Į ugnelės šviesą. 

Tarp puslapių - 

Žiedlapis iš vasaros. 

Subyrėjęs žiedlapis 

Tarp pirštų... 

Gilyn į širdį 

Iš pasalų - 

Įsirangantis skausmas. 

Plūduriuojanti 

Šviesos dėmė 

Ant stalo. 

Balta tabletė. 

Gilyn į vienatvę. 

Nemiga 

Mes slepiamės savy 

Ar už daiktų. 

Paslaptimis apaugam 

Ir klausomės, 

Kaip ūkauja pelėdos naktimis, 

Kai vakarai tokie ilgi, 

O rytas dar toli. 

Ir neskaičiuojam jau žvaigždžių, 

Per mėnesį 

Dvi pilnatis pamatę, 

Nustembam - 

Dar ieškome senų gaidų, 

Kurias lyg vakar būtume pametę. 

Ir vėl tie rudenys 

Natas sumaišė, 

Be lieptų mūsų upės, 

Be krantų, 

Tiktai šilkinis lapų guolis, 

Sudegintas 

Ugnyje naktų.